Pasivaikščiojimas po Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčią ir Jėzuitų vienuolyną su tėvu Aldonu

Rotušės aikštėje sutartu metu mus pasitinka plačiai besišypsantis kunigas Aldonas Gudaitis SJ, jis vedasi aprodyti Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčią ir Jėzuitų vienuolyną. Portalas „Kas vyksta Kaune“ kviečia skaitytojus į trumpą virtualią ekskursiją.

[galerija kiek=”24″]

Jėzuitų kompleksą sudaro keli pastatai: bažnyčia, vienuolynas ir gimnazija. Jie užima dalį kvartalo, ribojamo Aleksoto, T. Daugirdo gatvių ir Rotušės aikštės.

Mini 450-metį

Trumpai apžvelkime jėzuitų atsiradimo Kaune istoriją. Vienuolių ordiną Jėzaus Draugija 1540 m. įkūrė Ignacas Lojola. 1569 m. jėzuitai pasiekė Lietuvą, tad šįmet minime jėzuitų misijos Lietuvoje 450-metį. Jų pastangomis buvo įkurtas Vilniaus universitetas.

1642 m. Kaune trys broliai jėzuitai Albertas, Kazimieras ir Petras Vijūkai-Kojelavičiai savo ordinui padovanojo namus prie Rotušės aikštės, teritorijoje imta statyti bažnyčią, mokyklą. Įsigytas Perkūno namas ir jame įsteigta Šv. Stanislovo Kostkos koplyčia. Vėliau jėzuitai nusipirko dar kelis sklypus ir 1671 m. vienuoliams priklausė jau visas kvartalas Senamiestyje.

Medinė bažnyčia dažnai degė, tad 1698 m. buvo sumūryta, pastatyta zakristija. Pagrindiniai statybos darbai baigti po daugiau kaip dvidešimtmečio, tiesa, du jos bokštai statyti dar kelerius metus. 1759 m. bažnyčiai suteiktas Šv. Pranciškaus Ksavero vardas (šis misionierius savo gyvenimą paskyrė Evangelijos skleidimui Indijoje ir Kinijoje). XVIII a. antroje pusėje jėzuitų ordinas panaikintas ir bažnyčia pavesta pranciškonams.

Caro laikais bažnyčia buvo paversta stačiatikių cerkve, o 1843 m. pavadinta Aleksandro Nevskio soboru. Karo metais vokiečiai bažnyčioje buvo įrengę karo belaisvių stovyklą. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu maldos namai su Kauno jėzuitų gimnazija buvo grąžinti jėzuitams.

Veikė pirtis, baseinas, šaudykla

Sovietmečiu uždraudus vienuolynus Lietuvoje, bažnyčia tapo grūdų, vėliau makulatūros sandėliu. Paskui maldos namai buvo perduoti profesinei technikos mokyklai, paversti sporto sale su dušais ir sanitariniais mazgais.

Rūsyje po didžiuoju altoriumi, vienuoliams laidoti skirtose kriptų nišose, buvo įrengti nevertingi vitražai, įruoštas apšvietimas. Po didžiuoju altoriumi įrengta suomiška pirtis su baseiniuku, pobūvių salė, pastogėje – mokomoji šaudykla, gimnazijai suteiktas A. Mickevičiaus vardas (jis kelerius metus čia dėstė).

Sovietmečiu bažnyčią planuota paversti koncertų sale, tačiau šio projekto nespėta įgyvendinti. Galiausiai 1990 m. bažnyčia, vienuolynas ir ugdymo įstaiga grąžinti jėzuitams.

Išliko Didysis altorius

Įženkime į trinavės bažnyčios vidų. Atsiduriame priešais presbiteriją (bažnyčios dalis, kur stovi Didysis altorius). XVIII a. antroje pusėje bažnyčioje buvo 12 altorių iš dirbtinio marmuro, iki šiol išlikęs vienas – Nukryžiuotojo Jėzaus didysis altorius. Altoriaus autorius – architektas jėzuitas Tomas Žebrauskas, jį restauravo meistras Vidas Sebeckas, o naują Nukryžiuotojo Jėzaus paveikslą ant drobės nutapė dailininkas Bronius Rutkauskas.

„Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios altorius išsiskiria jame panaudota itin reta ir originalia dviejų glorijų kompozicija. Į vieną jų, esančią antrajame altoriaus tarpsnyje, įjungtas debesėlių ir sparnuotų angeliukų vainiko apsuptas langas, pro kurį liejasi šviesa. Antroji glorija, dengianti ir dalį skliautų, vainikuoja altorių; jos centre matome Jėzaus Kristaus monogramą kaip Jėzuitų ordino emblemą“ , –leidinyje „Artuma“ 2001 m. rašė dr. Laima Šinkūnaitė.

2018 m. jėzuitas t. Gernot Visser SJ parengė naują altorių (stalą), simbolizuojantį 12 apaštalų. Bažnyčios kairėje navoje – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo altorius, papuoštas Marijos statula. Dešinėje navoje – Šv. Pranciškaus Ksavero altorius su šio šventojo paveikslu ir Jėzaus statula. Šioje vietoje įrengtas jaukus vaikų kampelis.

