Kaune apsilankęs kunigas A. Toliatas: apie dovanas, nuo kurių bėgame

Knygų autorius kunigas A. Toliatas./KAVB nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Apie adventą, ramybę, laimę kunigas Algirdas Toliatas kalbėjo gausiai į Kauno apskrities viešąją biblioteką susirinkusiai publikai, kuriai pristatė dvi savo naujausias knygas: „Sekmadienio SMS. Mažieji tekstai“ ir „Ramybė tau“.

Autorius pasakojo, kad ketvirtoji jo knyga „Sekmadienio SMS. Mažieji tekstai“ gimė netikėtai, kai pradėjo kviesti tikinčiuosius į gaivinamą Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią. Kadangi bažnyčioje nebuvo varpų, teko pasitelkti kitas priemones.

„Šių laikų varpai – tai SMS žinutės, kurias sekmadieniais pradėjau siųsti draugams, bičiuliams. Rašydavau po tris sakinius: apie ką yra evangelija, tuomet pateikdavau įdomią įžvalgą su filosofo citata ar gyvenimiška situacija ir galiausiai – intrigą.“

Eksperimentas turėjo tęstis kelis mėnesius, tačiau gavėjų ratas išsiplėtė, jie prašė ir toliau siųsti žinutes, net tie, kurie nesilanko bažnyčioje. Žinutės plaukė beveik penkerius metus, o geriausios buvo sudėtos į knygą.

Penktoji kunigo knyga „Ramybė tau“ irgi buvo neplanuota, jos idėja užsimezgė Vilniaus knygų mugėje, kartu su ten savo leidinius pristačiusiais Francescu Mirallesu ir Lina Ever. „Susitaikyk su savimi. Susitaikysi su gyvenimu“, – rašo autorius.

– Kokias knygas pats skaitote?

– Prie kelių knygų mėgstu pasimėgaudamas vis sugrįžti, tai: Aleksandro Alekseičiko „Gydyti gyvenimu“ ir Linos Vėželienės „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“. Jos skirtos dvasinei praktikai.

Kunigas A. Toliatas, dešinėje – renginio vedėja R. Tamoliūnienė./KAVB nuotr.

– Kaip nuolat skubančiam žmogui išlaikyti ramybę?

– Nėra vieno recepto, pagal kurį praryji tabletę ir instaliuoji ramybę. Kaip Kristus sakė: budėkite ir melskitės – jeigu išlaikytume tą dvasią, nuolatos per visą dieną… Į kiekvieną patariu žiūrėti kaip į Dievo sukurtą stebuklą. Tai kasdienė užduotis. Tai kelias į vidinę ramybę.

Dienos eigoje svarbūs trys akcentai: malda, meditacija ir laiminimas. Maldai laiko rasti galima ir važiuojant į darbus, įstrigus spūstyse, stovint eilėje ar kt. Rytinė meditacija – apmąstymui skirtas laikas. Kiekvieną rytą dera visus, kuriuos sutiksime, ir gerus, ir blogus, palaiminti ir už juos pasimelsti: „Viešpatie, duok man jėgų, kai sutiksiu nedorą, piktą žmogų – neatsakyti bloga už bloga. Leisk rasti kelią į to vargšo širdį“.

Vakare reikia atlikti sąžinės sąskaitą: kaip praėjo mano diena, kur perlenkiau lazdą, ką rytoj padarysiu geriau ir kaip? Kartais nešiojame prikaupę daug pykčio iš įvairių gyvenimo situacijų, kas teisus, kas ne. Atsiprašymas leidžia į situaciją pažiūrėti kitomis akimis. Pirmiausia gydo dėkojimas ir atsiprašymas. Tai – ramybės salos.

Renginį praskaidrino sakralinės muzikos atlikėja Skaidra Jančaitė./KAVB nuotr.

– Kokios dvasinės problemos labiausiai kamuoja šių laikų žmogų?

– Depresija, išsekimas. Išsekimas paprastai susijęs su per dideliu tempu, dideliais lūkesčiais. Kaip vienas lenktynininkas sako: „Tu negali lenktyniauti su kitais, gali lenktyniauti tik su savimi. Tokiu, koks buvai vakar.“ Juk mes visi skirtingi. Reikia stengtis būti geresniam, nei vakar, kaip maldoje: „Viešpatie, padėk pakeisti, kas priklauso nuo manęs, priimti visa tai, ko negaliu pakeisti ir duok išminties tuos du dalykus skirti.“

– Kas žmogui atneša laimę?

– Pasakysiu, kas atneša nelaimę: kai save pradedame lyginti su kitais, gailėti. Televizijoje matome gražias, laimingas poras, sėkmingus žmones, tada galvojam: na va, mes ne tokie. Iš čia ateina nusivylimas, piktumas. Jei mažiau save lygintume su kitais ir atidžiau pasižiūrėtume: o kas aš esu? Laimę kuria paprasti dalykai: išgirsti, pamatyti, padrąsinti, pagirti kitą žmogų.

Kartais užtenka tik paspausti ranką, pakalbinti, ir prasideda didžioji terapija – širdies terapija. Kaip Motina Teresė yra pasakiusi savo sesėms: „Ne vargšams jūsų reikia, o jums reikia vargšų, nes jie išprovokuoja, kas yra gražiausia ir geriausia mumyse.“ Gerus darbus ne kažkam kitam darome, o patys jų dėka keičiamės.

