Santaros klinikų Infekcinių ligų centras šiandien yra tapęs Covid-19 viruso pandemijos epicentru Lietuvoje. Čia gydoma daugiausiai Covid-19 virusu sergančių žmonių.
Ar nebaisu? – traukdama vientiso sterilaus kombinezono užtrauktuką manęs klausia slaugytoja persirengimo kambaryje.
Klausimas suprantamas. Esu nepriklausomas ir vienintelis žurnalistas, gavęs leidimą savo akimis pamatyti ir užfiksuoti medikų, kovojančių su korona virusu, darbą iš vidaus.
Elektroninėmis spynomis saugomas ypatingas skyrius
Infekcinis centras suskirstytas į dviejų kategorijų saugumo zonas.
Žalioji – čia galima būti su minimalia apsauga. Šiai zonai priklauso persirengimo, poilsio, administracinio ir kitos patalpos, kur tiesiogiai nekontaktuojama su Covid-19 virusu sergančiais žmonėmis. Žaliojoje zonoje taikomi lengviausi kūno apsaugos reikalavimai, bet jie būtini taip pat.
Raudonajai zonai priklauso Priėmimo bei Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriai. Čia galioja patys griežčiausi kūno apsaugos reikalavimai.
Priėmimo skyrius – tai vieta, kur gyventojai ateina atlikti Covid-19 tyrimų ir izoliuoti laukia jų rezultatų. Ant kai kurių palatų durų užklijuoti geltoni, o kitų – raudoni lipdukai.
Priėmimo skyrius Santaros klinikose
Geltona spalva reiškia, kad palatoje izoliuotas pacientas, laukiantis savo tyrimų rezultatų. Raudonasis – kad palata užimta gydytojų ir personalo reikmėms. Tokia improvizuota sistema sukurta, kad būtų greitai ir paprastai susiorientuojama, į kurias patalpas galima paguldyti naujus pacientus.
Į raudonąją zoną mane lydinti medikė riešu spusteli lifto iškvietimo mygtuką. Elektroninis raktas yra įmontuotas į apyrankę. Todėl juo patogu naudotis net ir nelaikant nieko rankose.
Netrukus kylame į antrąjį aukštą. Link stiklinių sandarių durų, ant kurių kabo daugeliui grėsmingas užrašas „Covid-19 pagrindinis RITS“, veda ilgas koridorius ir kelios durys. Visos jos užrakintos elektroninėmis spynomis.
Vienas atsakingiausių darbų – persirengimas
Persirengimo patalpa – maždaug 10 kvadratinių metrų ploto kabinetas. Per jo langą matyti Santariškių gatvė. Joje – nė vieno automobilio. Neįprasta tyla ir ramybė. Ant staliukų skirtingose kartoninėse dėžėse guli respiratoriai, kombinezonai, akiniai, antveidžiai ir medicininės pirštinės.
Ant gretimos sienos kabančiame veidrodyje medikė vis pasitikrina, ar gerai užsidėjo reikiamas apsaugas. Kiekvienas centimetras turi būti uždengtas.
Ant viršutinių rūbų užsivelku kombinezoną su kapišonu. Tuomet užsidedu vienkartinius batų apvalkalus – bachilus, po jų ateina eilė akiniams ir antveidžiui. Pačioje pabaigoje belieka užsimauti pirštines. Tai standartinė apsauga einant į raudonąją zoną.
Dar viena darbuotojų gudrybė – antra medicininių pirštinių pora. Pirmoji saugo rankas, o antroji užmaunama ant kombinezono rankogalių. Ir užtvirtinama medicininiu pleistru. Taip uždengiami galintys apsinuoginantys riešai.
Mažos smulkmenos, bet daug pasakančios apie į kaulus įaugusį profesionalumą ir atsakingumą.
Išnaudojama tik maža dalis pajėgumų
Vos prieš keletą mėnesių į naujas patalpas įsikėlę medikai džiaugiasi laimingai susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Covid-19 ligoniams greitai buvo pritaikytas naujai įrengtas, bet dar neatidarytas tuberkuliozės korpusas.
