Portalas „Kas vyksta Kaune“ kviečia pasisvečiuoti rašytojo, visuomenininko, kunigo, charizmatiškojo Juozo Tumo-Vaižganto (1869-1933 m.) memorialiniame bute-muziejuje prie pat Vytauto Didžiojo bažnyčios, kurioje jis ilgai darbavosi. Po butą vedžioja ir įdomybes žarsto muziejininkas, literatūrologas Remigijus Jakulevičius.
Vaižgantas butą Aleksoto gatvėje nuomojo iš gydytojo Petro Musteikio, gyveno jame apie 13 metų (1920-1933 m.). Keturių kambarių buto nuoma atsiėjo 300 lt./mėn., suma pakilo iki 500 lt./mėn., kai 1930 m. buvo pristatytas trečias pastato aukštas, butas suremontuotas, įvestas vandentiekis ir kanalizacija (iki tol buvo tik elektra). Muziejus pastate įrengtas 1997 m., paskutinis buto gyventojas iki tol buvo kunigas Ričardas Mikutavičius.
Veiklus optimistas
J. Tumas-Vaižgantas į Kauną gyventi atvyko Antanui Smetonai paprašius redaguoti laikraštį „Tauta“. Įdomu, kad Kaune Vaižgantas baigė Žemaičių kunigų seminariją, jam dėstė Maironis, o šventimus į kunigus suteikė Antanas Baranauskas.
„samovaro“ virdulys / R. Tenio nuotr.
„Aktyvus dvasininkas, tautinio atgimimo dalyvis, Lietuvos universiteto dėstytojas, beveik 30-ties įvairių draugijų narys (Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvai pagražinti draugija, Lietuvos mylėtojų draugija, XXVII Knygos mėgėjų draugija, Šv. Kazimiero draugija, skautų ir šaulių bendruomenės bei kt.), taip pat vienas iš Karo muziejaus steigėjų, rašęs straipsnius į bemaž 40 laikraščių bei žurnalų ir parengęs 19 tomų „Raštų“. Fenomenalu! Iš kur tiek daug energijos? Pagrindinis šaltinis – meilė žmogui ir tautai“ – pasakojo R. Jakulevičius.
Įdomu pastebėti, jog tam, kad surinktų lėšų Kauno mokytojų seminarijos („Saulės“ rūmų) statybai, kunigas išvyko į Ameriką ir per 3 mėn. perskaitė 150 pamokslų. Beje, grįžęs parašė knygą „Ten gera, kur mūsų nėra“, kurioje pataria: „Atsargiai su Amerika, tvoros ten ne iš dešrų, upių krantai ne iš medaus, stogai ne iš sūrių.“
Kokios pagrindinės jo asmenybės kolonos? „Vaižganto esmė – meilė, kuri dovanoja žmogui laisvę. Vaižgantas sakė: „Turiu 2 mylimąsias: Lietuvą ir knygą.“ Vaižganto pasaulyje pilna šviesos, gėrio, optimizmo, stiprybės, nepajudinamų amžinųjų vertybių. Jis kiekviename žmoguje ieškojo „deimančiukų“, Kūrėjo. Gyvenime kliovėsi savo tėvo Anupro nurodymu, kad žmones reikia mylėti.
Dažnai Vaižgantas sakydavo: „Ieškojau laimės kitiems, ir pats tapau laimingas“, – asmenybės paveikslą piešė literatūrologas. Beje, Vaižganto slapyvardis yra pagrįstas senuoju Baltų tikėjimu – tai linų ir kanapių dievas.
nuotr.
Svarbu pažymėti, kad kunigas žodžio kišenėje neieškojo. Pasakojama, kad atvykęs į kaimus, eidavo pas žmones ir drausmindavo: „Jei dar gersi – sekmadienį per pamokslą tave „iškelsiu“ (paviešinsiu)“.
