Ar jums yra 18 metų?

Informacija gali daryti neigiamą poveikį nepilnamečiams

Taip Ne

Liudijimai iš kalinių lūpų: nelegalus kazino ir įsakymai, kuriems visi turėjo paklusti

Delfi.lt nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Pravieniškių pataisos namuose, kur galiojo nerašytos kalinių taisyklės, niekeno netrukdomi nuteistieji daugybę metų lošdavo azartinius žaidimus. Kaip ir tikrajame kazino, čia buvo galima laimėti arba pralaimėti. Didelių pinigų.

„Gyvenimas pataisos namuose sukasi labai greitai, bet už viską reikia susimokėti – nori nusipirkti cigarečių, žolės, telefonų ar palošti pokerį, reikia turėti pinigų, – sakė vadinamojoje „Pravieniškių mafijos“ byloje liudijęs iki šiol bausmę įkalinimo įstaigoje atliekantis kaunietis Nerijus Gutaravičius.

Jis nuteistas daugiau kaip 10 metų laisvės atėmimo bausme už tai, kad išnuomotame bute augino kanapes, pas jį automobilyje buvo rasta daugiau kaip 4 kg dar žalių kanapių, kurias vyras ketino išdžiovinti. Pareigūnai paskaičiavo, kad iš jų būtų išėję apie 9 tūkst. dozių.

Kanapių, anot N. Gutaravičiaus, be jokių problemų buvo galima nusipirkti ir Pravieniškėse – jas esą retkarčiais parūkydavo „bachūrų“ kontroliuojamame sektoriuje įkalinti nuteistieji. Tačiau, pasak liudytojo, nereikia išskirti zonoje esančių kastų, nes žmonės į jas skirstomos ir laisvėje. „Visame pasaulyje taip yra“, – pažymėjo jis.

„Normalių žmonių kasta“

Liudytojo teigimu, Pravieniškių pataisos namuose esančius nuteistuosius galima išskirti į dvi kastas. „Priklausiau normalių žmonių kastai – tai, kur visi tvarkingai ir normaliai gyvena, o ne narkomanams, kurie apsivėmę voliojasi“, – sakė N. Gutaravičius. Jis pripažino, kad prie „normaliųjų“ yra priskiriami ir „bachūrų“ pagalbininkai – vadinamieji „dūchai“.

„Jie patys tokį gyvenimą pasirinkdavo už kažkokį atlygį“, – kalbėjo nuteistasis. Ir čia pat pridūrė, kad žmogaus psichiką žalojančių narkotikų „normalūs nuteistieji“ zonoje nevartodavo, o jeigu norėdavo, tai kartais parūkydavo tik „žolės“.

„Man kanapės – kaip alus, visame pasaulyje jų niekas narkotikais nelaiko“, – tiek kaltinamuosius, tiek jų gynėjus savo požiūriu į kvaišalus pralinksmino N. Gutaravičius.

2015 m. pradžioje į Pravieniškes atlikti teismo skirtos bausmės atvykęs kalinys nieko negalėjo papasakoti apie tai, kaip čia buvo reketuojami ar skriaudžiami „bachūrų“ kastai nepriklausantys nuteistieji, tačiau patikino, jog vos tik atvykęs į pataisos namus, kaip ir kiti nuteistieji, buvo uždarytas į karantino patalpas, o netrukus į čia atėjo du nuteistieji, paėmė jo asmeninius daiktus ir nusivedė į „kamorą“, kurioje gyvena aukščiausiai kastai priklausantys kaliniai iš Kauno. Tuo metu čia vadovavo Aidas Kupčiūnas, pravarde Aidelis.

