Sausio 29, 30 ir vasario 19 dienomis Nacionalinio Kauno dramos teatro Mažojoje scenoje režisierė Uršulė Bartoševičiūtė pristato spektaklį „Iš kūno ir kraujo“ pagal dramaturgo Mato Vildžiaus pjesę.
[galerija kiek=”12″]
„Didysis įvykis visiems žinomas dar prieš prasidedant spektakliui. Dėl to buvo įdomu eksperimentuoti, analizuoti, kas gali įvykti iki to, kokia pirmosios žmogžudystės priežastis“, – sakė jauna režisierė.
Pranešime spaudai rašoma, kad pjesę inspiravo Lordo Byron‘o kūrinys „Kainas“, – jos autorius Matas Vildžius „įsilaužė“ į romantizmu alsuojančios misterijos tekstą ir jį įveiksmino. „Šiais laikais mes jau kiek kitaip žiūrime į pasaulį, mėgstame tikslumą, tad romantinį, filosofinį tekstą paversti veiksmu buvo iššūkis. Pjesė „Iš kūno ir kraujo“ buvo rašoma, adaptuojama viso kūrybinio proceso metu.
Pirmiausia su Uršule aptarėme ir analizavome Senąjį Testamentą, Kaino ir Abelio istoriją, Byron‘o pjesę, paskui aš dirbau vienas, dar vėliau – konsultuodamasis su režisiere. Šio kūrinio procesas – ilgalaikis. Keitėsi istorijos eiga, veikėjų motyvacijos, charakteristikos, kalbėjimo maniera, pati kalba stipriai pasikeitė. Iš Byron‘o liko keli įvykių ir siužeto svarbūs elementai: Liuciferis pasirodo, Abelis patiria savo lemtį“, – vardino dramaturgas.
„Mes, tam tikra prasme, apvagiame save, nes žiūrovas žino apie žmogžudystę“,– tęsė spektaklio režisierė Uršulė Bartoševičiūtė – „Didysis įvykis visiems žinomas dar prieš prasidedant spektakliui. Dėl to buvo įdomu eksperimentuoti, analizuoti, kas gali įvykti iki to, kokia pirmosios žmogžudystės priežastis.
Senasis Testamentas siūlo pakankamai paprastą, kiek didaktišką prieigą – žudoma iš pavydo, pavydas – žudo. Brolių istorijoje, jų šeimoje mes radome daug daugiau – neteisybės, nelygybės jausmą, norą pirmauti ir konkuruoti, norą būti teisingu žmogumi (nesvarbu, kokia kaina), negebėjimą prisiimti atsakomybės už savo veiksmą. Kaino ir Abelio istoriją galėtume perkelti į bet kokią socialinę – kultūrinę erdvę: kad ir į XXI amžiaus Kauną. Ir toks metodas galėtų suveikti, istoriją dirbtinai aktualizuotume.
Tačiau teatre man svarbiausia vaizduotė, todėl norėjosi išsikelti didesnį tikslą. Sekant Byron‘o mintį – pjesės veiksmo vietos – prie rojaus ir kosmoso erdvė. Laikas – neapibrėžtas. Išsikėlėme iššūkį rasti save šioje abstrakcijoje, o ne skolintis kalbos manierą, ar socialines normas iš mūsų kasdienio gyvenimo. Labai daug eksperimentavome ir žaidėme, ieškodami tos pirmosios šeimos.
