Šalies verslui vis garsiau kalbant apie gresiantį ekonomikos nuosmukį, Kaune veikianti baldų gamybos bendrovė „Freda“ investuoja į plėtrą – Kauno Laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) iškilo 53 mln. eurų kainavęs „Gerų baldų fabrikas“.
Bendrovės „Freda“ akcininkas ir valdybos pirmininkas Rimas Varanauskas sako, jog vos po pusmečio tapo aišku – investicijos pasiteisino. Kitais metais planuojama dar labiau plėstis – šalia esančiame 5 ha. sklype iškils sandėliavimo patalpos, bus plečiame gamyba.
Kauno LEZ iškilęs „Gerų baldų fabrikas“, kol kas didžiausia lietuviško kapitalo investicija šioje zonoje. Tai itin moderni gamykla, gaminanti produkciją pasaulinei korporacijai „Ikea“. Šiuo fabriko gamybiniame padalinyje dirba apie 200 žmonių, o iš viso bendrovėje – 324 darbuotojai. Sodros duomenimis, vidutinis atlyginimas, neatskaičius mokesčių, siekia 2 tūkst. 54 eurus, o atlyginimų mediana – 1,7 tūkst.
Naują gamyklą pastačiusios bendrovės „Freda“ valdybos pirmininkas R. Varanauskas šios korporacijos atėjimą į Lietuvą vadina tikrai sėkmės istorija. Milžiniški užsakymai užtikrina galimybę gaminti produkciją pernelyg nesirūpinant jos realizacija.
Aišku, egzistuoja itin aukšti kokybiniai reikalavimai, kuriais garsėja „Ikea“, tačiau lietuviai jau įrodė galintys gaminti pasaulinius standartus atitinkančią produkciją. Vienas tokių verslininkų – R. Varanauskas.
– „Freda“ ne vienintelė Lietuvos bendrovė, gaminanti produkciją korporacijai „Ikea“. Jos atėjimą į Lietuvą vadinate mūsų šalies baldininkų sėkmės istorija. Kuo lietuviai sužavėjo skandinavus?
– Kuo Lietuva yra išimtinė? Yra tradicijos, mes mėgstame tai daryti, pas mus tai jau buvo. Be to mes turime tam tikrą mentalitetą – inžinerinį mąstymą, turime atsakomybės jausmą, savo mentalitetu esame arčiau vokiečių.
Tai ir yra sėkmės istorija, nes mes esame efektyvūs, turime savo žaliavų bazę. Šiandien apie 3 proc. viso BVP generuoja baldų industrija, apie 13 proc. viso eksporto sudaro baldai ir mediena. Iš esmės tai baldo išvežimas, kuriuo sukuriame didelė pridėtinė vertė.
Rytų Europa, nekalbant vien apie Lietuvą – puiki vieta plėtoti gamybinį verslą. Mes, lietuviai – darbštūs, sumanūs, imlūs.
Buvo laikas, kai gamyba iš Vakarų Europos kėlėsi pigiausius kraštus – Kiniją, Aziją ir panašiai. Ten taip pat yra kaštai ir ši gamyba jau grįžta. Kažkiek jos grįžta atgal į Vakarus, tačiau puiki vieta jai yra būtent Rytų Europa.
Su mūsų intelektu, mentalitetu, su mūsų žiniomis. Kodėl baldų pramonė, drįstu pasakyti, klesti? O klesti ji todėl, nes mes nukonkuruojame Vakarų Europą, tiek ir Azijos kraštus. Ir ne dėl mažų atlyginimų, bet dėl efektyvumo. Todėl mes ir gerai gyvename.
Nekalbu vien apie baldų pramonę. Puikiai vystosi metalo pramonė, įvairūs plastikai. Pažiūrėkite, kas šiuo metu vyksta Kauno LEZ’e – kiek čia yra fabrikų. Tiesiog mes esama teisingoje vietoje su savo mentalitetu. Ir aš čia ne apie save kalbu, o apie visą mūsų tautą.
– Kaip buvo priimtas sprendimas investuoti į naujos gamyklos statybą ? Juk tai ir savotiška rizika: pavyks ar nepavyks. Nes 53 milijonų eurų investavimas į fabriką, kurio produkciją sunkiai sektųsi realizuoti, reikštų įšaldytą kapitalą, nuostolius ir galiausiai – bendrovės žlugimą. Kaip apskaičiavote galimas rizikas?
– Verslas visada yra rizika, tai natūralu. Tačiau mes turime stiprų pirkėją, turime susitarimus su juo. Tiesiog rinka iš mūsų daugiau prašė. Ateityje, kitais metais vyks tolimesnė šios gamyklos plėtra, o mes jaučiamės tvirtai, nes turime labai rimtą pirkėją.
Mūsų pirkėjas auga kiekvienais metais, atsidaro naujas parduotuves, jų apyvarta – milijardinė. O kažkas jiems turi tiekti produkciją. Todėl mes privalome čia būti pačiais geriausiais ir efektyviausiais. Ramybės versle niekada nėra, tačiau tai užtikrina tikrumą.