Gausiai lankoma

Vėlyvojo baroko šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia tarnauja Jėzuitų gimnazijai, kur mokosi apie 800 vaikų. Pasak kunigo A. Gudaičio, bažnyčia itin mėgiama jaunų šeimų, nes yra šildoma, joje veikia vaikų kampelis, o mažųjų skleidžiamas triukšmas pamaldoms suteikia savotiško žavesio.

„Kartais vaikai rėkia garsiau, nei pamokslą sakantis klebonas, bet vis tiek neprarėkia, nes turime garsiakalbį. Po Mišių sakom: ačiū chorui, kuris giedojo su pertraukomis, ir tam antrajam, kuris nuolat „giedojo“, nepertraukiamai „ištempė“, – šypsodamasis pasakojo kunigas ir pridūrė, kad nemažai lankytojų susiję su gimnazija, ją baigusieji čia pat ir tuokiasi, krikštija vaikus bei pasilieka toliau stiprinti tikėjimą. Daug žmonių sukviečia bažnyčioje vykdomos Šv. Ignaco Lojolos dvasinės pratybos.

2011 m. bažnyčioje sugaudė A. Frey firmos vamzdiniai vargonai iš Šveicarijos. Puiki akustika pritraukia į bažnyčią sakralinės muzikos gerbėjus.

Vyriausiam Kauno jėzuitui – 96 m.

Vienuolyno du pirmi aukštai išlikę nuo baroko laikų, o 1928 m. pagal architekto E. Pejerio projektą pristatyti dar du aukštai ir vienuolynas tapo keturaukštis. Čia įsikūrė berniukų gimnazija, veikė mokinių ir mokytojų bendrabutis. Šiuo metu I-II pastato aukštai priklauso Jėzuitų gimnazijai, o III-IV aukštai – vienuolynui. Jame dabar gyvena 8 jėzuitai. (Iš viso Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijai priklauso 31 vienuolis).

Ketvirtame aukšte įsikūrę vyriausi jėzuitai, tarp jų: t. Jonas Zubrus (96 m.), t. Vytautas Merkys (93 m.), t. Gediminas Kijauskas (90 m.). Liftu jiems patogu patekti ant terasos ir pasivaikščioti. „Ar ne per garsu Senamiestyje? Gerai girdinčių vienuolių kambarių langai yra į kiemo pusę, prasčiau girdinčių – į Rotušės pusę“, – šmaikštauja tėvas Aldonas.

Ant vienuolyno sienų – a.a. jėzuitų paveikslai, nuotraukos, knygos, kiti asmeniniai daiktai, tad koridorius primena sakralinį muziejų. IV a. rasime ne tik asmeninius kambarius, skalbyklą, virtuvę, bet ir biblioteką, koplyčią, kur vyresnieji tėveliai kasryt 7.15 val. turi Šv. Mišias.

„Jėzuitai stengiasi dirbti ten, kur niekas kitas nedirba. Yra išvežtų ir mirusių Sibire. Pastaruosius 50 metų jėzuitai pasaulyje daug dirba socialinėje srityje, ypač su pabėgėliais ar karo apimtose šalyse,” – eidamas koridoriumi pažymėjo pašnekovas.

Nuo terasos – pasakiškas Kaunas

Užkylame pasižvalgyti ant Jėzuitų vienuolyno terasos-apžvalgos aikštelės. Atsiveria nepakartojama Kauno panorama! Pasak tėvo Aldono, terasą itin pamėgo jaunavedžiai bei krikštijantieji atžalas, čia jie užkyla pasigėrėti Senamiesčio vaizdais, nusifotografuoti.

Ant terasos paprašome kunigą trumpai apie save papasakoti. Jis nedaugžodžiauja. Jėzuitu tapo tarybiniais metais pogrindyje, kai vienuolynai Lietuvoje buvo uždrausti. Kunigauja jau 30 metų. Turi brolį dvynį Algimantą, jis irgi jėzuitas, dirba Vilniaus jėzuitų gimnazijoje.

„Toks Dievo vedimas“, – tarsteli ir susimąstęs tęsia: „Labiausiai kunigo pašaukime džiugina žmonės, ieškantys prasmės, Dievo. Mišiose matau jaunas šeimas, nors girdime, kad vyksta tikėjimo krizė. Bet juk krizės – tai dalis žmogaus tikėjimo kelionės“, – įsitikinęs kunigas A. Gudaitis.

Vakarais, kai lieka laiko nuo galybės darbų ir pareigų, tėvas Aldonas užkyla ant terasos pasivaikščioti, pamąstyti, išgerti arbatos.

„Bažnyčia kaip pastatas gražu, bet dar gražiau yra žmonės, kurie bažnyčioje ieško Dievo, tiesos, gėrio, mokosi atleisti. Gyvoji bažnyčia daug svarbiau, negu mūrinė. Svarbu žinoti, kad Dievą sutikti galima visur, ne vien gerose patirtyse. Linkiu skaitytojams gyvenimo džiaugsmo!“, – atsisveikindamas pasakė ir su šypsena išlydėjo tėvas Aldonas.

Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje kasdien 17 val. vyksta šv. Mišios, o sekmadieniais net keturis kartus: 10 val., 17 val., 18 val. (anglų k.) ir 20 val. (vakaro).

Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.