Beveik 300 metų skaičiuojančiame name skirtingu metu veikė klebonija, žandarmerijos komendantūra, kultūros svetainė ir net privatūs gimdymo namai. Pastaruosius trisdešimt metų žmones iš visos Lietuvos čia traukia brolių tautosakininkų Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus (Kauno r., Vilkija). Nors šiame name gyveno trumpai, garsus liaudies dainų rinkėjas A. Juška čia spėjo surengti „Dainų karalienės“ konkursą, kuriame buvo galima laimėti įspūdingą prizą tais laikais – šilkinę skarą.
Muziejaus įkūrėjas Arūnas Sniečkus papasakoja ir daugiau įdomių istorijų.
Eksponatus galima liesti
Seniausiame Vilkijos pastate įkurtame muziejuje vaikai gali atsipalaiduoti ir liesti eksponatus rankomis. Muziejus išskirtinis ir tuo, kad čia nėra griežtų lankymo valandų, o atvykėlius maloniai pasitinka muziejaus įkūrėjas, dievdirbys, buvęs „Atgajos“ narys Arūnas Sniečkus.
Kaip jam kilo idėja įkurti muziejų? „Penktoje klasėje apsilankęs Karo muziejuje kartą paliečiau kalaviją ranka ir buvau gan piktai išvytas laukan. Stovėdamas prie Karo muziejaus liūtų ir laukdamas klasiokų sugalvojau keršto planą: „Kai užaugsiu – įkursiu muziejų vaikams, jie galės viską liesti rankomis, o suaugusiesiems – nieko neleisiu, špygą“, – šypsodamasis prisiminė A. Sniečkus. Svajonę išpildė – įkūrė muziejų ir 30 metų rūpinasi juo, nors pradžia nebuvo lengva.
1989 m. inspiruotas „Atgajos“ bendražygių, jis tapo muziejaus direktoriumi. „Skamba neįtikėtinai, nes muziejus rinko liaudies dainas, o mano muzikos korifėjai tuomet buvo „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Black Sabbath“, „Slade“, bet tik ne liaudies dainos! Be to, pastatas buvo sunkios būklės, prieš tai čia lankydavosi prašalaičiai, o ir paramos darbams gauti nesisekė.
Užsispyriau. Atėjęs į bebaigiamą restauruoti namą ėmiau kurti muziejų, rinkti eksponatus“, – mena A. Sniečkus. Iš pradžių daugumą daiktų pats nupirkdavo. Susidaręs žemėlapį, išvaikščiojo visas XIX a. A. Juškai priklausiusias parapijas ir kaimus, ieškodamas senų žmonių atsiminimų apie garsųjį tautosakininką.
Fanatikas litvomanas
Vienas žymiausių lietuvių tautosakininkų ir žodynininkų, etnografas, kunigas Antanas Juška (1819-1880 m.) Vilkijos klebonijoje gyveno 1862-1863 m. Darbuose jam talkindavęs brolis Jonas kartą dovanų atvežė Augusto Šleicherio „Lietuvių kalbos gramatiką“. Joje parašyta, kad lietuvių kalba yra seniausia Europoje, bet po 100 metų lietuvių tauta išnyks, nes miršta kalba, dainos, papročiai.
„Antanas išsikėlė tikslą žūtbūt surinkti kuo daugiau lietuvių liaudies dainų ir palikti jas ateities kartoms“, – pasakojo muziejininkas ir pridūrė, kad A. Juškos už tokius darbus laukdavo pasekmės: „Kalėjime jį mušdavo iki sąmonės netekimo. Viename raporte rašoma: „Fanatikas litvomanas, atgavęs sąmonę prašo kuo ir ant ko rašyti žodžius bei dainas, o negavęs – mokinasi mintinai.“ Tąkart M. Valančius ištraukė tautosakininką iš kalėjimo ir šis Lietuvos labui galėjo darbuotis toliau.
