„Kartu su LR Prezidento rinkimais surengti net du referendumus – dėl Seimo narių skaičiaus ir dvigubos pilietybės – yra bravūriškas valdančiųjų žingsnis. Kaip buvo galima prognozuoti, prezidento rinkimų kampanija 90 ar net daugiau procentų uždengė abiejų referendumų agitacijos ir informavimo kampanijas“, – teigia prof. Algis Krupavičius, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas.
Komentuoja A. Krupavičius
LR Konstitucijos 9 straipsnyje primygtinai sakoma, jog „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. Būtų sudėtinga užginčyti, kad pilietybės klausimas be išlygų vertintinas kaip vienas svarbiausių šalies gyvenime. Tačiau visi svarbūs klausimai reikalauja adekvačios diskusijos dėl jų. Ypač tais atvejais, kai nuomonės visuomenėje yra nevienareikšmės.
Dar daugiau – LR Konstitucijos 12 straipsnio, kuris reguliuoja pilietybę, pakeitimo sąlygos yra itin griežtos, nes galioja dviejų absoliučių daugumų barjerai, t.y. balsavime privalo dalyvauti daugiau nei 50 proc. visų rinkėjų ir ne mažiau nei tiek pat turi pritarti referendumo klausimui.
Tad, jei pereitume į skaičių kalbą, už naują Konstitucijos 12 straipsnio redakciją turi balsuoti daugiau nei 1,2 mln. rinkėjų, kai pastaraisiais metais rinkimuose (Seimo ir Prezidento) dalyvauja kiek daugiau nei pusė balso teisę turinčiųjų – arba apie 1,3 mln. rinkėjų.
Trumpai tariant, jei šiame referendume dalyvautų kiek daugiau nei pusė rinkėjų, nes toks yra įprastas aktyvumo lygis Lietuvoje, už dvigubą pilietybę turėtų pasisakyti beveik 90 proc. rinkėjų.
Nuo dalyvavusių referendumuose rinkėjų tokius rezultatus yra pavykę pasiekti 1991 m. apklausoje dėl LR nepriklausomybės, buvusios SSRS kariuomenės išvedimo, narystės Europos Sąjungoje (bet per dviejų dienų balsavimą) ir dėl Ignalinos AE veiklos pratęsimo (šis referendumas, deja, neįvyko, nes jame dalyvavo 48,5 proc. rinkėjų).
Bendras paveikslas nėra toks blogas. Pavyzdžių, kad galima priimti sprendimus referendumo būdu, turime. Tačiau… Informavimo dėl dvigubos pilietybės kampanija daugiau nei nematoma. Ir dar – ji itin pilka, nors vyriausybė yra įsipareigojusi ją vykdyti. Viešojoje erdvėje diskusija itin išsigaravusi.
Po tokios kampanijos tikėtis informuoto apsisprendimo yra, švelniai tariant, naivu. Tad informavimo apie referendumą namų darbai tikrai nėra padaryti. Vietoj to yra lengvai manipuliuojama balsavimo taisyklėmis, nes viena diena yra papildomai pridėta prie išankstinio balsavimo.
Vietoj įprastų keturių dienų dabar yra penkios. Bet toks lengvas manipuliavimas balsavimo terminais yra kiek neskanus – čia tik ironiškas pastebėjimas.
Dar daugiau, šio referendumo sudvejinimas su prezidento rinkimais turi papildomų rinkėjų valdžios kandidatui mobilizavimo potekstę. Nors toks referendumas pagal apibrėžimą ir turinį turėtų būti viršpartinis, o rinkėjų sprendimas jame itin informuotas. Tad tokiam referendumui laikas turėjo būti pasirinktas po prezidento rinkimų. Tuomet minėtas viršpartiškumo ir informuotumo sąlygas būtų daug paprasčiau išpildyti. Dabar jas nugalėjo partinis savanaudiškumas, kurio išdavoje pilietybės referendumas iš esmės paverstas prezidento rinkimų priedėliu.
Bet šis tekstas pirmiausia apie tai, kokios visuomenėje sklando nuotaikos dėl dvigubos pilietybės. Beje, visuomenės nuomonės tyrimų duomenų kažkaip irgi neskelbiama, nors jie buvo daryti. Gal jų rezultatai nepalankūs referendumo iniciatoriams? Ką ten gali žinoti? Vis vien nuo to gali apimti toks deja vu jausmas. Link buvusių senų laikų.
Siekdami bent kiek užkamšyti informacines spragas apie visuomenės požiūrius į dvigubos pilietybės klausimą, pasitelksime „Baltijos tyrimų“ balandžio 12–26 d. apklausos rezultatus. Joje dvigubai pilietybei visiškai pritarė arba pritarė 65,1 proc. apklaustųjų, 17,4 proc. abejojo ir 13, proc. nepritarė ar visiškai nepritarė. Jei tuos 65 proc. perskaičiuotume į absoliučius rinkėjų skaičius, dvigubos pilietybės šalininkai sudarytų net 1,57 mln. rinkėjų.
Jei jie visi dalyvautų referendume, tuomet „taip“ pusė jį gali tikėtis laimėti gana lengvai. Bet paprastai realiame balsavime dalyvauja žymiai mažiau rinkėjų. Ir jie gana tolygiai atstovauja skirtingas nuomones turinčioms stovykloms. Tad labai tikėtina, kad esamų 65 proc. neužtenka teigiamam dvigubos pilietybės referendumo rezultatui pasiekti.
1 pav. Pasakykite apie kiekvieną iš šių teiginių, ar jūs jiems pritariate ar nepritariate?
Lietuvos Respublikos piliečiams pagal kilmę turi būti leista turėti dvigubą pilietybę
Šiame kontekste – kelios pastabos apie socio-demografinius dvigubos pilietybės šalininkų ir oponentų ypatumus. 18-29 metų jaunimo gretose 70 proc. ir 77,3 proc. didžiausias pajamas turinčiųjų respondentų palaiko dvigubą pilietybę. Prieš pasisakė santykinai kiek daugiau apklaustųjų 30-49 metų amžiaus grupėje ir tarp gyvenančių vidutinio dydžio miestuose – po 15
proc. respondentų.
Ko gero, įdomesnis kintamasis nei socio- demografiniai bruožai yra dvigubos pilietybės šalininkų pasiskirstymas pagal artumą partijai.
Mažiausiai dvigubai pilietybei pritaria neturintys apibrėžtų partinių tapatybių – net 59,3 proc. Prasta žinia šio referendumo iniciatoriams, kad tokių respondentų yra beveik pusė visoje imtyje.
Tad jų apsisprendimas gali būti itin svarbus referendumo rezultatams. Santykinai mažiau, palyginus su kitomis partijomis, dvigubą pilietybę remia Tvarkos ir teisingumo partijos (60,3 proc.) ir Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (64,6 proc.) elektoratai.
2 pav. Artumas partijai ir požiūris, kad Lietuvos Respublikos piliečiams pagal kilmę turi
būti leista turėti dvigubą pilietybę: visiškai pritariu/pritariu
Galiausiai, dvigubą pilietybę labiausiai palaiko Liberalų sajūdžio (84,8 proc.), Lenkų rinkimų akcijos (83,8 proc.) ir Valstiečių žaliųjų (80,3 proc.) rinkėjai.
Visgi, jei reikėtų lažintis, kad referendumas dėl pilietybės baigsis teigiamai, tai būtų gana rizikingos lažybos. Bet net politikoje nebūna, kad kaip nors nebūtų, tad tikrai koks nors sprendimas šiame referendume bus…
