Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos savanorė: pamačiau kitokią Lietuvos realybę – Kas vyksta Kaune

Kauno rajono greitosios medicinos pagalbos savanorė: pamačiau kitokią Lietuvos realybę

delfi.lt 2019/09/26 20:32
Asociatyvi / R. Tenio nuotr.

Prieš pradedant savanorystę Kauno Rajono GMPS, aš įsivaizdavau medikų ir paramedikų darbą visai kitokį. Iš įvairių filmų, straipsnių antraščių dažnai susidaro vaizdas, jog greitosios skęsta kraujyje, nuolatos kovoja su mirtimi, bandydami gaivinti žmones. Atėjus savanoriauti, pirmą dieną likau nustebusi tikrąja medikų „rutina“.

Pirmas savanoriavimas – Akademijos poste. Tuo metu nežinojau, jog tai viena iš daugiausiai kvietimų aptarnaujančių pastočių. Tik įžengei į vidų – kvietimas grįžti iš ligoninės, pasišildei maistą – kvietimas ir t. t. Kvietimai buvo labai įvairūs: mokė ir kardiografu naudotis, spaudimą ir pulsą matuoti, cukrų kraujyje nustatyti, buvo net pajuokauta, jog vaistus leisčiau, tas pasakymas ir liko juoku.

Labai įdomus faktorius – buvo galimybė pamatyti kitokį gyvenimą ir realybę. Ne viskas šiame pasaulyje yra gražu ir miela ir tuo tikrai įsitikinau šiame darbe. Teko iš mašinos ir vėmalus, ir kitas žmogaus išskyras valyti. Dažnai teko eiti per laukus, duobėtus kelius, ateiti į namus, kur ne visada tvyro geriausia higiena, žmonės kartais nesukalbami. Kas nustebino, jog nesitikėjau, kad į nemažai kvietimų greitoji pagalba važiuoja su policija. Teko rasti ir peilį duryse, ir išmėtytų aštrių daiktų, ir stiklo šukių.

Įsimintiniausią iškvietimą gavome Domeikavoje. Apie 01:30 val. nakties kvietimas apie galimas muštynes. Galvojome, kad iki to laiko, kada atvažiuosime, žmonės jau bus išsilakstę (išmokau pamoką, jog aprašymai kartais neatspindi situacijos – jei galvoji, jog bus kažkas lengvo – prisišnekėjai ir bus sunkiau; arba atvirkščiai – kai galvoji, jog čia jau bus kritinė situacija – viskas kažkaip lengviau praeina, nei tikėjaisi), tačiau atvažiavę pamatėme policijos ekipažą su prožektoriais ir lazeriais šviečiantį į laiptinę, per garsiakalbį prašantį vyriškio išeiti iš buto.

Šalia buto stovėjo kruvina moteris, verkė. Kada atvažiavo antras ekipažas, policininkai nusprendė patys eiti į butą ir sulaikyti įtariamąjį. Tik įžengus į laiptinę girdėjosi, kaip durys buvo atidarytos, trankymasis į sienas, keiksmai, klyksmai. Atrodė, lyg būtum pakliuvęs į veiksmo filmą, iš karto sukyla adrenalinas. Atėjus, pamatai laiptinėje, ant durų, buto viduje upelį kraujo, šukes nuo alkoholio, surakintą žmogų, kuris ant jūsų visų klykia, pravardžiuoja. Nors, pažvelgus medicinine prasme, kvietimas nebuvo sunkus, kadangi kraujas buvo nuo susibraižymų, kurie sukrešėjo, tačiau sukrėtimas buvo dėl psichiškai sutrikusio žmogaus, narkotikų ir išgąsčio.

Viso savanoriavimo metu teko dalyvauti įvairiuose kvietimuose: konstatuojant mirtį nužudyme, traukulių priepuolis, avarijos, sutrikęs širdies darbas, psichologinės problemos, benzininiu pjūklu prapjauta koja, alerginės reakcijos, kelintą parą geriantys asmenys, sušalę žmonės, prasidėjęs gimdymas ir t. t.

Paskutinę savanoriavimo dieną teko išgirsti iš pacientės, kurią vežėme į saugios nakvynės namus, jog mes neturime širdies, žmogiškumo ir tokiais atvejais paprasčiausiai pasidarydavo liūdna – padedi, tačiau niekas to neįvertina.

Daktarai man visuomet buvo gerbiama profesija, bet po šios vasaros, kada turėjau progą į šį darbą pasižiūrėti iš arčiau, suprasti, ką jie patiria ir išgyvena, man medikai atrodo lyg superherojai, dabar jaučiu jiems didžiulę pagarbą.

Labai maloniai nustebinta buvau viso Kauno Rajono GMPS kolektyvo, kuris maloniai ir draugiškai mane priėmė, niekada čia nesijaučiau prastai. Jie manė išmokė kelių svarbiausių dalykų, girdėjau įvairių istorijų, patarimų ir esu visiems už tai be galo dėkinga, man tai reiškė daug. Niekada po pamainos grįžusi negalvodavau, jog nenoriu į kitą savanoriavimo dieną, nors ir jausdavausi pavargusi, bet buvau laiminga ir visuomet su tėvais pasidalindavau tos dienos įspūdžiais.

Patirtis greitojoje man be galo patiko, džiaugiuosi turėdama progą čia dar sugrįžti žiemą. Dar kartą norėčiau padėkoti direktorei Nelitai Gudžiūnaitei – Bybartienei už pasitikėjimą leidžiant man savanoriauti. Jūsų dėka vasarą turėjau galimybę išmokti daug įvairių gyvenimiškų pamokų, kurias, manau, atsiminsiu ilgą laiką.

Daugiau naujienų skaitykite čia.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin
Share on pinterest
Share on reddit
Share on email
Sponsored Video
Susijusios naujienos
Naujausios žinios
EismAS
112
Laisvalaikis
KULTŪRA
Verslas
Mokslas ir IT