Į šį pastatą buvo skubiai suvežta reikiama įranga ir aparatūra. Paruoštos palatos ir lovos. Viskas pritaikyta esamai situacijai. Čia gali tilpti apie 150 koronavirusu sergančių ligonių. Šiuo metu jų užimta yra vos kelios dešimtys. Kol kas tokių pajėgumų dar neprireikė. Įprastai užimta būna maždaug 25–45 lovos.
Palatos dvivietės, tačiau kol nėra didelio sergančiųjų skaičiaus, jose paprastai guli po vieną pacientą. Pačioje palatoje yra tualetas, dušas, kriauklė ir telefonas. Viskas, kas būtina izoliuotam gyvenimui. Patekimas į palatą galimas tik atrakinus elektroninę spyną.
Kol kas koronavirusas neįsismarkavo, medikams lieka laiko vis geriau pasiruošti galimam proveržiui. Per paskutines savaites kiekvienas vis atranda, ką galima padaryti geriau ir kaip dar labiau apsaugoti save bei padėti pacientams. Taip atsiranda nuorodos, įrengiami poilsio kambariukai, apmokomi nauji žmonės, sustyguojamas darbas skyriuje.
Be šio pusantro šimto vietų Vilniuje yra paruoštos rezervinės patalpos kitose ligoninėse. Panašios situacijos ir kituose didžiuosiuose miestuose. Kol kas pasiruošimas stipriai viršija esamus susirgimus. Reikia tikėtis, kad blogiau ir nebus. Geriau neišnaudoti pajėgumai negu perdegusi sveikatos apsaugos sistema.
Olimpinė medikų ramybė
Nuo pat pradžių manęs neapleidžia keistas jausmas. Skaitydamas žiniasklaidą ir vis prabėgdamas per socialinių tinklų žinutes susidarai įspūdį apie virusą, Lietuvą, stresą, baimę, kartais net paniką. Daugybė patarimų, kaip išgyventi karantiną, išvengti psichologinių traumų, ką veikti ir kaip nenumirti, hipotezės, kad virusas dingo iš laboratorijos ir taip išplito, kad jį gali platinti šunys, kad kaukė padeda, kad kaukės nepadeda… Daug visko ir dažniausiai be jokių svarių argumentų ar įrodymų.
Įvykiai Lietuvoje iliustruojami nuotraukomis iš Italijos ir Ispanijos perkrautų ligonių. Kone visas informacinis laukas padengtas vien žiniomis apie virusą. Stresas ir lengva panika kone ore juntama.
Ir staiga atsiduri pačių įvykių epicentre. Kur medikai priima ir gydo sunkiai sergančius Covid-19 ligonius. Vaikštai, bendrauji su medikais ir niekaip nesupranti. Jokio streso, jokios panikos, jokios baimės, niekam nieko netrūksta… Atvirkščiai – visur tvyro olimpinė ramybė. Ne baimė, ne tyla, bet ramybė.
Viena medikė tarsteli, kad čia turbūt dabar viena saugiausių vietų Lietuvoje. „Skyriuje eidamas pas covidinius pacientus ypatingai saugaisi. Dediesi vienkartinius rūbus, skafandrus, akinius, pirštines ir daugybę kartų dezinfekuoji rankas. O eidamas į parduotuvę – geriausiu atveju būni su kauke ir nežinai, kada sutiksi viruso nešiotoją.“
Pabuvęs su medikais pas Covid-19 sergančius ligonius, grįžau namo ir vėl perverčiau žiniasklaidą. Tos šypsenos ir atsipalaidavimas raudonosios zonos koridoriuose ir transliuojamos žinios. Atrodo kaip du skirtingi pasauliai.
Raudonojoje zonoje stengiamasi būti ne ilgiau negu 4 valandas
Dienos metu raudonojoje zonoje dirba 8–10 žmonių komanda. Tai gydytojai, rezidentai, slaugytojai, jų padėjėjai ir savanoriai pagalbininkai. Dažniausiai tai medicinos paskutiniųjų kursų studentai. Naktį personalo pasilieka mažiau. Dirbančiųjų skaičius gali keistis ir nuo ligonių kiekio.
