Kaip viskas atrodo iš tiesų, kai šeimos nariui diagnozuojamas koronavirusas? Savo istorija pasidalino moteris, kurios vyrui ir vaikų tėvui buvo pripažinta ši diagnozė – tada jai teko pačiai patirti visas dar esančias sistemoje spragas.
„Esame šeima. Namie bėgioja du mažamečiai stebuklai. Labai sunku nupasakoti, kas vyko paskutines tris paras, bet pabandykime. Kovo 14 d. išsikvietėme greitąją, kuri išsivežė mūsų vyriškį į ligoninę, padaryti tyrimus dėl koronaviruso. To išsireikalavome dėl sužinotos visos istorijos apie kretingiškį vaikiną, kuris, kaip vėliau sužinojome, yra mano mylimojo bendradarbis.
Buvome visiškai tikri, kad pas mus to nėra, nes nebuvo jokių pagrindinių simptomų. 5 paras praleidome visi kartu, kasdien bučiavomės, gyvenome normalų šeimyninį gyvenimą. Tačiau greitoji išsivežė tik jį vieną. Logikos tame atrodė nedaug, bet tiesiog laukėme namie rezultatų ir, kad greičiau būtų galima parsivežti mūsų mylimą namo“, – pasakoja ji (redakcijai vardas žinomas).
„Po paros skambutis. Išgirstu, kad jau yra rezultatai. Apsidžiaugiau! Klausiu, kada galiu atvažiuoti parsivežti? Sako, teigiamas – nelabai suprantu, ką čia išgirdau. Viskas momentui sustojo. Net ir kvėpavimas. Tyliu. Nerandu žodžių, kad ir kaip stengčiausi jų ieškoti viduj! Tiesiog nebuvau pasiruošusi jokio žodžio tokiai situacijai, nes… buvau tikra. Nes karštoji linija sakė… kad ne… nes greitojoje sakė, kad jis net nesukosėjo visą kelią… nes ligoninėje sakė, kad nepanašu…. nes tiek kartų lyg girdėjom tuos norimus girdėti pastebėjimus“, – prisimena moteris.
„Tada prasidėjo dar didesnis chaosas. Skambučiai, žinutės… nuo kaltinimų iki užuojautos ir atgal. O aš vis dar netikiu. Sėdžiu, žiūriu į tas žinutes ir netikiu. Prasidėjo visuotinė panika aplink. Kur mes buvom, ką mes darėm, ką dar apkrėtėme… Tai atrodė taip netikra. Lyg sukurtas scenarijus filmui. Juk mes net neįsivaizdavome. Mes tikrai niekam nenorėjom pakenkti. Kaltinimai, dramos, straipsniai, komentarai… Pamažu daugumos akyse virtome kone į nusikaltėlius. Bet… mano pagrindinis klausimas buvo o kaip MUMS, likusiems namie išsitirti? Kaip nuraminti aplinkinius?Darbovietę, darželį, parduotuves, kaimynus“, – kelia klausimą ji.
„Pusantros paros ieškojau būdų. O man atsakydavo tą patį: „Jūs turite būti namuose ir izoliuotis 14 dienų.“ Kai išprotėti gali per dieną?! Negana fakto, kad mano žmogus ligoninėje, ir kad nežinia, kam dar kaip galėjome pakenkti! Karantinuotis, stebėti, kaip visi aplink kuo toliau, tuo labiau panikuoja ir nežinoti, kaip yra iš tikrųjų? Turiu pamiršti apie mylimojo diagnozę, apie komentarus ir apie isterijas. Turiu surasti būdą, kaip visa tai sustabdyti ir visus nuraminti.
Jūs turėjote tiesioginį kontaktą su užsikrėtusiu asmeniu, tai, labai tikėtina, kad ir jūs esate užsikrėtusi – girdėjau ne kartą. Ir pati buvau tuo beveik įsitikinusi, bet „tikėtina“ tai nereiškia „garantuotai“, tiesa? Bandžiau sudėlioti logiką iki galo, nors ir atrodė beviltiška. Skambinau į 112. Gavau atsakymą, kad jie nekonsultuoja. Tada pagaliau pasiekiau labai sąmoningą konsultantę karštąja linija 1808. Ji atsakė į daug klausimų ir nusistebėjo, kodėl ligoninė, kurioje guli mano vyras, su manimi nesusisiekė ir neištyrė visos mūsų šeimos.
Davė ligoninės numerį. Skambinau ten. Ten davė dar kitą numerį, atsakingo žmogaus, kuris neatsiliepia (faktas, kad jiems ten dabar dar didesnis balaganas)…Viruso ryškių simptomų neturiu, bet galima mirti nuo įtampos aplink! Su greitąja važiuoti į ligoninę ir galbūt būti uždarytai ten su vaikais dviem savaitėm nebuvo sprendimas. Negaliu palikti namų vienų ir jaučiantis gerai užimti ligoninėje tris vietas, kai tikrai yra sunkesnių ligonių. O namie bet kokiu atveju esame saviizoliacijoje“, – pasakoja ji.
