Vienareikšmę nuomonę dėl Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios aplinkos tvarkymo ketvirtadienį Seime išreiškė Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, socialiniuose tinkluose projekto autorių ėmėsi ginti zapyškietis, Kovo 11-osios akto signataras Leonas Milčius, o galiausiai pasisakė ir laikinai Lietuvos architektų rūmų direktoriaus pareigas einantis Lukas Rekevičius.
Vyskupas prašė nepriešinti žmonių
Kreipdamasis į Seimo Kultūros komitetą Vilkaviškio vyskupas R. Norvila prašė šį klausimą spręsti vadovaujantis ne emociniais, bet profesionaliais argumentais. Taip pat vyskupas prašė nepriešinti vietinių žmonių ir visuomenės, nepriimti skubotų, nepasvertų, nepakankamai argumentuotų sprendimų.
R. Norvila tvirtino, kad derinant projektą iš vyskupijos pusės buvo vienintelis reikalavimas – kad bažnyčios senojo šventoriaus ribose būtų išsaugota žalia danga. „Į tai atsižvelgta, šventorius ir dar platesnė teritorija uždengta nauja, kokybiška velėna“, – savo rašte dėstė vyskupas. Jis teigė palaikęs idėją, kad kažkurioje erdvėje ne per daug toli bažnyčios būtų įregta sausa, švari danga koncertams, renginiams, įvairiai kultūrinei veiklai.
„Tam galės puikiai tarnauti jau suprojektuota ir baigiama įrengti betoninė danga, kuri, mūsų vertinimu, yra tinkamesnė, nei grįsta trinkelėmis“, – teigė R. Norvila. Kaip pavyzdį jis nurodė Šiluvos šventovės aikštę, kuri šiuo metu yra grįsta trinkelėmis ir vyskupo įsitikinimu, jei kažkada būtų galimybės, šį plotą geriau būtų siūloma padengti akmenine danga.
„Žalios erdvės bažnyčios aplinkoje tikrai labai daug ir išbetonuotas plotas proporcingai lyginant su visos Nemuno lankos žaliu plotu yra labai mažas, todėl siūlytume užbaigti įgyvendinti jau pradėtą projektą,“ – rašte dėstė R. Norvila
Kilusį sąmyšį įvertino ir signataras
Savo nuomonę dėl daugeliui žmonių nepasitenkinimą sukėlusio projekto pareiškė ir Kovo 11-osios akto signataras Leonas Milčius. Vyras teigė, kad visas šis sąmyšis yra dirbtinai sukeltas tuščias triukšmas.
„Jame negalima nematyti architektų gildijos konkurencijos, negražaus politinio atspalvio, noro sumenkinti Kauno rajono savivaldybę, jos darbus tvarkant mūsų krašto miestelius ir kaimus. Tai vyksta ir Kauno miesto vadų sumanymo užgrobti geriausias mūsų krašto teritorijas fone“, – savo laiške dėstė signataras.
Jo nuomone, bažnyčia ir jos aplinka tarnauja visuomenei, todėl reikia pagalvoti ir apie patogumą visiems – senyvo amžiaus žmonėms, neįgaliesiems, vaikams.
„Įvairių švenčių metų prie senosios Zapyškio bažnyčios suvažiuoja šimtai žmonių ne tik iš Kauno rajono bet ir iš Kauno bei kitų vietovių. Tai ar jie turi bristi per purvą, smėlį ir šlapią žolę? Viena kita dešimtis kvadratinių metrų kietos dangos tikrai nekenkia. Ir jokio pavojaus kraštovaizdžiui ten nėra“, – nuomonę reiškė L. Milčius.
Nuomonę išsakė ir architektų vadas
Socialiniame tinkle Facebook savo nuomonę išdėstė ir laikinai Lietuvos architektų rūmų direktoriaus pareigas einantis Lukas Rekevičius, kuris pabandė atsakyti į klausimą, ką reiktų daryti, kad ateityje tokios situacijos nepasikartotų. Jo įsitikinimu, tokio svarbaus projekto aptarimas neturėtų remtis socialinių tinklų dalyvių nuomonėmis, paremtomis keliomis nebaigtos statybos nuotraukomis, o jį vertinti visų pirma turėtų ne politikai, o ekspertai.