Man įdomu, kas slepiasi pirmųjų žmonių namuose, pirmosiose žmogaus versijose, kuriose socialiniai santykiai veikia kitaip negu mūsų visuomenėje. Tai lyg eksperimentas, todėl ieškojome kitos semiotikos, verbalikos, socialinės ir kūno kalbos. Nejaukumas ir keistumas, kuris čia vyksta, yra įdomaus proceso vaisius.“
Paklaustas, kokiomis žmogiškomis savybėmis personažus „apdovanojo“, kūrinio autorius M. Vildžius tvirtino, kad nė vienas iš jų nėra blogas ar geras: „Sakyčiau, kad didžiausias atitrūkimas nuo archajinės istorijos glūdi veikėjų psichologijoje, jie visi – žmonės. O žmonės yra visokie: geri, blogi, tingūs, įdomūs, nykūs, liūdni, linksmi, žudikai, geradariai ir t.t. Todėl, jei bendrai apie veikėjus, jie nebėra tik figūrėlės ar simboliai, kuriuos stumdo dramaturgas, norėdamas perteikti gėrio ir blogio idėjas. Jie patys kažko nori, siekia, klysta. Jie nėra filosofija, nei pamoka. Jie tiesiog yra.“
Bendros patirties katilas
Režisierė U. Bartoševičiūtė teigia, kad jai ne ką mažiau svarbus kūrybiniame procese yra mokymasis vieniems iš kitų. „Mes atsinešėme labai skirtingą patirtį – Andrius Gaučas įgytą užsienyje, Henrikas Savickis – ilgametę sukauptą šiame teatre, o jauna komanda – Jurgita Maskoliūnaitė, Deividas Breivė, Andrius Alešiūnas – ką tik baigtos akademijos patirtis ir kitas, – mes visi dalinamės“, – vardino kūrėja.
Atradimais pasidalino ir aktorius Henrikas Savickis: „Kitoks raiškos formų ieškojimas nutrina kriterijus, kuriais save gali įvertinti kaip aktorių. Naudojant naują kalbą ir abėcėlę, tas kriterijų nebuvimas sukuria labai įdomią darbo atmosferą ir rezultatą.“ Andriaus Alešiūno teigimu, jis Kaino personaže rado daug savęs: „Kainą kamuoja amžini tiesos ir egzistenciniai klausimai: jeigu yra, kažkas po mirties, tai kaip ir kas. Tai sudėtingos temos“. Deividas Breivė išskyrė turtingas savo personažo išraiškos formas: „Liuciferio vaidmuo dėkingas eksperimentavimui, jį galima įsivaizduoti labai skirtingai. Velnias, galia prilygsta Dievui, jis gali daug. Liuciferis ateina pabūti tarp pirmųjų žmonių, – jam negalioja laikas, jis žino ateities ir praeities kartų niuansus. “
Religija kaip fonas
Nors personažai yra atkeliavę iš Senojo Testamento, publika neturėtų apsigauti – religija nėra centrinė pjesės tema. „Religija, kaip terminas, mums gal jis asocijuojasi su bažnyčia, kunigu ir pamokslu, bet jos pirminis tikslas (kaip ir šventųjų raštų) buvo patarti žmogui, kaip būti šiame gyvenime. Šių istorijų tikslas perteikti žmonių patirtį paprastais žodžiais, o tą geriausia padaryti per istorijos pasakojimą. Tad Kaino ir Abelio istorijos moralas yra toks: jei žudysi artimą, būsi ištremtas. Ir tuo pačiu pridedamas paaiškinimas socialinei struktūrai – ištremkit, bet nežudykit, nes toliau tas kraujas liesis ir tiek.
Ilgainiui gyvenimas ir jo aiškinimas patyrė disonansą, tos pamokos buvo ir priimtos ir atmestos, kai kurios virto įstatymais arba bendrais susitarimais. Aš pats esu iš dalies tokių istorijų kūrėjas, todėl į jas žiūriu, kaip žiūrėčiau į bet kokį kitą kūrinį. Jame turi būti veikėjai, konfliktas, atpažįstamumas, ir man jis turi tapti svarbiu. Šiame kūrinyje religija liko tik atmosferoje, kažkur mūsų suvokimo užnugaryje, pamokslai taip pat. Veikėjai įgavo kūną ir kraują, tegul dabar patys ir aiškinasi“, – dėstė M. Vildžius.
