Iš patogioje padėtyje įsikūrusio Kauno lengva nuvykti į bet kurį Lietuvos kampelį: kur beišsuksi, ten pasitiks didesnis ar mažesnis greitkelis, kuris nuves į didesnį ar mažesnį miestą. Tačiau yra vienas kelias, kurį būtų galima pavadinti „Keliu į niekur“ arba „Pasimatymų keliu“.
Tai išvažiavimas per Vaišvydavą: pro ten lengvai nenuvažiuosite į jokį didesnį miestą (artimiausias tik Prienai), tačiau rasite ne vieną romantišką vietą pasimatymui: nuo Kadagių slėnio iki Dubravos pelkės, nuo vaizdingų piliakalnių iki saulėlydžių Girionių pakrantėse. Pasaulis čia, Kauno rajonui priklausančioje Samylų seniūnijoje, tartum sustoja: daugelis kelių veda tiesiog prie vandens arba į mišką, o visas paslaptis žino tik vietinių kaimų ar sodų gyventojai. Kuo dar ypatinga ši paslaptinga žemė, kurią taip norima prijungti prie Kauno?
Marių dugno gyventojai
Prie Kauno marių įsikūrusi Samylų seniūnija – viena iš vietų, kur užliejant Nemuno slėnį persikėlė jo buvę gyventojai. Būtent į šį kraštą atsikraustė apie 700 sodybų iš maždaug 35 kaimų. Vienas išlikusių istorijos simbolių – medinė Švč. M. Marijos apsilankymo bažnyčia, statyta XVII a. pr. ir perkelta iš dabartinio marių dugno į Šlienavą (dar viena panašaus likimo bažnyčia stovi Rumšiškėse). Nors tokių apčiuopiamų praeities ženklų visai nedaug, istoriją kitokiomis formomis saugo vietos gyventojai.
„Jeigu reikėtų Samylų seniūniją apibūdinti trimis žodžiais, jie būtų „Pėdos marių dugne“. Būtent taip vadinasi ir kasmet ant Kauno marių kranto vykstantis renginys, kurio metu prisimenama seniūnijoje esančių kaimų ir gyventojų praeitis: istorijos, tradicijos, amatai ir papročiai“, – pasakoja Samylų seniūnė Jolita Petkauskė.
Pamatyti, kaip atrodė gyvenimas po dabartinių Kauno marių bangomis galima ir atvykus prie informacinio stendo Samylų poilsiavietėje: čia, ant marių kranto, eksponuojama autentiška jų „dugno“ nuotrauka.
XX a. idilės soduose
Šiuo metu Samylų seniūnijoje yra 8-ios gyvenvietės, kuriose nuolatos gyvena apie 5 tūkst. žmonių. Šlienava, Girionys, Vaišvydava, Žiegždriai, Gervėnupis, Laumėnai, Dubravai ir Samylai – tai tik dalis seniūnijos teritorijos, nes net 80 proc. jos užima miškas.
Būtent miškas ir kadaise poilsiautojus daug labiau viliojusios Kauno marios šią vietą pavertė idiliška užuovėja sodų mylėtojams – ne vienas kaunietis turbūt prisimena maudynes mariose ar pasiirstymus valtelėmis jų užutėkiuose. Šiandien dėl vis ilgiau „žydinčio“ ir želiančio vandens kai kurios poilsiavietės jau grimzta užmarštin.
Ne visai aiški ir sodų ateitis: planuojant Kauno rajoną prijungti prie miesto, vis dar nėra žinių, kam priklausys jų teritorijos, kuriose gyvena beveik 800 gyventojų.
Labiau kaimo nei miesto vietovė
Nors arčiausiai Kauno esanti Vaišvydavos gyvenvietė jau seniai pretenduoja tapti miesto dalimi, likusi seniūnijos dalis gyvena kiek kitokiomis nuotaikomis. „Turbūt nesunku pastebėti, kad visgi esame kaimiškoji vietovė. Tai reiškia, daugelis žmonių gali naudotis jiems svarbia ES parama vykdydami ūkininkavimo veiklą. Koks likimas lauktų jų tapus miesto teritorija?“ – klausimą kelią J. Petkauskė.
Samylų seniūnės teigimu, tokiai bendruomenei svarbi ir betarpiško bendradarbiavimo galimybė: „Rajono savivaldybės seniūnijos yra arčiausiai žmonių. Čia kiekvienas yra savas ir pažįstamas, žinomos jo konkrečios problemos. Prijungimo atveju lieka neaišku, ar mes išvis išliktume kaip darinys, ar būtume prijungti prie dabar esančių miesto seniūnijų“.
Didžiausias Lietuvos parkas
Konkrečius, išgrynintus seniūnijos tikslus liudija ir vykdomi projektai. „Kasmet skiriamos lėšos kelių infrastruktūros gerinimui, gatvių apšvietimo įrengimui. Pernai prie senųjų Šlienavos kapinių įrengta nauja automobilių stovėjimo aikštelė, Girionyse – pusiau požeminiai konteineriai. Kasmet ir toliau vykdoma vandentvarkos plėtra. Bendradarbiaujant su savivaldybe bei Kauno technologijos universitetu parengti idėjiniai gyvenviečių tvarkymo pasiūlymai“, – vardija J. Petkauskė.
