Bene slapčiausias tarpukario pastatas, saugojęs karines paslaptis, šiandien laikomas šalies architektūros žvaigžde. Kalbame apie buvusios Lietuvos kariuomenės Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorijos pastatą Kaune. Vis dėlto, laboratorija ryškiai pasižymėjo ne vien savo architektūra – ji buvo aprūpinta pačia moderniausia aparatūra, pagaminta Prancūzijoje, tad galėjo nenutrūkstamai atlikti tiek karinius, tiek kitoms pramonėms šakoms reikalingus tyrimus.
Paslaptingas statinys gąsdino kauniečius
Keliaujant Žaliakalnyje įsikūrusio Kauno technologijos universiteto (KTU) miestelio gatvelėmis galima ateiti iki buvusios Tyrimų laboratorijos – šiandien čia įsikūręs KTU Cheminės technologijos fakultetas. Sakoma, kad tyrimų laboratorija buvusi geriausia Baltijos šalyse ir viena geriausių Rytų Europoje. Suprojektuota laboratorija buvo taip, kad pastato sienos nenukentėtų net kilus sprogimui.
Unikalus pastatas vilioja tiek smalsuolius, norinčius sužinoti, kas slepiasi už paslaptingo statinio sienų, tiek architektūros entuziastus, mat tai – ryškus funkcionalizmo stiliaus pavyzdys.
„Daugelis tuometės Lietuvos modernistinių gyvenamųjų ar administracinių objektų pasižymėdavo tam tikrais klasikinės architektūros bruožais, o čia matome pastatą, kuris, kaip niekas kitas, priartėja prie modernizmo architektūros esmei nusakyti dažnai naudojamo lozungo – „forma seka funkciją“. Gali būti, kad eksperimentuoti su išgrynintomis formomis leido ir tai, jog pastatas buvo skirtas karinei pramonei. Tie patys žali kaminai, suteikiantys pastatui dekoratyvumo, visų pirma, irgi yra funkcinė detalė. Bet net ir čia nebuvo nepraleista galimybė suteikti pastatui monumentalumo – jis stūkso Vydūno alėjos ašyje“, – sako architektūros istorikas Paulius Tautvydas Laurinaitis.
Šiandien išlikęs ne tik įspūdingas pastato fasadas, bet ir laboratorijos, gausios tarpukario laikų įrangos – išvedžiotų vamzdynų, varinių čiaupų, lavos stalviršių, išskirtinės, vis dar veikiančios traukos spintos. Be to, pastarosios – itin unikalus įrengimas, mat turėjo keramikinius ventiliatorius, leidusius išvengti susidarančių dujų bei garų susimaišymo, o kartu ir galimų sprogimų ventiliacijos sistemose.
Tiesa, nors Tyrimų laboratorija buvo itin moderni ir reikalinga tuometei Vyriausybei, Kauno legendos byloja, kad vietiniai gyventojai nebuvo patenkinti pastato atsiradimu. P. T. Laurinaičio teigimu, miestiečiai tikriausiai žinojo, jog čia buvo numatyta atlikti cheminių ginklų tyrimus – nemaža dalis žmonių jau buvo girdėję apie šių ginklų panaudojimo „baisumus“ karo metais.
Statybas paskatino įvykęs sprogimas
Mintis pastatyti tokio tipo statinį kilo dar trečiajame dešimtmetyje, mat Lietuvos kariuomenei labai reikėjo vietos, kurioje būtų galima atlikti bandymus, tirti, tobulinti ir gaminti įvairias karo pramonei reikalingas medžiagas. Architektūros specialistas atskleidžia, kad iki tol panašūs tyrimai buvo daromi pakankamai prastomis sąlygomis, tam nepritaikytose patalpose Šančiuose.
„Tačiau bėda buvo ta, kad iš pradžių tam nebuvo didelių finansinių galimybių. Vis tik, ketvirtajame dešimtmetyje, pagaliau, buvo pasiryžta statyti taip reikiamą pastatų kompleksą. Naujojo pastato atsiradimą pagreitino ir senojoje laboratorijoje įvykę incidentai. Vienas jų – 1932 metais dėl nepritaikyto tyrimams vėdinimo, gaminant bromo acetoną, įvyko stiprus sprogimas.
Naujojo pastato vieta buvo parinkta Kaune, vienoje buvusių miesto tvirtovės baterijų žemėje – tarpukariu ši vieta buvo miesto pakraštys, visai šalia miesto ribos. Toks pusiau slaptas objektas tuometėje sostinėje atsirado, nes reikėjo užtikrinti tinkamą komunikaciją su pagrindinėmis kariuomenės struktūromis. Be to, jį pastačius buvo galima kur kas lengviau išnaudoti sukauptą akademinį potencialą“, – sako jis.
Aprūpintas moderniausia technika iš viso pasaulio
Pagrindinis laboratorijos steigimo iniciatorius buvo pulkininkas–inžinierius Juozas Vėbra, įgijęs daug žinių ir pasisėmęs patirties apie panašios srities institucijų veikimą visoje Europoje, o pastatą projektavo vienas žymiausių tarpukario architektų – Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.