Raudonojoje zonoje stengiamasi būti tik tiek, kiek reikia. Įprastai tai neviršija 4 valandų. Tai daroma dėl keleto priežasčių. Viena jų – dirbant pilnu apsaugos kostiumu žmogus greitai pavargsta dėl karščio ir prakaitavimo. Kuo daugiau apsaugos – tuo didesnis karštis, daugiau prakaito ir greičiau pavargstama.
Antroji priežastis – stengiamasi neturėti ilgo kontakto su „užteršta“ patalpa ir sergančiais ligoniais. Kuo ilgiau būnama šalia paciento – tuo didėja tikimybė „pasigauti“ virusą, Todėl prie ligonių einama tik būtinais atvejais ir stengiamasi išbūti kuo trumpesnį laiką.
Kaskart keičiantis pamainomis senos apsauginės priemonės išmetamos, o naujos apsirengiamos. Antras pirštinių sluoksnis keičiamas arba dezinfekuojamas kaskart po sąlyčio su pacientu. Taip išlaikoma maksimali apsauga. Akiniai ir apsauginiai skydeliai yra dezinfekuojami ir vėl panaudojami. Chalatai, galvos, kojų apdangalai, pirštinės ir respiratoriai yra išmetami ir sunaikinami kaip medicininės atliekos.
Sustyguota komanda gelbsti Covid-19 užsikrėtusius ligonius
Medikų komanda Covid-19, kaip ir kituose skyriuose, sudaryta iš gydytojų, slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų. Jiems padeda rezidentai ir medicinos studentai.
Gydytojai paskiria tyrimus, o iš gautų rezultatų parenka tinkamiausią gydymo būdą. Reikia nepamiršti, kad Covid-19 virusu užsikrėtę pacientai dažniausiai serga ir kitomis lėtinėmis ligomis. Todėl gydymui vadovaujantiems medikams reikia galvoti ne vien apie koronavirusą, bet ir apie tai, kaip gydyti kitas turimas ligas, pvz., širdies, kraujagyslių, inkstų, onkologines.
Slaugytojai Covid-19 skyriuje yra ypatingai svarbūs. Jie ima kraujo ar kitus reikiamus mėginius tyrimams, rūpinasi, kad ligoniai laiku išgertų paskirtus vaistus, stato lašelines ir atlieka būtinas medicinines procedūras.
Slaugytojų padėjėjos stengiasi dėl ligonių patogesnio gyvenimo – patiekia jiems šiltą maistą, rūpinasi švaria patalyne, negalintiems patiems savimi pasirūpinti nukerpa nagus ir plaukus ir rūpinasi švara palatoje. Be jų neišgyventų ne tik Covid-19 raudonosios zonos skyrius, bet ir bet kuris kitas ligoninės padalinys.
Iš nieko tapę didvyriais ir vėl pavirsiantys į nieką
Stipriai išaugus susirgimų skaičiui pritrūkti gali ne lovų ar įrangos, o medikų. Dalis jų turėtų karantinuotis, dalis susirgtų, o likusieji turėtų dirbti be poilsio. Šiek tiek keista, kaip staiga viskas pasikeitė. Dar visai neseniai medikai ir rezidentai su prašymais padidinti atlyginimus buvo kažkur anapus, o dabar per vieną savaitę staiga tapo didvyriais.
Herojais tampama tik tada, kai kažkas baisaus nutinka. Degė padangos Alytuje – garbinom ugniagesius. Gaisrą užgesino – ir visus pamiršo. Kelioms savaitėms virtualioje erdvėje užkabinama didvyrio sąvoka, o po to vėl viskas grįžta į savo vėžes.
Dabar staiga visiems prisireikė infekcinių lygų gydytojų ir jų komandų. Ir jie tapo herojais. Atrodo, kad iki šiol šie žmonės nieko nedarė ir laukė, kol jų prireiks. Ir tik dabar pradėjo dirbti. Praeis ši banga ir juos vėl pamirš. Kaip dabar niekas neatsimena ugniagesių.
Medikai tai supranta ir daugumai darbas Covid-19 skyriuje yra tas pats kasdienis darbas. Tik staiga susilaukęs didelio dėmesio.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