– Koks šiuo metu yra jūsų asmeninio tobulėjimo iššūkis?

– Dažnai save pagaunu, kad dar svarstau kaip elgtis, kad labiau tikėčiau, pasitikėčiau situacijose, kurių nevaldau. Kad pirmiau nenusivilčiau, o tik paskui patikėčiau. Pirmiausia derėtų sakyti: „Dieve, viskas tavo rankose“.

Yra toks anekdotas: žmogus pametė piniginę, susinervino ir po kiek laiko atsitokėjęs sako: „Ačiū, Viešpatie, kad tik pinigais paėmei, ne sveikata, ne artimaisiais ar dar kažkuo.“

– Kokį SMS iš Dievo norėtumėte gauti Jūs?

– Nežinau. Tikriausiai esu gavęs tiek SMS iš Dievo „tarp eilučių“, kad atrodo, negaliu netikėti. Tačiau evangelijoje rašo: Kristus padaugino duoną, ir vos tik persikėlė į kitą ežero pusę, minia jam sako: tai kokį stebuklą dar parodysi, ką dar padarysi?

Kartais pagaunu save: „Siela, negi tu nematai, kaip Dievas veda ir sudėlioja visus reikalus kaip turi būti?“ Bet vis vien, kai kas nors vyksta ne pagal planą, kaip Petras pradedu bijoti ir „skęsti“. Tuo metu atrodo taip, paskui galvoju, kad jau daug kartų mokiausi šią pamoką, bet ir vėl nepasitikiu…

Renginio akimirka./KAVB nuotr.

– Kas advento metu svarbiausia?

– Tikrasis adventas – atrasti savo mažąsias dovanas. Tikrosios dovanos slepiasi po iššūkiais, nepatogumais. Norisi, kad jos būtų gražiai įpakuotos, o didžiausios dovanos būna įpakuotos taip, kad net norisi bėgti nuo jų.

Advento pasninkas – tai užaugintas alkis, dėmesys, poreikis. Jeigu žmogus nealkanas, tai jo niekuo nenustebinsi. Pažadinti alkį – mūsų didžiausias iššūkis ir užduotis. 12 patiekalų gali simbolizuoti 12 žmonių, kuriems pažadinsi gyvenimo alkį. Tai tikrosios Kalėdos.

Nėra kitos prakartėlės, kaip žmogaus širdis. Svarbu neprarasti tikėjimo, širdis – žmogaus bedugnė, besišaukianti Dievo. Verta atrasti advento puošmenas – šalia jūsų esančius, kenčiančius, vargstančius, skaudinančius žmones. Kad sugebėtume juos priimti tikėdami, taptume Dievo gerumo ambasadoriais.

– Ko palinkėtumėte skaitytojams?

– Įstrigo vienas girdėtas palinkėjimas: „Linkiu, kad tavo noras būtų didesnis, nei tavo galimybės jį realizuoti. Pirmiausia, kad galėtum sudėt visą širdį siekdamas to tikslo, ir kad tų jėgų tau pritrūktų, kad ieškotum kitų žmonių pagalbos, įtrauktum kitus žmones į savo tikslo siekimą.“

Pabaigoje – pasakojimas apie berniuką, kuris kartą paklausė tėčio: „Tėti, paaiškink, kas yra bankas?“. Tėtis sako: „Sūnau, įsivaizduok: tau atneša lašinius, kuriuos padedi į šaldytuvą. Žmogus ateina pasiimti lašinių ir tu juos atiduodi.“ Vaikas klausia: „O kokia nauda?“. „Matai, sūnau, rankos tai taukuotos lieka“.

Mūsų rankos, mūsų mintys, gyvenimas – lieka „taukuoti“ tuo, kuo mes gyvenam. Jeigu linkime gero, laiminam – esam tuo „taukuoti“. Jei gyvenam jausdami nepasitenkinimą, blogį, pyktį – esame „taukuoti“ šiomis ydomis. Kažkas yra pasakęs: pats didžiausias atstumas yra nuo galvos iki širdies. Linkiu, kad mano ištarti žodžiai netruktų pasiekti jūsų širdis.

5 KOMENTARAI
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Paaiškėjo su koronavirusu kovojančių Kauno klinikinės ligoninės medikų tyrimų rezultatai

Šeštadienio vakaro statistika: Lietuvoje nustatyta dar 12 koronaviruso atvejų

Sekmadienį suksime laikrodžius: įvedamas vasaros laikas

Garsūs reperiai siūlo mainus: albumas į respiratorius Kauno medikams

A. Veryga: iš Kinijos atgabentų medicinos priemonių turėtų pakakti trims mėnesiams

Liūdna žinia: koronavirusas Lietuvoje pareikalavo 7-osios gyvybės

Kauno Infekcinių ligų klinikos vadovė paaiškino, kodėl vienkartiniai kostiumai buvo saugojami maišuose

Iš Anglijos į Lietuvą grįžęs pilietis surengė pobūvį: trims jo dalyviams patvirtintas koronavirusas

Tragiška avarija Kauno rajone: vertėsi nuo kelio nulėkęs automobilis – žuvo žmogus

Gaisras Šilainiuose – atvira liepsna užsidegė medinis namas (papildyta)