Skandalą sukėlusį sprendimą betonu užkloti istorinės Zapyškio bažnyčios prieigas lėmė projekto užsakovės, Kauno rajono savivaldybės pozicija. Taip teigia šio projekto autorius, architektas Gintaras Prikockis. Skandalo smaigalyje atsidūręs architektas minėjo siūlęs kloti ne tik betono, bet ir kitas dangas, tačiau jų atsisakyta dėl sudėtingesnės priežiūros.
Istorinės Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pašonėje, kadaise išnykusios turgaus aikštės vietoje, kur anksčiau žaliavo pieva, išlieta didžiulė betono platforma. Šie vaizdai sukėlė nemažą skandalą. Gotikinės bažnyčios prieigų betonavimas Europos Sąjungos fondų lėšomis viešojoje erdvėje vadintas ir istorinio paveldo bjaurojimu, ir betono invazija.
Antradienį šia tema pasisakė ir įtakingi šalies politikai. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderis Gabrielius Landsbergis prie bažnyčios išlietą didžiulę betoninę platformą pavadino naujuoju paminklu idiotizmui. Jo kolega, parlamentaras Vytautas Kernagis bažnyčios tvarkymo aplinkybes bandys aiškintis Seimo Kultūros komiteto posėdyje.
Paradoksalu, tačiau šio projekto autorius – nėra pradedantysis architektas. Tai profesiniuose sluoksniuose gerai žinomas paveldo specialistas, Kauno technologijos universiteto dėstytojas Gintaras Prikockis.
Jis paaiškino, kaip ir kodėl šalia istorinės, XVI amžiuje statytos bažnyčios buvo išlietas milžiniškas betono luitas. Pasak architekto, kartu su užsakovu, Kauno rajono savivaldybe, svarstyti įvairūs buvusios miestelio aikštės atkūrimo variantai, įvairios dangos, tačiau nugalėjo pragmatiškumas. Pasirinkta betono danga, nes ją nėra lengviausia prižiūrėti.
– Kaip pats vertinate kilusį ažiotažą dėl šio jūsų projekto, istorinės Zapyškio bažnyčios prieigų sutvarkymo?
– Man buvo didžiulis stresas, kai nuoširdžiai eilę metų dirbi su šiuo projektu. Mano darbo principas – labai smulkiai, detaliai į viską įsigilinti ir daryti savo, kaip profesionalo darbą. Labai keistas kolegų veiksmas, kai jie žinodami (projekto autorių – DELFI) negalėjo paskambinti, išklausyti paaiškinimo.
Aš įsivaizduoju, jog vienas pagrindinių žurnalistikos principų – išklausyti visas puses ir tik tada rašyti. Žurnalistams privalomi principai negalioja kolegoms architektams, tačiau tiems architektams, kurie rašo, dirba kaip žurnalistai, manau galioja.
– Skandalas jau kilęs, jūsų kaip architekto vardas imtas tapatinti su paveldo darkymu. Kokių žingsnių ketinate imtis, galbūt sieksite save reabilituoti?
– Save reabilituoti galima tik savo darbais. O šioje situacijoje, manau, sėsime prie bendro stalo su Kauno rajono savivaldybe ir bandysime ieškoti sprendimų. Nes ten investuoti pinigai, buvo nemažai tos aikštės variantų, jie viešai svarstyti su visa savivaldybės komanda.
Dabar reikės labai rimtai svarstyti, ką galbūt galima keisti. Nes šis betonas, statybos metu dar neišbaigtas daiktas, turi drastišką vaizdą. Turiu tam tikrų minčių, kaip šį vaizdą būtų galima minkštinti.
– Kauno rajono meras Valerijus Makūnas yra minėjęs, jog būta ir kitų projektinių sprendimų, vienas jų – atkuriant kažkada šioje vietoje buvusią miestelio aikštę ją išgrįsti akmenimis. Meras minėjo, kad šios idėjos atsisakyta dėl to, jog tašytų akmenų grindiniu nėra patogu vaikščioti. Ką manote jūs?
– Pradinė mintis buvo daryti akmenų grindinį. Tikėjomės, kad tyrimus atlikę archeologai kažką ras, tačiau jokio grindinio pėdsakų surasta nebuvo. Ši miestelio aikštė niekada nebuvo grįsta, ji buvo žvyro ir smėlio dangos. Tai buvo miestelio turgaus aikštė, aplinkui ją stovėjo namai. Jos forma paimta iš ikonografijos, brėžinių, senų planų.