„Iš kelinto karto pavyko prisiskambinti į ligoninę, tam atsakingam asmeniui. „Mes karantinuojamės namuose, bet man BŪTINA išsitirti! – pasakau. – Ne dėl to, kad labiausiai nerimauju dėl savęs, ne – aš jaučiuosi gerai, bet nerimauju dėl kitų, kurie nerimauja! Pokalbio metu galiausiai pavyko ištraukti atsakymą, kad teoriškai aš su vaikais galiu atvažiuoti į ligoninę su savo mašina, priduoti tyrimus ir grįžti namo, bet su tuo turi sutikti Visuomenės sveikatos centras, nes tokio atvejo dar nėra buvę. Skambinu ten. Ten ant manęs pyksta, nes vis dar nepasirašiau to dokumento, kad pasižadu niekur neiti iš namų ir pan.
Bandau paaiškinti, kad negaliu pasirašyti, nežinodama, ar galėsiu važiuoti į ligoninę tyrimus paduoti. Ant manęs dar labiau pyksta, jau su grasinimais atvažiuoti pas mus ryt su policija… Manęs ryškiai nesupranta. Jau pakeltu tonu sakau, kad gana gąsdinimų ir grasinimų! Aš prašau išgirsti mano klausimą – ar aš galiu važiuoti į ligoninę su savo mašina ir grįžti, jeigu esu pasirašiusi tą pasižadėjimą neišvykti, ir jeigu aš susitariau su ligonine, kad jie man gali padaryti tyrimus tokiu būdu?
Moteris man vėl kartoja, kad jai reikia to pasirašyto dokumento, nes tokia tvarka. O kažkokios atsakymo formos, kad jie leidžia man tai daryti, nėra. Aš sakau, kad negalime žiūrėti vien į parašytą tvarką – privalome ieškoti visų įmanomų variantų! Ir klausiu dar kartą, ar galiu tai daryti? Galiausiai po pakeltų tonų, Visuomenės sveikatos centro specialistė pasako: na, važiuokit ir pasidarykit tada, jeigu jums darys. Tai buvo lyg prievarta ištraukti, bet patys gražiausi jos žodžiai!“, – tęsia pasakojimą ji.
„Susipakuoju vaikus, sėdam, važiuojam… Pusiaukelėj suprantu, kad mašinoj kuro turim tik į vieną pusę. Nauja panika. Ką daryti? Aš negaliu išlipti iš mašinos, aš negaliu atsiskaityti, aš negaliu nieko daryti! Staiga po kelių minučių gimsta geniali mintis! Paskambinu draugei ir paprašau įpilti man kuro ir sumokėti, o aš pervesiu pinigus jai. Ji nuostabi, ji sutinka, tam ir yra draugai! Susitinkame degalinėje, mus aprūpina kuru, pasimojuojam per stiklą, net gaunu oro bučinį! Judam į ligoninę.
Po maždaug 15 min. laukimo tiesiai iš mašinos nueinam į palatą, kuri turi įėjimą iš lauko. Mus pasitinka nuostabi sesutė su šypsena po medicinine kauke ir su milžinišku empatijos jausmu! Po kurio laiko ateina ir gydytoja. Taip pat fantastiška moteris, kuri tokiu metu net ir pajuokauti moka bei pralinksminti vaikus. Užtrunkam apie 3 min. paimti mūsų visų tepinėlius iš burnos ir nosies, sutariam, kad mūsų planas grįžti namo, atgal į saviizoliaciją ir išvažiuojam. Kelyje galvoju, kad ką tik susikūriau sau naują įstatymą. Nes iki šiol tai nebuvo niekur numatyta. Didelis žingsnis atliktas. Lieka laukti. Ilga ta naktis. Ir rytas ilgas“, – sako ji.
„Kovo 17-oji. Žinutės ir klausimai iš artimų… Galiausiai sulaukiu nurodyto laiko ir skambinu. Žinau, ką išgirsiu, bet turiu tai išgirsti. Pasiekiu gydytoją, pasakau savo ir vaikų pavardes ir girdžiu – neigiama. Ką? Kaip tai? Palaukit…… kaip tai įmanoma? Pakartoja, kad jūsų tyrimo atsakymai neigiami. Toliau nelabai pamenu, ką kalbėjom, nes pradėjo byrėti ašaros… Iškilo milijonas klausimų, kas per velnias?
Ir pagrindinis jų – ar tikrai mano vyriškio tyrimų atsakymas buvo teisingas? Parašiau gydytojui Mindaugui Gudeliui iš Ispanijos – kaip tai gali būti įmanoma? Ir gavau atsakymą, kuris gana logiškai paaiškina dalykus: „Labai paprasta… nes tikriausiai virusų kiekis kurį išskiria tavo vyras yra nedidelis…“ Taigi. Kažkaip turėtų nurimti ta masinė psichozė, o žmonės turėtų būti plačiau informuojami. Jaučiu, kaip vėl galiu kvėpuoti. Visiems linkime likti sveikais!“, – baigia pasakojimą moteris.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