„Vėliau sužinojau, kad kad kažkas iš pažįstamų paskambino Aidui ir jo paprašė, kad mane pasitiktų, – teisme kalbėjo N. Gutaravičius. – Aš jo anksčiau nepažinojau. Pokalbio metu jis ėmė manęs klausinėti, kas esu, iš kokio miesto, už ką buvau nuteistas, ką pažįstu ir panašiai. Aš jam pasakiau, kad nenoriu gyventi pagal vadinamąsias „poniatkes“, nenoriu priklausyti jokioms kastoms, o jis man pasakė, kad galiu gyventi, nes čia gyvena normalūs žmonės, kurie prisižiūri tvarkos, nieko nelaužo ir visko neišdaužo kaip kituose sektoriuose.“

Pinigus pralošė pokeryje

Nuteistasis tikino, kad „už ramų gyvenimą“ niekas iš jo pinigų nereikalavo, tačiau vėliau jis, kaip ir kiti „naujokai“, susimokėjo 300 eurų sektoriuje gyvenančių nuteistųjų gerovei. Už šiuos pinigus, jo teigimu, buvo remontuojamos gyvenamosios patalpos, sporto salė.

Nuteistasis taip pat pasakojo, kad zonoje laisvai galėdavo nusipirkti ne tik cigarečių, bet ir draudžiamų daiktų – jo asmeninius pinigus į nurodytas sąskaitas pervesdavo motina. „Taip kartą buvo pervesti 500, po to – dar tiek pat, o, kaip suprantu, paskutinį kartą – tūkstantis eurų“, – sakė likudytojas.

Jis neslėpė, kad pastarąją sumą prarado pataisos namuose lošdamas pokerį: „Nemažai pralošiau, todėl ir turėjau susimokėti, motina šiuos pinigus pervedė, bet tai buvo mano asmeniniai pinigai, todėl jai net nereikėjo domėtis, kodėl man jų reikia“, – aiškino N. Gutaravičius.

Jo pasakojimas apie pataisos namuose veikusį vadinamąjį „kalinių kazino“ sudomino ne tik kaltinamųjų advokatus, bet ir teisėjus. „Lošdavome nuo ryto iki vakaro, per dieną vykdavo dvi ilgos partijos, – pasakojo nuteistasis. – Pirmas statymas būdavo 30-50 eurų, o po to sumos didėdavo, o jeigu laimi 10:0, gauni didelę sumą.“

Pasak liudytojo, statymų sumos, pralaimėjimai ir laimėjimai buvo fiksuojami sąsiuvinyje. „O po to visi atsiskaičiuoja ir persiveda pinigus į įvairias sąskaitas – čia jau buvo kiekvieno asmeninis reikalas, į kokią sąskaitą pinigus pervesti, kaip sakoma, kas kaip moka, tas taip šoka“, – teigė N. Gutaravičius.

Jis neslėpė, kad nuteistųjų tarpe buvo populiarus ir internetinis pokerio žaidimas. „Esu daug pralošęs“, – prisipažino jis.

Kauno nusikaltėlių vergas: „padėdavau gyventi“

Tačiau ne visi nuteistieji įkalinimo įstaigoje linksmai leisdavo laiką – vienas jų, dabar jau buvęs „kamoros vierchų“ tarnas Marius Malinauskas teisme prisipažino, kad ilgą laiką turėjo tarnauti „bachūrams“. Jų žargonu tariant, Marius buvo „dūchas“, nors šio žodžio dabar Kybartų pataisos namuose kalintis nuteistasis vengė.

„Padėdavau gyventi“, – taip apie savo statusą teisme kalbėjo nuteistasis. Ir prisiminė, kad buvo asmeninis „bachūro“ Ruslano Laško (atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės) tarnas – kasdien turėdavo jam gaminti maistą, kloti lovą, išplauti grindis ar indus. Paklusti visiems nurodymams.

Apie tai, kaip gyveno Pravieniškėse, M. Malinauskas nenorėjo pasakoti – ikiteisminio tyrimo metu dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo įkalintam vyrui taip pat buvo pareikšti įtarimai dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje, narkotinių medžiagų platinimo, nors tai jis ir darė „bachūrų“ nurodymu. Tačiau vos tik susipažinęs su pareigūnų pateiktais įtarimais nuteistasis nutarė prabilti – už tai, kad bendradarbiavo su teisėsauga, M. Malinauskas, kaip ir dar keliolika nuteistųjų, išvengė baudžiamosios atsakomybės.