Ta aikštės forma ir dydis yra pagrįsti istoriniais duomenimis. Kodėl mes nenorėjome akmenų? Nes akmuo neturi amžiaus ženklo. Sudėjus akmenų grindinį, po metų, ar po šimtų metų šis akmenų grindinys atrodo vienodai, tarsi senovinis, čia buvęs tikras grindinys. Mes nenorėjome falsifikuoti istorijos, nes jokios akmeninės aikštės ten nebuvo.
[susije_video kurie=””]
– Tad kodėl galiausiai pasirinkta tiek daug pasipiktinimo sukėlusi betono danga?
– Pats įprasčiausias akiai variantas – betoninės trinkelės. Tačiau to sau neleidau, nes trinkelėmis grįsti visi miestai. Vienas nagrinėtų variantų buvo raudono klinkerio danga. Gal ir meras buvo linkęs jį pasirinkti, tačiau aš su tuo kategoriškai nesutikau.
Nes didelis, raudonas plotas būtų sumenkinęs tokios pačios, raudonos spalvos bažnyčią. Tad pasirinkome betono dangą su atidengtais akmenėliais. Jos vaizdas toks, kaip žvyras. Tokia buvo pagrindinė projekto mintis.
Tokią dangą prieš 20 metų buvome suprojektavę, ji iki šiol stovi Kaune, prie paminklo S. Dariui ir S. Girėnui. Technologiniai dalykai buvo ne naujiena, tačiau įvyko taip, kaip įvyko. Statybininkai nesugebėjo padaryti tokios dangos…
– Jeigu būtų įmanoma laiką pasukti keliais metais atgal, ar rinktumėtės betono dangą, o gal kokius kitus, ne taip šokiruojančius variantus?
– Šie sprendiniai buvo daugybę kartų analizuoti. Analizuota ir pati žvyro danga, sutvirtinta plastikiniu koriu. Tačiau tas plastikas, nori to ar nenori, galiausiai išlenda į paviršių. O matyti plastiko prie Zapyškio bažnyčios labai nesinorėjo.
Su savivaldybės atstovais važiavome pasižiūrėti į Užutrakio dvarą, kur įrengti gruntiniai takeliai iš smulkaus dolomito. Savo vaizdu jis tikrai būtų panašus į žvyro – smėlio dangą, kuri kadaise čia miestelio turgaus aikštėje yra buvusi.
Tačiau šių takelių minusas yra tas, jog einant įšalui, kiekvieną pavasarį juos reikia restauruoti. Tai čia, galbūt suveikė pragmatinė Kauno rajono savivaldybės, kaip užsakovo pozicija. Smulkius akmenėlius papylus į plastiko korį, smulkių šiukšlių išrinkimas taptų ypatingai sudėtingu.
Kiekvieną nuorūką, ar saldainio popieriuką tektų rankomis rinkti, neįmanoma mechanizuotai tvarkyti. Šiuos užsakovo eksploatacinius dalykus galima irgi suprasti. Kaip jau minėjau, buvo dar daryti įvairių dangų brėžiniai, kol galiausiai apsistota ties šiuo sprendimu.
Betoną pasirinko dėl praktiškumo
Kauno rajono meras Valerijus Makūnas kiek anksčiau yra pripažinęs, jog įrengiant amfiteatrą prie Zapyškio bažnyčios, betono danga pasirinkta dėl praktiškumo.
„Pradžioje ketinta ten kloti gludintus akmenis, bet vėliau buvo vieningai nuspręsta, jog tai trukdys žmonėms vaikščioti. Bažnyčios šventorius lieka apželdintas, o ši, amfiteatrinė dalis bus skirta platesniam naudojimui, joje vyks renginiai. Šis projektas derintas su vyskupija, aptartas ir pristatytas visais lygiais“, – sakė V. Makūnas.
Jis minėjo pasitikintis šio projekto autoriumi, dirbant su paveldo nemažai patirties turinčiu architektu G. Prikockiu, kurio kvalifikacija nekelianti abejonių.
„Sutinku, kad nuomonių gali būti įvairių, bet šis projektas – dar nebaigtas. Ten numatyta ir apšvietimą, ir suolelius, kitus mažosios architektūros elementus įrengti. Sutvarkius šią erdvę galės vykti ir festivaliai, ir koncertai, ir mugės, nes vietos bendruomenė kitos vietos renginiams kaip ir neturi“, – sakė V. Makūnas.
XVI amžiuje pastatyta Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra pripažinta valstybės saugomu kultūros paminklu. Tarp jos vertingųjų savybių pobūdžio nurodomas archeologinis, architektūrinis, dailės, kraštovaizdžio bei sakralinis.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