Antano Juškos indėlis į lietuvių kalbos ir liaudies dainų išsaugojimą – neįkainojamas: A. Juška užrašė apie 7 tūkst. dainų, apie 2 tūkst. melodijų; aprašė veliuoniškių ir pušalotiečių vestuvių apeigas; išleido elementorių „Abecela“; parašė lenkų-lietuvių žodyną su 7 tūkst. žodžių, parašė latvių-lietuvių-lenkų žodyną, sudarė 30 tūkst. žodžių lietuvių-lenkų žodyną su šnekamosios kalbos sakiniais.
Teigiama, kad žodynui A. Juška buvo surinkęs daugiau kaip 80 tūkst. žodžių, tačiau išleido tik su 30 tūkst. Beje, pokariu vykusios ekspedicijos parodė, kad iš jo užrašytų 7 tūkst. dainų išliko dainuojamos tik 2, ir tos iš kelių susipynusios. „O juk nei 100 metų neprabėgo… Žinoma, galima ir be dainų, ir be kalbos gyventi. Bet Lietuvos vardo jau ir nebūtų, jei ne tokie žmonės, kaip Antanas Juška“, – įsitikinęs A. Sniečkus.
Buvusios klebonijos pastate vokiečių okupacijos metais veikė žandarmerijos komendantūra. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu namas virto literatūrine svetaine, čia vykdavo kultūros vakarai.
Name skirtingais laikotarpiais yra lankęsi: Motiejus Valančius, Kazimieras Jaunius, Vaižgantas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Vydūnas, Antanas Žmuidzinavičius, Petras Kalpokas, Juozas Naujalis, Borisas Dauguvietis, Juozapas Albinas Herbačiauskas, Vincas Mykolaitis-Putinas, taip pat Jurga Ivanauskaitė, Vladas Vitkauskas ir kt. Įdomu, kad pastate tarpukariu veikė privatūs gimdymo namai.
Iki šių dienų name išliko didžiausias Lietuvoje kaminas-rūkykla, jame kadais rūkydavo lašinius, žuvį, dešras. Dabar kamino kambaryje kabo dūdmaišiai ir vyksta dūdmaišininkų festivaliai. Kaip žinia, dūdmaišis su smuiku XIX a. vestuvėse buvo pagrindiniai instrumentai, dūdmaišiu Lietuvoje grodavo ir XVI a.
Per išpažintis užsirašinėdavo žodžius
Kunigas Antanas Juška pastebėjo, kad kalbėdamas pats vartoja vos 3-4 tūkst. žodžių, o jo parapijiečiai – apie 30-40 tūkst. Nieko nelaukdamas per išpažintis ėmė užsirašinėti negirdėtus žodžius. „Žodžius namuose surašydavo ant lapelių ir sukabindavo ant virvelių pagal abėcėlę.
Susidarydavo tūkstančiai lapelių. Kartą viena moteriškė priėjo pažiūrėti prie lango, ko kunigas naktimis nemiega. Ir paleido gandą: „Dabar aišku, kodėl kunigas visiem „bumaškas“ dykai dalina. Jis turi „neizmierną skarbą“ (gausiai pinigų), o kad nesupelytų – naktimis džiovina!“, – juokdamasis perpasakojo A. Sniečkus.
A. Juška garsėjo, kaip viską atiduodantis vargiau gyvenantiems, yra padovanojęs arklį, vežimą, vargšams nuolat išdalindavo pinigus. Išlikęs M. Valančiui adresuotas klebono skundas: „A. Juška gėdą savo luomui daro, viską mūžikam išdalina, vaikšto pėsčias, batai nušiurę, padalkai nubrizgę.“
„Pagalvoji žmogus, o kuriam jų iš tikrųjų turėtų būti gėda?“, – retoriškai klausė muziejininkas.
Išrinko „Dainų karalienę“
Muziejaus įkūrėjas pasakoja, jog A. Juška išsireikalavo žemesnių pareigų, kad tik galėtų kuo daugiau laiko skirti dainų ir žodžių „medžiojimui“. Parapijiečiams buvo netikėta, kai 1862 m. jis nustojo dalinti pinigus ir pradėjo taupyti. Sutaupęs reikiamą sumą nuvyko į Kauną ir nupirko brangią šilkinę skarą su žibančiais siūlais.
