Didžioji plastiko krizė – taip įvardijama padėtis, sukelta netinkamai pašalintų plastikinių pakuočių. Plastikas ir mikroplastikas atsiranda vandenynuose, žuvyse ir jūros gerybėse (netgi jūros druskoje), o po to – mūsų pietų valgiuose.
Kokių veiksmų galime imtis, kad kuo mažiau plastiko atsidurtų mus supančioje aplinkoje? Ar pirkdami ekologiškus, tvarius produktus, jau prisidedame prie to? O gal pirmiausia svarbu įsivertinti tai, į ką šie produktai įpakuoti? Įžvalgomis apie tai pasidalijo atliekų tvarkymo įmonės „Ekonovus“ generalinis direktorius Romas Draskinis ir viena iš parduotuvės „UrbanEarthLovers.lt“ įkūrėjų Laura Prievelytė-Juknė.
Augantis gyventojų sąmoningumas
Specialistai pastebi vieną ryškėjančią tendenciją: vartotojai, paėmę prekę į rankas, jau kelia žymiai daugiau klausimų, nei tik – ar jos sudėtis ekologiška?
„Pagal pasaulio tendencijas vartotojas labai stipriai atsigręžia į sveikatą, ekologiškumą, tvarumą, mažesnį plastiko, ypač vienkartinio plastiko, naudojimą. Jie domisi ne tik produkto sudėtimi, bet ir klausia, iš kur ir kaip jis atkeliavo iki vartotojo rankų, kaip atrodė pati gamybos grandinė, kiek ir kokių resursų buvo sunaudota – ar produktas buvo etiškai pagamintas,“ – pagrindinius vartotojų klausimus mini Laura Prievelytė-Juknė.
Romo Draskinio teigimu, mažindami vienkartinio plastiko naudojamą, lietuviai po truputį perima gerąsias pasaulines praktikas.
„Tikriausiai teko girdėti, kad nuo 2021 metų Europoje nebebus prekiaujama iš polistireninio putplasčio pagamintomis maisto ir gėrimų pakuotėmis bei indais. Lietuvoje, Kuršių Nerijoje, jau nuo šios vasaros draudžiama naudoti indus ir įrankius iš vienkartinio plastiko; Joniškyje ir Panevėžyje vienkartinis plastikas aplenkia miesto šventes. Mažais, tačiau svarbiais žingsniais mažiname plastiko naudojimą“, – pasakoja R. Draskinis.
Abu pašnekovai sutinka, kad Lietuvoje dar trūksta diskusijų apie tai, ar produktas yra ekologiškas ir tvarus, jei supakuotas krūvoje plastiko? Netgi tinkamas šių pakuočių tvarkymas iššūkius kelia ne tik vartotojams, bet ir šias atliekas tvarkančioms įmonėms.
„Kaune atliekas surenkančioms įmonėms mes teikiame plastikinių pakuočių perrūšiavimo ir paruošimo perdirbimui paslaugą. Su tuo dirbantys kolegos pastebėjo, kad šios pakuotės būna prastai išrūšiuotos, tarkime, dalis jų – užterštos maisto likučiais, kurie sutepa ir kitas, praskalautas švarias pakuotes.
Dėl šios priežasties visas antrinių atliekų konteinerio turinys turi keliauti deginimui, o ne perdirbimui. Kaip pastebi kolegos, greičiausiai minėtos įmonės nesuteikia gyventojams pakankamai žinių, kaip rūšiuoti plastiko pakuotes, pavyzdžiui, kad jas, prieš išmetant, reikėtų išplauti nuo riebalų ar tiesiog praskalauti šiltu vandeniu, jog neliktų maisto likučių“, – atskleidžia R. Draskinis.
Specialistai pastebi ir tai, kad apstu klaidinančios informacijos apie produkto ir jo pakuotės prigimtį (angl. greenwashing), nukreiptos tiesiai į vartotojus. Pavyzdžiui, pakuotės dažomos žaliai, kas dažniausiai asocijuojasi su žalumu ir natūralumu. „Mes kaip vartotojai gauname per daug informacijos ir ne visada ji būna teisinga“, – mini L. Prievelytė-Juknė.
