Trečiadienį astronomai iš viso pasaulio vienu metu surengė „šešias dideles spaudos konferencijas“ ir paskelbė tyrimų Įvykių horizonto teleskopu (Event Horizon Telescope, EHT), skirtu būtent šių dangaus objektų paieškai, pirmuosius rezultatus.
Ryškiai oranžinės dujų ir plazmos aureolės apsupto juodo branduolio nuotraukoje matyti juodoji skylė, esanti galaktikoje M87, nuo kurios Žemė nutolusi maždaug 50 mln. šviesmečių atstumu.
Tvirtas įrodymas
Astrofizikas Kastytis Zubovas komentuodamas paskelbtą nuotrauką sakė, kad matomas vaizdas yra juodosios skylės, esančios galaktikos M87 centre, šešėlis (tamsus apskritimas) bei ją supančios labai greitai judančios dujos.
„Vaizdas atrodo gana neryškus todėl, kad šviesa, sklisdama iki mūsų, sąveikauja su tarpžvaigždinėmis dujomis ir yra išsklaidoma. Šis atradimas dar kartą patvirtina, kad egzistuoja juodosios skylės – šis įrodymas yra tvirtesnis nei ankstesni, gal išskyrus gravitacinių bangų signalą.
Taip pat, bent iš pirmo žvilgsnio, vaizdas puikiai atitinka teorines prognozes, taigi parodo, kad keli dešimtmečiai juodųjų skylių tyrimų remiasi realistiškais teoriniais modeliais. Ateityje, lygindami šią nuotrauką su skaitmeninių modelių rezultatais, galėsime daug tiksliau nei iki šiol nustatyti, kas vyksta prie pat juodosios skylės“, – mokslininkų darbo svarbą pabrėžė K. Zubovas.
Kurstė smalsumą
Iš visų mums nematomų Visatos jėgų ir objektų, įskaitant tamsiąją energiją ir tamsiąją medžiagą, nė vienas labiau nekurstė žmonių smalsumo negu nematomos bedugnės, galinčios praryti ir dulkių telkinius, ir ištisas žvaigždes.
Astronomai dar XVIII amžiuje pradėjo kelti prielaidas, kad galbūt egzistuoja visa ryjančios „juodosios žvaigždės“, o vėliau pradėjo kauptis netiesioginių įrodymų, kad tokių objektų išties esama. Juodosios skylės terminą 7-ojo dešimtmečio viduryje pasiūlė amerikiečių fizikas Johnas Archibaldas Wheeleris.
„Prieš daugiau kaip 50 metų mokslininkai pamatė, kad mūsų galaktikos centre yra kažkas labai ryškaus“, – naujienų agentūrai AFP sakė Europos kosmoso agentūros (ESA) astrofizikas Paulas McNamara, juodųjų skylių ekspertas.
Šio objekto „gravitacija pakankamai stipri, kad žvaigždės aplink jį suktųsi labai greitai – (kai kurios aplink jį apskrieja) vos per 20 metų“, aiškino jis.
Koks trumpas šis periodas galima spręsti iš fakto, kad mūsiškė Saulės sistema aplink Paukščių tako galaktikos centrą apskrieja tik maždaug per 230 mln. metų.
Galiausiai astronomai iškėlė prielaidą, kad šie spindintys objektai yra juodosios skylės, gaubiamos besisukančių smarkiai įkaitusių dujų ir plazmos žiedų. Tačiau ties šių švytinčių žiedų vidiniais kraštais įsigali visiška tamsa.
„Įvykių horizontas nėra fizinė riba, ant jo nebūtų įmanoma atsistoti, – pažymėjo P. McNamara. – Jeigu esat į vidų nuo jo, nebegalit ištrūkti, nes tam reikėtų begalinės energijos. Jeigu esate šiapus – iš principo ištrūkti dar galite.“
Stebėjo aštuoni teleskopai
Visa juodosios skylės masės yra susitelkusi jos centre – jokių matmenų neturinčiame viename taške, vadinamajame singuliarume. Atstumas nuo singuliarumo iki įvykių horizonto vadinamas juodosios skylės spinduliu, lygiu pusei jos skersmens.
Pirmąją tokio objekto nuotrauką padaręs EHT nepanašus į jokį kitą iki šiol sukurtą aparatą. „Užuot sukonstravę didžiulį teleskopą, kuris sugniužtų nuo savo svorio, sujungėme kelias observatorijas, tarsi jos būtų vieno milžiniško veidrodžio fragmentai“, – AFP sakė Grenoblyje veikiančio Milimetrinių radijo bangų astronomijos instituto astronomas Michaelis Bremeris.
2017 metų balandį aštuoni tokie radijo teleskopai, esantys Havajuose, Arizonoje, Ispanijoje, Meksikoje, Čilėje ir Pietų ašigalyje, buvo nukreipti į dvi juodąsias skyles visiškai skirtinguose Visatos srityse, kad surinktų duomenų.
