Bėga bėga gyvenimas, taukši taukši kirvukas Leono Striogos rankose, ir tokį nenuilstamą jo taukšėjimą sustabdyti gali tik užklumpantys solidūs jubiliejai. Jie priverčia menininką stabtelėti, apžvelgti nueito kelio tarpsnį, savo kūrybinę veiklą, surengti parodą ir leisti save įvertinti kitiems.
Šiuo metu minimas solidus skulptoriaus jubiliejus dovanojo mažosios plastikos ir piešinių parodą „Bėga bėga gyvenimas“, veikiančią Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, IV a. fojė).
Parodos atidarymas vyks sausio 30 d. 16 val. Renginyje dalyvaus smuikininkė Ilona Klusaitė, gitaristas Pijus Balevičius, moderuos menotyrininkė Rimantė Tamoliūnienė.
Niekada nepritrūkstantis motyvų kurti, Leonas Strioga bėgančioje gyvenimo tėkmėje išlieka vienas aktyviausių ir ryškiausių mažosios plastikos atstovų, jo įnašas į šią sritį jau skaičiuojamas šimtais darbų. Skulptoriaus braižas nesunkiai atpažįstamas iš unikalios kapotinės technikos, kuri suteikia jo darbams savitą paviršių faktūrą. Didžioji dalis parodos eksponatų – mažosios plastikos darbai, tačiau lankytojai galės pamatyti ir piešinių.
Tai ir anksčiau eksponuoti, ir patys naujausi L. Striogos darbai, vyraujantis žanras – portretai. Žmogus, jo dvasinis pasaulis skulptoriaus vaizduotei visada teikė neišsenkančių impulsų, todėl jo akiratyje atsiduria ne tik Lietuvos kultūrai nusipelnę asmenys, bet ir paties skulptoriaus gerbiami, mylimi bendrasieliai. Kiekvienai vaizduojamai asmenybei menininkas taiko skirtingus plastinės raiškos būdus, atsižvelgdamas į portretuojamojo vidinę savastį ar gyvensenos bruožus.
Parodos lankytojai aptiks ir keletą figūrinių kompozicijų, pasižyminčių įprastu plastinės metaforinės kalbos poetiškumu, visada svarbiu skulptoriaus kūrybiškumo ir mąstymo parametru. Viena iš jų – baltai dažyta kompozicija „Žirgo girdymas Šventojoje“. Žirgo, kaip ir paukščio, tema yra skulptoriaus mėgstama ir jo kūryboje dažna. Žirgą ir lietuvį sieja tūkstantmečių istorija, nes jie buvo artimi.
Žirgo žmogui reikėjo ir Tėvynę ginant, ir kasdieninę duoną auginant, ir šventėse pramogaujant. Kompozicija tarsi primena, kad žirgų girdymas savo žemėje, Šventosios upėje, o ne prie Juodosios jūros ar kitur, reiškia buvimą savo namuose, gimtinėje…
Vienas iš naujausių Leono Striogos darbų – dviejų dalių kompozicija „Viltis – tiesa“. Ją inspiravo autoriaus vidinis noras susitapatinti su tuo „aš“, kurį į sąmonės ir atminties krantą išskalauja jo prisiminimai ir dabartinės būsenos. Skulptoriaus išsaugotas senas lagaminas, ant kurio pasodintas personažas – tai tarsi autorius jaunystėje. Su šiuo autentišku lagaminu L. Strioga kažkada iš tiesų važiavo laikyti stojamųjų egzaminų į Vilniaus valstybinį dailės institutą, vėliau su juo vyko krimsti mokslų Leningrado I. Repino dailės institute.
Nežinia, kas buvo tuomet įdėta į šį lagaminą, gal mamos kepta duona, gal tėvo Mykoliuko atriekta lašinių paltis, bet ši našta tarsi sieja studentą su jo namais, su savo gentimi ir artimaisiais. Beveik rūpintojėlio povyza, sunerimęs jaunas žmogus sėdi ant lagamino – galbūt išsigandęs būsimos kelionės, išvykimo iš saugios namų aplinkos, susigūžęs dėl nežinomybės, kuri jo laukia. Saugumo ir stabilumo jam teikia nešulys, beveik vienintelis ryšys su savaisiais.
Šioje kompozicijoje yra ir kita figūra, vaizduojanti patį autorių dabartyje. Tai senyvas žmogus, nuogas, iškėlęs ranką aukštyn, be jokio lagamino ir naštos. Taip autorius tarsi išsako savo vidinę poziciją – tai, kas vyksta širdyje, skleidžiasi ir išoriniu kūno judesiu.
Personažo apsinuoginimas pačiam prieš save, nukreiptas žvilgsnis Dievo begalybės link ir ištiestos rankos vertikalė leidžia jam stovėti ne sugniaužtais kumščiais, bet stiebtis į dangaus aukštybes ir ilgėtis to, kas yra virš mūsų pažinimo ir jutimo ribų. Šventumo ilgesys, noras kilti aukštyn – tarsi grįžimas į pirmapradį švarumą, tyrumą, atsivėrimą, kurį pažadina tikėjimas, aukštyn kelia viltis ir kada nors apgaubs begalinė Meilė.
Tad kviečiame apsilankyti jubiliejinėje Leono Striogos parodoje, pasidžiaugti naujais ir kiek ankstesniais jo kūriniais ir palinkėti, kad kirvukas skulptoriaus rankose vis judėtų, vis bėgtų medinukų paviršiumi, o gimstančiose jų formose atsispindėtų atsidavimas kūrybai ir gyvenimo tiesai.