Mes einame šiuo keliu ir praėjus pusei metų jau galime pasakyti – šis projektas yra sėkmingas. Jis jau yra pelningas, duodantis grąžą dėl to jau planuojame tolimesnę plėtrą. 2020 metais jau pradėsime projektuoti naujus pastatus. Sumų, kurios bus investuojamos į tolimesnę plėtrą dar nepasakysiu, tai bus logistikos, sandėliavimo ir gamybos patalpos. Tiesiog žvelgiame į perspektyvinę plėtrą, kai gaminant daugiau produkcijos reikės ir daugiau sandėlių.
– Politikams kalbant apie investicijas, jos labai dažnai vertinamos pagal tai, kiek naujų darbo vietų sukuriama. Tačiau pramonė vis labiau žengia automatizacijos, robotizacijos keliu, procesai sudėtingėja, jiems valdyti reikia ne itin daug, tačiau kvalifikuotų specialistų. Ar šia kryptimi eisite toliau plėsdami savo pajėgumus?
– Su kiekvienu investiciniu etapu vis daugiau automatizacijos, dirbtinio intelekto, aukštos kvalifikacijos, gerai apmokamų darbuotojų.
Kas šiuo metu yra baldininkas? Mums reikia IT specialistų, mechatronikų, kitaip tariant – bendro aukštos kvalifikacijos specialisto. Tai inžinierius, dirbantis su milijonus kainuojančia įranga, mokantis ją puikiai valdyti ir gaminantis produktą.
Mūsų tikslas, jog ateityje būtų kuo mažiau nekvalifikuoto darbo ir dominuotų gerai apmokami darbuotojai. Tokios yra viso pasaulio tendencijos. Dabar mes kalbame apie ketvirtąją pramonės revoliuciją, tuojau kalbėsime ir apie penktąją. Tiesiog toks gyvenimas, nėra kito pasirinkimo, kas neina šiuo keliu, to perspektyvos prastos.
Čia turi dirbti aukštos kvalifikacijos žmonės, ne sušilusiomis nugaromis. Nėra pas mus sunkaus fizinio darbo, galbūt pakavimo srityje jo dar kiek likę.
– Investuojate į gamybą dešimtis milijonų eurų, kai kiti kalba apie ekonomikos lėtėjimą, gręsiančią recesiją. Ką manote apie galimą krizę?
– Pakilimas ar nusileidimas, tai verslo dalis. Praėjusi krizė buvo didžiulis sukrėtimas, nors tuo metu buvo fiksuojamas didžiausias „Fredos“ augimas. Kodėl mes augome? Mūsų produktas nėra brangus, o kaip tik tuo metu rinka atsisuka į šiek tiek pigesnį, tačiau funkcionalų aukštos kokybės produktą. Tai ir daro įtaką mūsų augimui.
Pakilimai ir nusileidimai – natūrali verslo vystymosi stadija. Investuojant 53 milijonus neskaičiuoji tos investicijos 2 – 3 metams. Žiūrima į dešimčių metų perspektyvą, o kas per tą laiką bus? Aišku, kad visko bus, tai faktas. Esame pasaulinės tiekimo grandinės dalis ir joje dalyvaujame. Būkime efektyviausi ir jokie sulėtėjimai mūsų veiklai įtakos nedarys.
– Kalbate apie efektyvumą, o jūsų klientas „Ikea“ garsėja reiklumu kokybei. Ar sunku surasti darbo rinkoje surasti darbuotojų,gebančių dirbti su naujausiomis baldų gamybos technologijomis?
– Mūsų pozicija – mokėti aukščiausius atlyginimus baldų industrijoje, ką mes ir darome. Gal todėl ir neturime problemų su darbuotojais, mums nereikia samdyti užsieniečių. Pas mus dirba nemažai iš emigracijos sugrįžusių žmonių. Kitas principas, kurio laikomės, tai pagarba ir meilė žmogui. Visai nesvarbu ar jis kažką transportuoja, ar dirba gamybos operatoriumi.
Daroma viskas, kas jis jaustųsi gerai, patogiai, kad būtų mylimas, gerbiamas, kad su juo būtų skaitomasi. Žinoma, labai svarbu orus atlyginimas ir puikios darbo sąlygos. Mes darbuotojus maitiname, kad jiems nereikėtų savo sumuštinių į darbą neštis, jiems įrengėme puikias buitines patalpas.
Tai atitinkama kultūra ir požiūris į žmogų, kad čia jis jaustųsi gerai. Tą ir darome, daugiau, mažiau mums tai pavyksta. Nesigiriant, čia dirba puikūs žmonės.
– Kalbant apie darbuotojus iš užsienio šalių. Nors jums samdyti užsieniečių nereikia, tačiau kiti verslininkai skundžiasi, jog nebėra kam dirbti, tad atvykėliai iš trečiųjų šalių jiems tampa tarsi išsigelbėjimu. Kaip iš savo, stambaus verslininko ir darbdavio pozicijų vertinate situaciją darbo rinkoje?