„Ir nors pats architektas buvo pripažinęs, kad tai – vienas didžiausių jo karjeros iššūkių, galutinis rezultatas – nepriekaištingas. Su pastato konstrukcijomis dirbo vienas ryškiausių savo srities specialistų Anatolijus Rozenbliumas, kurio dėka pastatytas ir Kauno centrinis paštas, Kauno įgulos karininkų ramovė bei Kauno sporto halė. Laboratorijos pastato statyboms stengtasi išnaudoti šalies ekonominį potencialą, tačiau didelės dalies įrangos pagaminti tuometėmis sąlygomis tiesiog nebuvo įmanoma.
Be to, norėta naudoti pažangiausią įrangą iš viso pasaulio – Schindler liftus, užsienyje pagamintą elektros instaliaciją ir panašiai. Tuo tarpu, pačias statybas vykdė vietos rangovai – pavyzdžiui, pagrindinius darbus atliko tarpukariu daugelį svarbių statybų vykdęs Kaplanas, o rangovas Didgalvis užsiėmė aplinkos tvarkymo ir drenažo darbais“, – apie pastato statybas pasakoja P. T. Laurinaitis.
Pagrindinė laboratorijos aparatūra taip pat atkeliavo iš užsienio: didžioji dalis buvo užsakyta iš Prancūzijos, o mikroskopai, spektrografas, fotometrai, precizinė elektros matavimo aparatūra – iš Vokietijos.
Jis priduria, kad daug dėmesio buvo skirta ir personalo paruošimui, pavyzdžiui – Tyrimų laboratorijos stiklapučių komanda amato mokėsi iš vienos garsiausių čekų stiklo meistrų dinastijų – Zahradnikų – atstovo.
Planavo plėstis, tačiau nespėjo
„Didžiąją dalį laboratorijoje vykdomos veiklos sudarė kariuomenės užsakyti tyrimai ir inventoriaus gamyba, taip pat kitiems tikslams reikiamų produktų nustatymas bei jų optimizavimas – pavyzdžiui, tarp kariuomenės skyrių siųstų užklausų galima rasti prašymus ištirti perkamų dujokaukių stiklų, amunicijos metalo ar aviacinių raketų kokybę, kariniuose miesteliuose esančių geriamojo vandens išteklių tinkamumą vartojimui, ar panašiai.
Neapsiribota vien tyrimais – čia buvo gaminami ir įvairūs cheminiai produktai šalies ginklavimo reikmėms. Artėjant karui, vis didesnę svarbą įgijo ir darbas su priemonėmis, skirtomis cheminės ginkluotės atakoms neutralizuoti“, – apie pastato paskirtį kalba architektūros istorikas.
Jis priduria, kad Tyrimų laboratorijos mokslinis potencialas buvo ne tik pakankamas krašto apsaugos reikmėms, tačiau egzistuojančios įrangos bei personalo užteko skirtingo pobūdžio ir svarbos civiliniams tyrimams pramonės srityje, taip pat ministerijų užsakymams.
„Pastatas veikė kaip vieninga tyrimų „mašina“ – jau projektuojant buvo atsižvelgiama į jame numatytos veiklos poreikius, viskas derinta su įrengimu. Tai, kad viskas buvo įrengta itin kokybiškai aiškiai rodo tai, jog dalis įrangos čia naudojama iki šiol. Paveldas žaviausias ne tada, kai jis tiesiog stovi ar yra rodomas ekskursijoms, o tada, kai jame vis dar vykdoma veikla – artima jo originaliosioms funkcijoms. O šiandien čia atliekama akademinė chemikų veikla yra dalis originalios pastato paskirties“, – sako P. T. Laurinaitis.
Pašnekovo teigimu, Tyrimų laboratoriją planuota išnaudoti gerinant ir plečiant šalies pramonę bei infrastruktūrą, tačiau to padaryti nebuvo spėta – 1940 m. rudenį okupacinė valdžia ją uždarė.
„Šiandien pastatas patenka į vertingiausių pirmosios Lietuvos Respublikos pastatų dešimtuką. Pernai jį įvertino ir garsusis „Getty Foundation“ fondas, iš savo programos „Keeping it Modern“ skyręs finansavimą nuosekliems jo tyrimams. Dėl to šiandien prie netolimoje ateityje atsirasiančio pastato saugojimo plano dabar dirba įvairių sferų mokslininkų komanda. Taip Tyrimų laboratorija atsidūrė šalia ryškiausių XX amžiaus moderniosios architektūros grynuolių“, – apie statinio svarbą šiuolaikiniame kontekste pasakoja specialistas.
Tai – vienas iš projekto „Tarpukario architektūra“ objektų. Daugiau informacijos apie įdomiausius tarpukario objektus Lietuvoje, įvairius maršrutus ir idėjas, kur keliauti, rasite projekto puslapyje.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
