Garliavos gyventojai apie prijungimą prie Kauno: prarastume unikalumą

R. Tenio nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Garliava yra viena tų gyvenviečių, kuri bene labiausiai susiliejusi su Kaunu, nes ribos tarp apgyvendinto miesto ir rajono čia beveik nebelikę. Tačiau Garliavos gyventojai įsitikinę: tokiose urbanistinėse dilemose prioritetu turi tapti ne miesto valdžios, o čia gyvenančių žmonių interesai.

Užtektų ir geranoriškumo

Šiuo metu Garliavoje oficialiai gyvena beveik 12000 gyventojų, veikia apie 300 įmonių, 3 mokyklos, 4 ikimokyklinio ugdymo įstaigos bei visa būtiniausia tokiai gyvenvietei infrastruktūra.

„Iš tikrųjų, gyvename labai gerai, o jeigu ir kyla klausimų, juos išsisprendžiame greitai ir savarankiškai. Ko gero, didžiausios problemos šiuo metu – susisiekimas su miestu bei nuotekų tvarkymas keliose gatvėse. Labai nusivylėme sužinoję, kad iki 2022 m. nuotekų infrastruktūros plėtra Garliavoje nebebus vykdoma. Tačiau nemanome, kad prijungus Garliavą prie Kauno miesto kažkuri iš šių problemų išsispręstų greičiau: tai yra labiau požiūrio, o ne administraciniai klausimai. Kitaip tariant, kad juos išspręstume nereikia prijungimo – užtektų ir geranoriškumo”, – sako Garliavos seniūnė Nijolė Tarvydienė.

Pasak N. Tarvydienės, kai kuriais atžvilgiais Garliavos situacija po prijungimo gali net ir pablogėti. „Lieka neaiškus mokyklų bei kitų svarbiausių įstaigų likimas, kadangi gautume miesto pakraščio statusą, kuris riboja jų skaičių tam tikroje teritorijoje. Miglota ir vietos veiklos grupės, vykdančios daug puikių projektų ateitis“, sako ji.

Seniūnės teigimu, garliaviškiams taip pat neramu ir dėl tam tikrų privilegijų panaikinimo: pavyzdžiui, prastesnį susisiekimą ne vienai šeimai pakeisdavo vaikus surenkantis mokyklinis autobusas. „Atimant rajono privilegijas ir užkraunant miesto atsakomybes mes žmones ne priartinsime prie miesto, o atvirkščiai – padidinsime atskirtį“, – nerimauja Garliavos seniūnė. „Man atrodo, kad siekiant išvengti klaidų, tokie projektai turėtų būti vykdomi visos valstybės mastu ir tikrai ne taip skubotai, kaip dabar daroma“.

Turi miesto statusą

Pasak N. Tarvydienės, klysta ir tie, kurie mano, kad Garliava visiškai „asimiliavosi“ su Kaunu.

„Garliaviškiai labai vertina ir pabrėžia savo istoriją. Turbūt retas žino, kad mes turime miesto statusą, o iki šio statuso atsiradimo, dar tarpukariu, buvome ir valsčiaus centras. Šie statusai ilgainiui suformavo stiprias vietos tradicijas ir tapatybę“, – pasakoja N. Tarvydienė paneigdama stereotipus, kad Garliava yra tik beveidė tranzitinė gyvenvietė.

Tiesa, „miesto prie kelio“ idėja nuo Garliavos savasties neatskiriama: gatvinis kaimas išaugo būtent dėl pro jį ėjusio kelio Kaunas – Marijampolė – Varšuva. Jau XIX a. pab. Garliavos parapijoje gyveno beveik tiek pat gyventojų kiek ir šiandien, veikė ne tik katalikų, bet ir evangelikų bažnyčios bei sinagoga, vėliau atidarytas ir pirmasis Lietuvos provincijoje kino teatras.