Tai šiandien nė kiek neguodžia M. Malinausko – kai teismas nutarė jį apklausti liudytoju, kalinys atsisakė vykti į teisingumo rūmus ir kitų šešiolikos kaltinamųjų akivaizdoje pasakoti apie tai, ką patyrė Pravieniškių pataisos namuose. Priežastis viena – bijo, kad už kaltinamiesiems nepalankų liudijimą gali būti susidorota.

Nors bylą nagrinėjantys teisėjai liudytoją nutarė apklausti nuotoliniu būdu per vaizdo kameras pataisos namuose, tačiau ir tai nedavė rezultatų – beveik visos apklausos metu kalinys buvo nuleidęs galvą ir vengdavo atsakymų net į labai konkrečius klausimus.

Vis dėlto, jis prisipažino, kad gyvendamas „bachūrų“ valdomame sektoriuje patyrė ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą, nors jį skriaudžiusių kalinių ir nenorėjo įvardyti.

Nors „padėjo gyventi“ R. Laško, kuris tam tikrą laikotarpį vadovavo „kamorai“, tačiau jam tekdavo „talkinti“ ir kitiems aukščiausios kastos kaliniams – taip pat ir A. Kupčiūnui, kuris vėliau „poste“ pakeitė R. Laško.

„Iš A. Kupčiūno gaudavau cigarečių, drabužių, jis norėdavo, kad viskas laiku būtų padaryta“, – teisme M. Malinauskas nenorėjo atskleisti, ar „Pravieniškių mafijos“ lyderiu laikomas Aidelis prieš jį smurtavo, tik prasitarė, kad šis, jeigu ir smurtavo, tai esą tik žodžiais, na, „gal keletą kartų stumtelėjo per šoną“.

Kalinys teisme prisipažino, kad zonoje jis ne tik gamindavo „bachūrams“ maistą, bet ir tuomet jiems vadovavusiam R. Laško virdavo samagoną. Bet ne visada spėdavo jį išvirti – kai kada dalį jo išgerdavo, todėl sulaukdavo bausmės.

„Man A. Kupčiūnas yra sakęs, kad nevartok alkoholio, taip jis gero tik linkėjo“, – prisipažino kalinys.

Nieko nežinojo apie kalėjimo subkultūrą

Tuo metu ikiteisminio tyrimo metu jis gerokai atviriau papasakojo, kaip gyveno Pravieniškėse.

2013 m. birželį atvykau atlikti bausmės, iš pradžių gyvenau 2-ame lokaliniame sektoriuje, 7-ame būryje, – sakė M. Malinauskas. – Aš nieko nepažinojau, nežinojau jokių nerašytų nuteistųjų taisyklių, nežinojau jokių susiskirstymų į kastas. Kai tik atvykau, kažkurie iš nuteistųjų pasakė, kad nuo šiol būsiu „dūchas“, bet aš net nesupratau, ką tai reiškia, todėl jie paaiškino, kad turėsiu ruošti maistą, tvarkyti patalpas ir pan. Atsisakyti negalėjau, nes jaučiau, kad priešingu atveju būsiu sumuštas ar kitaip žeminamas.“

Kalinys teigė, kad taip tarnaudamas išbuvo apie tris mėnesius, o vėliau pareigūnai pasiūlė persikelti gyventi kitur – M. Malinauskas sutiko, nes pataisos namuose norėjo dirbti. Tačiau neaišku kodėl, bet jis buvo perkeltas į 1-ąjį lokalinį sektorių, kur gyveno apie dvejus metus, kol galop buvo apgyvendintas „kamoroje“, nors joje galėjo būti tik naktimis.

„Kamoroje 1-ame lokaliniame sektoriuje gyvena „bachūrai vierchai“, kurie yra vadinamasis „zonos viršus“ – pagal nerašytas taisykles jie „valdo“ visus nuteistuosius, kalinčius Pravieniškių antrojoje valdyboje, jų turi visi klausyti, jie yra atsakingi ir už zonoje daromus nusikaltimus, atsakingi už uždraustų objektų patekimą į įkalinimo įstaigą“, – sakė M. Malinauskas.