Likęs atsiminimas, kai studentas K. Žitkus kartą belaukdamas išpažinties eilės Vytauto Didžiojo bažnyčioje nugirdo kaip kitas studentas išpažįsta Vaižgantui: „Padariau nuodėmę. Vakar su panele „cimbruvkoj“ (krantinėje) vaikščiojau.“ Vaižgantas jam atsakė: „Šūds, ne nuodėmė. Varyk (t.y. kalbėk) toliau!“
„Vaižgantas sakydavo, kad jeigu jauna, graži mergina susitinka dailų bernelį, tai turbūt jie poterių kartu nekalba“, – komentavo muziejaus gidas.
Mėgo vaikščioti basas
Vaižgantas buvo neįprastas dvasininkas: mėgdavo po miestą vaikščioti basas, dėl tokio viešosios tvarkos pažeidimo kartą net pabuvojo nuovadoje. Nemuno krantinėje jis darydavo mankštą, miestiečiai sakydavo, kad jo rankos sukasi, lyg malūno sparnai.
Tiesa, sporto ypatumai kartais privesdavo prie kuriozų: „Užvakar rytą į katedros zakristiją įgriuvo viena moterėlė ir susijaudinusi ėmė pasakoti, kad už Vytauto bažnyčios kažin koks kunigas bandęs sau galą pasidaryti. Jis esąs basas, be kepurės. Bėgioja Nemuno pakrante, pabrenda į vandenį sutaną pasikėlęs ir vėl bėgioja. Norėjo bent du skubiai deleguoti į pakrantę, bet kažin kam toptelėjo į galvą mintis, kad tai tamsta panemunėje savo sveikatą grūdini. Kilo juokas. Moteriškė buvo nuraminta ir visas incidentas baigėsi“, – rašoma K. Žitkaus atsiminimuose. Vaižgantas į tai atsakęs: „To dar betrūko! Stebėtina, kaip manęs dar iki šiol vyskupo kurija nepakvietė dėl šio įvykio aiškintis. Ak, ta mūsų laikinoji sostinė – maža ji ir tvanki!“
Svetainėje – garsūs svečiai
Muziejininkas atkreipė dėmesį, kad butas autentiką išlaikė iki šių dienų, procesą palengvino maždaug 1929 m. darytos kambarių nuotraukos. Atsiduriame erdviausiame kambaryje, į kurį svečiai užeidavo pirmiausiai – svetainėje. Pasak literatūrologo, Vaižgantas šį kambarį mylėjo labiausiai, tačiau būdavo mažiausiai, nes užleisdavo gyventi besimokantiems seserų, brolio vaikams, juos dar ir remdavo materialiai.
Vaižgantas mėgdavo išeiti į balkoną, iš kurio atsiveria Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia. Čia jis 12 metų (1920-1932 m.) buvo bažnyčios rektoriumi, rūpinosi jos atstatymu, remontu. „Šioje bažnyčioje vaikščiojo Vytautas Didysis. Ar jaučiate, kokia dvasia?“, – mėgdavo klausti Vaižgantas.
Knygų spintoje matyti jo „Raštai“ odiniu viršeliu, išraižytu paauksuotomis raidėmis. Vaižgantas mėgo ne tik rašyti, bet ir skaityti knygas, be to, 1923 m. jis įsteigė Rašliavos muziejų – pirmąjį literatūros muziejų Lietuvoje. Iš viso yra išlikę apie 2 tūkst. rašytojo knygų iš asmeninės kolekcijos, jos saugomos šiame bute ir KTU bibliotekos Retų knygų skyriuje.
Bute nuo 1989-ųjų beveik penkmetį gyvenęs kunigas R. Mikutavičius muziejui padovanojo apie 450 Vaižganto laikų knygų, tarp jų ir 19 autentiškų Juozo Tumo-Vaižganto „Raštų“.
Draugiją palaikė taksas ir kanarėlės
Vaižgantas labai mylėjo ne tik žmones, bet ir visa, kas gyva: gamtą, gyvūnus. Laikė kelis augintinius: taksą Kauką, o jam nugaišus, įsigijo geltoną kanarėlę, bėgant laikui, laikė jas kelias. Šunelis Kaukas visame Kaune garsėjo laisve ir išmintimi.