Plastikinių pakuočių alternatyvos
Visiškai atsisakyti plastiko šiuolaikinė visuomenė dar nėra pasiruošusi, dėl to uoliai ieškoma alternatyvų. Vis dažniau atsigręžiama į stiklą ir popierių, bet tai nėra geriausias variantas, nors ir lengviau perdirbamas.
R. Draskinis atkreipia dėmesį, kad tam pačiam popieriui pagaminti sunaudojami pakankamai dideli žaliavų resursai, todėl netikslu jo pakuotes vadinti visiškai ekologiškomis. Žinoma, galima naudoti perdirbtą popierių, bet perdirbamas jis tik 4–6 kartus. O plastikas „išgyvena“ 7–9 perdirbimus. Be to, popierius labai jautrus drėgmei, todėl vienas pats netinka daugeliui maisto ir gėrimų pakuočių.
Dar yra stiklas, kurį perdirbti galima begalę kartų. Deja, bet tai – labai duži medžiaga, todėl, pašnekovo teigimu, įmonėms ir vartotojams pereiti vien prie
stiklinių pakuočių būtų nepraktiška ir brangu.
„Verslas pasaulyje juda kartu su vartotojų poreikiais, todėl vis dažniau girdime apie kompostuojamą plastiką. Bėda ta, kad šiai gražiai skambančiai alternatyvai dažnai reikia ypatingų sąlygų, kaip kad specialios kompostavimo gamyklos, kad pakuotės iki galo suirtų“, – pastebi „UrbanEarthLovers.lt“ įkūrėja.
R. Draskinis priduria, kad mesti į bendrą plastiko konteinerį tokių – kompostuojamo plastiko – pakuočių negalima, nes perdirbimo metu jos susimaišo su paprastu plastiku, taip sumažindamos jo kokybę.
„Visas plastikas nėra vienodas – ieškoma vis naujesnių būdų, kaip šią medžiagą paversti draugiška aplinkai. Lietuvoje irgi turime su tuo dirbančių mokslininkų, kaip Paulius Pavelas Danilovas, kuriantis skaidžius plastikus, kuriuos būtų galima kompostuoti su maisto atliekomis. Tada vėl viskas atsiremia į sutarimus, kaip tokios specialios plastiko rūšys būtų žymimos, kad galėtume jas tinkamai apdoroti“, – pasakoja R. Draskinis.
Išeitis – naudoti kelis kartus?
„Ekonovus“ generalinis direktorius pastebi, kad geriausia pakuotę naudoti kelis kartus, o jai nusidėvėjus – atiduoti perdirbimui: „Reikia atsigręžti į mūsų senelius. Juk dažnai vaikystėje matydavote juos, konservų indelyje auginančius pomidorų ūgliukus, o po to – vežančius į sodą. Taip pernaudojant pakuotes ne tik sumažinsite naujų atliekų kiekį, bet ir sutaupysite.“
O štai iš parduotuvių atsineštos dėžutės gali pasitarnauti rūšiuojant namuose turimus daiktus ar pakuojant įvairius siuntinius.
„Į panaudotas kartonines dėžes pakuojame klientų užsisakytas prekes: pasitelkiame iš gamintojų gautas dėžes arba susirenkame savo turimas. Taip pat naudojame popierinę lipnią juostą“, – kasdienybės triukais dalijasi L. Prievelytė-Juknė.
Pašnekovų teigimu, jei pakuotė nusidėvėjo ir nebėra naudotina, būtina ją tinkamai išrūšiuoti. Pavyzdžiui, vandens pažeistos kartoninės dėžes turėtų būti išdžiovinamos ir dedamos į popieriaus konteinerį. Jau parūdijusi skardinė (prieš tai išplauta) keliauja į plastiko konteinerį, o sudužęs stiklainis – į stiklo.