Papasakoti apie gyvenimą zonoje kalinys nelabai ką ir galėjo, nes visą laiką dirbdavo „bachūrams“: „Iš esmės visa mano diena praeidavo 1-ojo būrio virtuvėje gaminant maistą bei plaunant indus, „kamoroje“ aš tik miegodavau, dienos metu ten nebūdavau – naktį ateidavau miegoti, ryte labai anksti atsikeldavau, kai visi dar miegodavo.“

Tyrimo metu M. Malinauskas prisipažino, kad „ne vieną kartą buvo primuštas tiek A. Kupčiūno, tiek kito „bachūro“ Andriaus Obelieniaus – pavyzdžiui, už blogai paruoštą maistą arba kad per vėlai jį paruošiau“.

Vėliau jį skriausdavo ir kiti „bachūrai“, kurie iš zonos į laisvę išėjus A. Kupčiūnui perėmė valdžią – tada M. Malinauskui teko ne tik gaminti maistą, rūpintis kitais buities darbais, bet ir nunešti narkotikus ten, kur šie liepdavo.

„Matydavau daug nuteistųjų su mėlynais, sumuštais veidais, žinodavau ir apie nuteistuosius, kurie nebegalėdavo gyventi 1-ame lokaliniame sektoriuje ir savo noru pabėgdavo, tačiau aš niekur nesikišdavau – kaip „dūchas“ buvau tokioje padėtyje, kad visko visada bijojau, nes jei bent kažką ne taip padarydavau, iš karto būdavau sumušamas, – sakė jis. – Jei būčiau atsisakęs vykdyti „kamoros vierchų“ nurodymus, būčiau mušamas tol, kol vis tiek vykdyčiau visus jų nurodymus, net negalėčiau gyventi jokiame kitame lokaliniame sektoriuje ar net kitoje įkalinimo įstaigoje, nes „vierchai“ mane būtų suradę bet kur.“

„Gyvenimas Pravieniškėse prilygo pragarui“, – prisipažino ne tik M. Malinauskas, bet ir kiti nuteistieji. Jų pasakojimai – knygoje „Pravieniškių mafija“ – ją galima įsigyti knygynuose, prekybos centruose ir internetu.

„Pravieniškių mafija“ – daugiau kaip šešerius metus pataisos namuose veikęs itin pavojingas nusikalstamas susivienijimas, kurį sudarė teisėsaugai gerai žinomi organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausantys asmenys. Pagal kriminalinio pasaulio subkultūros elgesio taisykles gyvenantys grupuotės nariai zonoje perėmė valdžią – jiems pakluso ne tik kiti kaliniai, bet ir pataisos namų darbuotojai.

Daugiau naujienų skaitykite čia.

3 KOMENTARAI
Komentuoti

Komentuoti

*

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.

Naujausios žinios

Kauno miesto ir rajono sujungimas: V. Matijošaitis plečia savo tėvoniją

Priimtas sprendimas dėl R. Karbauskio observatorijos prie Kauno marių

Po „Red Bull“ muilinių lenktynių - nepatenkintų Žaliakalnio gyventojų raštas savivaldybei

Seimas svarsto siūlymą panaikinti prievolę dviratininkams vilkėti ryškias liemenes

Amaliuose įlėkė į parduotuvės aikštelę ir sužeidė žmogų

Gatvių pavadinimai Lietuvoje: nuo Ąžuolų g. iki Lašinių g.

Kauniečiai vasarą išnaudojo kitaip: pėsčiomis keliavo iki Palangos

Jaunieji žalgiriečiai pranoko varžovus ir išplėšė trofėjų

Iš savivaldybės patalpų iškraustomas istorinės technikos muziejus: buvome apgauti

Skaitytojai: rekonstruotoje „Megoje“ krenta lubos? (papildyta)