„Kai Vaižgantas grįždavo namo, nueidavo į darbo ar svečių kambarį, nusiaudavo batus, ten iškart prisistatydavo šunelis Kaukas, paimdavo po batą, nunešdavo į koridoriaus kampą prie durų ir padėdavo. Vaižgantas džiaugdavosi šunelio išmintimi ir atsidėkodamas duodavo lietuvišką saldainį „Dul-dul-dūdelė“. Šuo jį pats išsilukštendavo ir suėsdavo“, – šypsodamasis pasakojo muziejininkas R. Jakulevičius.
Po šunelio mirties, Vaižgantas labai liūdėjo ir nusprendė įsigyti kitų augintinių: „Katės įkyrėjo; jos – biaurybės. Taksiukas išdvėsė; jis buvo pernelyg netvarkus lovelasas. Našlių našlaitis likęs, ko gi dabar besigriebsiu? Ilgai svyravau, kas įsitaisyti, kad gyvenimą papildytų: gramofonas ar radijo imtuvas. Nusprendžiau – parodoje nusipirkti kanariuką. Ir neapsirikau.
Jauniklėlis mažylėlis! Be to, už rėkavimą ir čirškimą Berlyno specialistas ar tik juo apsimetęs, pastatęs 54 punktus iš 90; vadinas, daugiau kaip vidutinis giesmininkas, perilga galįs prilygti pačiam Kiprui ar Babravičiui“, – kūrinyje „Tas trečiasis“ rašė: J. Tumas-Vaižgantas.
Svetainėje ant knygų spintos stovi autentiškas jo kanarėlių narvelis. Tiesa, tuščias, o žymiai erdvesniame šių laikų narvelyje vėl čiulba geltona kanarėlė. Laikant gyvūnus Vaižgantui buvo svarbi jų laisvė: „Kanarėles paleisdavo, jos skraidydavo po kambarį ir nutūpdavo ant peties, o šunį išleisdavo pasilakstyti po miestą. Būdavo, pagauna Kauką šungaudžiai, tada Vaižgantas Lietuvos universitete perskaito paskaitą apie šunelio laisvę“, – pasakojo literatūrologas.
Į valgomąjį sukviesdavo „Juodoji vakarienė“
Įeiname į valgomąjį, kur vykdavo dvi didžiulės šventės: kunigo vardinių diena – Juozapinės (kovo 19 d.) ir „Juodoji vakarienė“, vykdavusi prieš Šv. Velykų naktį.
Ypatingoji vakarienė juoda pavadinta, nes į ją susirinkdavo 13 kunigų (kaip ir Paskutinėje vakarienėje), vilkinčių juodas sutanas: Maironis, vyskupas Pranciškus Karevičius, Kazimieras Paltarokas, šio vyskupo maisto ragautojas kunigas Stanislovas Kiškis, Adomas Dambrauskas-Jakštas ir kt.
Dvasininkai čia rinkdavosi po darbo Vytauto Didžiojo bažnyčioje, kur specialiai tikinčiųjų antplūdžiui prieš Šv. Velykas būdavo įrengiama 13 klausyklų.
vakarienei“ / R. Tenio nuotr.
Valgomajame ant šventinio stalo būdavo patiekiama lydeka, ešerys, ikrai ir kt. Spintoje stovi Laisvės alėjos indų parduotuvėje pirktas servizas, didžiulis senovinis virdulys „samovaras“. Šiame bute švęstas ir filosofo, rašytojo Vydūno 60-metis, jam stalą dengė pati Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Bute vykdavo ir Rašytojų sąjungos susitikimai.
Valgomajame kabo fotografija, kurioje užfiksuotas jurginas „Rašytojas Vaižgantas“, mat 1928 metais, artėjant Vaižganto 60-mečiui, Kauno gėlininkai išvedė naują mėgiamiausios kunigo spalvos – geltonos – jurgino rūšį. Beje, ji buvo gan populiari, o pats Vaižgantas labai džiaugėsi tokia dovana.