– Darbo rinkos atvėrimas nėra blogis. Nors pas mus nėra užsieniečių, mes jų ir neieškome, aš manau, kad jų įdarbinimo tvarka pernelyg sudėtinga. Dalyvaudamas versle, domėdamasis su tuo susiduri. Pavyzdžiui statybų sektoriuje dirba nemažai ukrainiečių. Tačiau kaip jie dirba? Kaip lenkų kompanijos atstovai. Ką tai reiškia? O tai, kad didžiąją dalį mokesčių jie sumoka Lenkijai. Ką, mes kvailesni? Kodėl mes to negalime padaryti?
Kodėl mes įstojome į Europos Sąjungą? Mes įstojome su aiškiomis taisyklėmis, kad bus atvertos sienos tiek kapitalui, tiek ir darbo jėgai. Tai pamatiniai dalykai. Ir aš galvoju, kad Lietuvoje čia galėjo būti atviresnė bei lankstesnė.
Suprantu, kad čia egzistuoja tapatybės, pilietybės klausimai. Tačiau pasaulis eina į tą pusę. Kaip kažkada mūsiškiai važiavo į Angliją, Norvegiją, kitas šalis, taip dabar pas mus važiuoja kitų šalių gyventojai. Tik kažkodėl važiuoja per Lenkiją ir dalis mokesčių nusėda ten. Tiesiog galėjome būti gudresni, o valstybės politika – tiek šiek lankstesnė.
– Mūsų šalye investuoja ne tik lietuviškas kapitalas, o valstybės vadovai itin džiaugiasi sulaukę užsienio investicijų. Ar vietos ir užsienio investuotojams sudaromos lygiavertės sąlygos?
– Aš ne prieš užsienio investicijas ir čia, Lietuvoje investuojančias užsienio kompanijas. Suprantu, kad pritraukdama investicijas valstybė tam skiria lėšų.
Tačiau vietiniai, Lietuvos investuotojai susiduria su nelygiavertėmis sąlygomis, kai ketvirtį visų užsienio investicijų padengia pati valstybė.
Mes čia išleidome 53 milijonus. Sakykime, ateina identiška užsienio kompanija, toks pat fabrikas kaip ir mes. Jie taip pat išleidžia 53 milijonus, šalia pasistato savo gamyklą. Ir jeigu jis – užsienio investuotojas, jam valstybė ketvirtį kompensuoja ir jis iš karto turi didžiulį pranašumą.
Kuo mes esame blogesni? Niekuo. Aš už užsienio investicija, tačiau į vietinį verslą, kuris yra stiprus ir inovatyvus, valstybė turėtų labiau atsigręžti.
– Užsienio investuotojai kartais ne itin drąsiai žengia į Lietuvą, jie atsargiai vertina šalyje vykstančius politinius procesus, siedami juos su galimu nestabilumu. Kaip jūs vertinate investicinę aplinką Lietuvoje?
– Manau, kad ji yra gera. Nereikia žiūrėti trumpuoju periodu, nes priimant valstybės biudžetą prišnekama įvairių nesąmonių. O dabar, matyt jau prasidėjo rinkimai, tad bus įvairių pliurpalų. Tiesiog į juos nereikia kreiptis dėmesio, nes tokie dalykai vyksta ir kitur.
Lietuva – puiki šalis. Atvira visuomenė, puikūs, kvalifikuoti žmonės. O kalbant apie politinį stabilumą: vieni atėjo, ateis kiti, na ir ką?
Mes nepriklausomybę turime tris dešimtmečius. Viena vertus, beveik užaugo nauja karta. Kita vertus valstybei tai pakankamai trumpas laikas. Deja, iki šiol į verslą išlieka ne pats geriausias požiūris. Jo mašina geresnė, gal trobą kiek gražesnę pasistatė…
Tačiau bendrąja prasme, kas kuria tas darbo vietas? Galų gale kas suneša pinigėlius į valstybės biudžetą. Juk suneša verslas.
O dabar prasidės rinkimai ir pliurpimas: „sukursime naujų darbo vietų“. Ką valdininkas gali sukurti? Priperėti dar daugiau valdininkų?..
Matyt kelių kartų reikia, kad pagaliau pasikeistų požiūris, jog verslininkas nėra vagis. Aišku, verslas taip pat ne be nuodėmės, mes patys irgi savo įvaizdį kartais sugadiname.
Pastebiu, jog dabar keičiasi ir pats verslas. Savo mentalitetu mes artėjame prie vokiečių ir skandinavų. Nesakau, kad būti turtingu žmogumi yra gėda, tačiau tuo didžiuotis – jau nebėra gero tono požymis. Juk prisiminkime, po devyniasdešimtųjų metų buvo „swarovski“ kristalais apklijuotų automobilių, o dabar tai jau nebe madoje. Tam, matyt, reikia laiko.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