Išmąstė, kad to meto kaimo moteris norėdama niekados tokios skaros nenusipirks. Po mišių A. Juška išskleidė skarą prieš visą parapiją ir pareiškė: „Rinksiu dainų karalienes“. Laimės ta, kuri padainuos daugiausiai seniausių dainų, kurios ilgiausia, storiausia kasa, kuri pagamins skaniausią patiekalą, dar pašoks – tą paskelbsiu karaliene ir apsiausiu šia skara.“
Kilo didžiulis triukšmas, visos norėjo tapti karalienėmis. Parapijoje buvo 39 kaimai, iš kiekvieno kaimo buvo išrinkta po karalienę. Finalas vyko dabartiniame A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejaus pastate. „Po šiais „balkiais“ jis išrinko karalienių karalienę ir apsiautė įspūdinga skara. Pirmąjį konkursą Vilkijoje laimėjo Juškytė, antrojo konkurso „karaliene“ Veliuonoje tapo Rozalija Gotautaitė-Cvirkienė“, – sakė muziejininkas.
Konkursai pasiteisino – A. Juška pririnko galybę dainų. M. Valančius paragino jas atspausdinti, kol neuždraudė lietuviškos spaudos. Nespėta. Jo darbus nutarė išleisti Kazanės universitetas, tad A. Juška išvyko darbuotis ten. Brolis Jonas rūpinosi leidyba. „1880 m. lapkričio 1 d. brolis grįžta iš spaustuvės, paduoda pirmąjį „Dainų“ tomą Antanui į rankas, ir jis su knyga rankose iš džiaugsmo numiršta. Prieš mirtį dar paprašo, kad šią knygą nuvežtų į Lietuvą ir perduotų jo „Dainų karalienei“ Rozalijai“, – sakė A. Sniečkus. Prašymas išpildomas.
Knyga pabuvojo „Titanike“
1905 m. pas Rozaliją apsilankė kunigas Juozas Montvila ir paprašė paskolinti A. Juškos knygą, kad galėtų padauginti jos egzempliorių. Tam rinkti lėšų planavo vykti į Ameriką. 1912 m. ši knyga kartu su kunigu J. Montvila pateko į „Titaniką“, deja, laivas nuskendo. Po šimto metų knyga buvo iškelta iš bagažo skyriaus ir šiuo metu yra saugoma Amerikoje. A. Sniečkus svajoja, kad ši knyga kada nors atkeliautų į A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejų.
Įdomus faktas, kad kunigas Montvila atsisakė sėsti į gelbėjimo valtį ir užleido kitiems, jis nuskendo melsdamasis ir klausydamas išpažinčių. „Tik airis kunigas ir jis taip pasielgė“, – pažymėjo A. Sniečkus.
Daina gydo
Pabaigoje A. Sniečkus prasitaria, kad sunkiu gyvenimo metu jam padėjo liaudies dainų klausymas. „XIX a. I pusė: karai, marai. Kaip žmonės ištvėrė sunkumus? Dainavo! Dainuodavo ne linksmas, o liūdnas dainas. Jos turi ypatingai stiprų raminamąjį poveikį. Ritmika rami, dažniausiai skamba kanklės. Liaudies dainos žmogų sustiprina.
Aš savo kailiu išbandžiau: depresiją per vieną naktį išsigydžiau, o kankino 10 metų. Esant fiziniams skausmams dainas naudoju kaip stipriausią papildą“, – pasakojo muziejaus įkūrėjas. Anot jo, nuo sunkių minčių padeda ne tik liaudies dainų klausymas, bet ir sutartinių dainavimas, šiaudinių sodų pakabinimas namuose – dalykai, kuriuos naudodavo mūsų senoliai.
Asmeninei gerovei skatinti jis siūlo namuose pasikabinti šiaudinį sodą, seniau juos laikydavo virš stalo, lovos, vaiko lopšio ar kampuose prie šventųjų paveikslų. „Žmonės namuose darniau gyvena, kai kabo šie sodai. Per 25 stebėjimo metus tuo įsitikinau 95 proc., mano žmona Vida – 100 proc.“, – teigė A. Sniečkus.