„Dauguma mano apklaustų architektų ir aplinkosaugininkų projektą arba palaiko, arba labai „heitina“ (aut. pastaba – nekenčia). Jis nepalieka abejingų. Tai – įdomaus, ne beveidžio projekto požymis. Su kuo visus ir sveikinu“, – savo socialiniame tinkle rašė L. Rekevičius.
Jo įsitikinimu, reiktų įvertinti ir tai, kad naujas „projektas dabar blizga“ ir blizgės bei bus ryškus artimiausius pusę metų, gal metus. „Vėliau papilkės, apaugs samanom, apsineš laiko patina ir nustos taip kontrastuoti“, – į gydantį laiko poveikį apeliavo architektas.
Taip pat jis atkreipė dėmesį, kad visos procedūros, jo žiniomis, buvo išlaikytos. „Tai nėra skubos projektas ir tai nėra bukas siekis sutalpinti į arą kuo daugiau kvadratinių metrų – tai kitos dimensijos projektas. Man regis, jis atitinka visą virtinę tarptautinių konvencijų ir chartjų, kuriose aiškiai nurodoma neklaidinti stebėtojo ir neimituoti senovės – kas nauja, turi būti nauja, kas sena – turi būti aiškiai akcentuojama. Man regis, būtent tai projektas ir daro“, – projekto autoriaus argumentų pusę palaikė L. Rekevičius.
Siūlo viešinti ir paveldo projektus
Tačiau savo viešame pasisakyme, kurį iš dalies laikinasis Lietuvos architektų rūmų vadovas išdėstė ir Seime vykusiame Kultūros komiteto posėdyje, jis atkreipė dėmesį, kad toks ažiotažas galbūt nebūtų kilęs, jei projektas labiau būtų viešintas iš anksto.
„Triukšmas nemaža dalimi kyla todėl, kad paveldo tvarkybos projektų nereikia viešinti ir aptarinėti su visuomene. Visus statybos ar rekonstrukcijos projektus viešiname, darome viešus susirinkimus, jie marga portaluose ir spaudoje – visi žino kur kas kaip daroma. Su paveldo tvarkybos projektais to nedarome, įstatymai to nenumato. Ir kaip matome, tai tampa problema. Todėl rekomenduoju plėsti viešinamų objektų sąrašą, ir tvarkybos darbai, kuriuos kalbama ne apie sausą konservavimą ar restauravimą, o apie architektūriškesnius sprendinius – būtų taip pat viešinami“, – savo nuomonę pareiškė L. Rekevičius.
Taip pat jis išdėstė poziciją dėl Kultūros paveldo departamento (KPD) pozicijų ir darbuotojų kvalifikacijos stiprinimo. „Čia tikrai turėtų dirbti daugiau architektų, galbūt turinčių platesnį požiūrį į kompleksinius kraštovaizdžio ar urbanistikos klausimus. Turime geriau atlyginti ten dirbančius atsakingą darbą specialistus ir turime nuolatos jiems kelti kvalifikaciją. Tuomet KPD taps ne sausais derintojais, o kolegomis, su kuriais galima ir reikia diskutuoti, svarstyti, balansuoti ir kartu rasti geriausią sprendimą“, – teigė architektų gildijos vadovas.
Savo pasisakymo pabaigoje L. Rekevičius kvietė nepamiršti ir Architektų Rūmų. „Turime RAT’us , ir visus klausimus, kurie kelia neaiškumų, nebijokime čia parodyti. Jei tai darysime pakankamai ankstyvose projektų stadijose – susikalbėjimo ir savalaikės konstruktyvios kritikos bus tik daugiau“, – rašė jis.
Nuomonės tipo rašinio pabaigoje, L. Rekevičius pasidalino asociatyvia fotografija apie šiuolaikinį požiūrį į paveldą. Tiesa architektas apgailestavo, kad negali nurodyti šio projekto architektų ir nuotraukos, nes jų nežino. „Neturime bijoti naujų medžiagų, nes ne jos lemia paveldo išsaugojimą. Išsaugojimą lemia bendruomenių rūpestis ir galimybė objektą naudoti“, – reziumavo L. Rekevičius.
Kaip skelbia projekto autoriai, šalia bažnyčios statomas amfiteatras ir promenada, dalis tako bus padengta granito plokštelėmis, likusi dalis bus grublėto betono. Per visą tako ilgį bus įrengtas glazūruotos keramikos suolelis, dekoruotas rankų darbo plytomis su senoviniais ornamentais.