Iš valgomojo patenkame į darbo-miegamąjį kambarį, kartais virsdavusį dar ir svečių kambariu. Jame išlikęs stalas, ant kurio Vaižgantas parašė meilės himną – apysaką „Dėdės ir dėdienės“.
Čia pat stovi lova su čiužiniu iš šiaudų, virš lovos – indas švęstam vandeniui laikyti, skirtas asmeniniam naudojimui. Kaip žinia, katalikų bažnyčioje pašventintas vanduo skirtas apsaugoti žmones nuo piktosios dvasios gundymų.
Kambaryje išlikusi ir širma erdvėms atskirti. Ant spintos padėta šviesi skrybėlė, ją Vaižgantas nešiodavo šiltuoju metų laiku, kuomet apsirengdavo baltai ir tapdavo visas baltas (net plaukai, nes visiškai pražilo sulaukęs 33-jų).
Namuose įsirengė zakristiją
Arčiausiai įėjimo į butą buvo įrengta zakristija, vadinamasis užsakų kambarys, nes bažnyčioje jos dar nebuvo. Lankytojai į namus marširuodavo nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, mat Vaižgantas buvo žmonių mylimas kunigas, garsėjęs atlaidumu ir tolerancija.
Už apeigas dažnai neimdavo pinigų, o vargingiesiems duodavo pats. Kadangi čia buvo galima ir pinigų pasiskolinti, galiausiai visus išdalinęs, kunigas ant buto durų uždėdavo raštelį: „Pinigų neskolinu, pats skolinuos“.
Ateidavo moterys ir vyrai susitarti susituokti antrą kartą, taip pat netikintys Dievu ir Vaižgantas paprastai sutuokdavo. Sakydavo, kad geriau jau bus susituokę, nei gyvens bet kaip. Vienetinį barokinio stiliaus ąžuolinį darbo stalą sukūrė garsus tarpukario baldžius Jonas Prapuolenis.
Ant stalo likę Vaižganto rašyti Santuokos, Krikšto sakramentų suteikimo liudijimai. Kambaryje saugoma autentiška stula – kunigo liturginių drabužių dalis, dėvima ant kaklo. Katalikų bažnyčioje stula reiškia nemirtingumą, kunigo pareigų uždėtą naštą, virves, kuriomis buvo surištos Išganytojo rankos.
Spintoje kabo iš Paryžiaus atkeliavę usūrinio šuns janoto kailiniai, juos 1925 m. Vaižgantui padovanojo diplomatas Petras Klimas – Vaižganto sesers Severijos dukros Bronės vyras. Kailinius Vaižgantas laikė metalinėje dėžėje, kad kandys nesugadintų.
„Nekilnojamojo turto man nėr, o kilnojamasis susidaro iš bibliotekos (…), nebrangių, bet rinktinių paveikslų galerijos, nebrangių baldų ir visai menkos garderobos, kur vertingi tėra kailiniai“, – testamente rašė Juozas Tumas-Vaižgantas.
Ten pat išreiškė valią, kad nori būti palaidotas šalia Vytauto Didžiojo bažnyčios. Šis jo noras buvo išpildytas.
Didžiojo bažnyčios pastatytas bronzinis, ant suoliuko sėdinčio kunigo ir jo šunelio Kauko
paminklas (skulpt. Gediminas Piekuras) / R. Tenio nuotr.
Kaip tapti laimingam?
Juozas Tumas-Vaižgantas buvo vadinamas meilės ir laimės mokytoju. „Jei žmonės gyventų pagal Vaižganto „Raštus“ – būtų laimingi, gyventų prasmingai. Juose tiek daug išminties!
Vaižganto žodžiais linkiu: nepamirškit laimės ieškoti kitiems, tada ir patys būsite laimingi. Jei kiekvieną dieną taip gyvensite, visi jūsų metai bus gražūs“, – atsisveikindamas palinkėjo muziejininkas, literatūrologas Remigijus Jakulevičius.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: laikinosios sostinės atminties metai“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