Pasikapsčius giliau galime rasti ir dar daugiau garliaviškių tapatybės ženklų. Viena jų – kitokia šnekta, kuri ypač jaučiasi bendraujant su senaisiais Garliavos gyventojais. Pasak kalbininko, VDU profesoriaus Alvydo Butkaus, nemažai garliaviškių yra išlaikę vakarų aukštaičių – kauniškių tarmę (dar bendriau vadinamą suvalkiečių). „Tačiau norėčiau pabrėžti, kad tarmė yra kauniškių, o ne kauniečių, kurie jau šneka bendrine kalba“, – pasakoja kalbininkas ir papildo, kad šis skirtumas atsiranda būtent iš skirtumo tarp gyvenviečių raidos: Kaunas yra tarmių maišalyne tapęs didmiestis, o Garliava – savo tapatumą labiau išsaugojęs regionas.

Tautiškumo židinys

Garliaviškiams puikiai sekėsi saugoti ne tik tarmę: miestas visais laikais garsėjo savo pilietiškais, istoriją ir laisvę puoselėjančiais gyventojais. Dar tautinio atgimimo metais dažnas svečias čia buvo Jonas Basanavičius: jis lankydavosi pas aktyvų knygų leidėją, garliaviškį Kazį Aglinską.

Ypač daug garliaviškių dalyvavo ir Nepriklausomybės kovose 1918 – 1923 m. (Kai kurių šaltinių skaičiavimais, vien Garliavoje Vyties kryžiaus kavalierių būta daugiau nei visoje Žemaitijoje). Patriotinės nuotaikos neblėso ir sovietmečiu, kada disidentinio judėjimo centru tapo Garliavos bažnyčia, o pačiose apylinkėse vyko aktyvi partizaninė veikla.

Kiek vėliau, grįžę į Lietuvą, Garliavoje gausiai kūrėsi tremtiniai, ypač aktyviai garliaviškiai dalyvavo ir Sąjūdžio veikloje. „Jaučiu, kad tvirtas ryšys su savo aplinka garliaviškiuose išliko iki šiol“, – įsitikinusi Garliavos seniūnė N. Tarvydienė.

Du nauji parkai

Garliavos istoriją galima pamatyti ir 2019 m. atidarytame bei autentiškai apželdintame „Kaimynų parke“ – čia išvalytas Maišiaus upelis bei jį supantys tvenkiniai, įrengtas amfiteatras bei fontanai. Daug smalsuolių pritraukia ir unikaliai įamžintos svarbiausios Garliavai datos.

„Džiaugiamės, kad pagaliau pavyko sukurti tai, ko labiausiai trūko Garliavai: poilsio ir pasivaikščiojimų erdvę. Tiesa, ji ne vienintelė: panašiu metu įkūrėme ir dar vieną parką, kurį pavadinome „Šimtmečio““, – pasakoja Garliavos seniūnė N. Tarvydienė. Lietuvos 100-mečio parke simboliškai pasodinta 100 ąžuoliukų, o medinių skulptūrų kompozicija skirta Lietuvos himnui pateko ir į Lietuvos rekordų knygą.

„Bendrai įvertinę situaciją manome, kad iš prijungimo prie Kauno daugiau praloštume, negu laimėtume – prarastume savo tapatybę, unikalumą, kuris Garliavą skiria nuo Kauno“, – teigia Garliavos seniūnė.

150 KOMENTARŲ
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Miesto vartus darkantis Kalniečių prekybos centras taps istorija

M. Huisman: marketinge kaip lenktynėse

Kauno „Kartlandas“ parodė išskirtinį dėmesį gausioms šeimoms

Seime iškeltas klausimas dėl vaikų išmaniųjų telefonų: tai - visų blogybių pradininkai

Prekybos centre „Depo“ - netikras aliarmas

Tarptautinė policijos operacija: Lietuvoje ir Ispanijoje demaskuota žmonėmis prekiavusi gauja

Po „Žalgirio“ arenos stogu prasideda paroda „Moters pasaulis 2019“

N. Venckienės skundo nagrinėjimas keliasi į Vilnių

Kauno klinikose gimė mažiausias naujagimis šalyje

Automagistrale Kaunas-Vilnius planuojamas didesnis greitis