Paramedikų kasdienybė: kaunietė už 700 eurų gelbėja žmonių gyvybes | Kas vyksta Kaune

Paramedikų kasdienybė: kaunietė už 700 eurų gelbėja žmonių gyvybes

delfi.lt 2019/04/07 13:39
Delfi nuotr.

Kaunietė Greta Labutytė – penkto kurso medicinos studentė, dirbanti Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotyje. Jaunoji paramedikė čia dirba aštuonis mėnesius, gelbsti žmonių gyvybes ir visą atsakomybę už pacientą priima viena, mat ji – brigados vadovė.

[galerija kiek=”8″]

Greta papasakojo, kaip atrodo diena jos svajonių darbe, kuriame netrūksta ir kuriozų, ir nemalonių situacijų.

– Kai kurie LSMU studentai, pasirinkę gydytojo specialybę, įgyja ir paramediko profesiją. Kodėl jauni žmonės kaip jūs renkasi tokį sunkų darbą?

– Iš tikrųjų turime nemažai jaunų žmonių. Jauniausiai paramedikei darbuotojai yra 20 metų, ji – būsima slaugytoja. Tuo tarpu man, kaip būsimai gydytojai, tai labai puiki praktika. Greitojoje pagalboje išmokstama kovoti su įtampa, taip pat lavinamas bendravimas su žmonėmis. Čia sutinkame labai skirtingų žmonių, tad reikia mokėti prie kiekvieno prisiderinti, nes būna ir piktų, ir agresyvių, depresuotų pacientų. Reikia mokėti greitai mąstyti, kad žmogui galėtum suteikti pagalbą. Be to, studijų metu labai gerai ir papildomas uždarbis. Jis nėra labai didelis, bet man, kaip studentei, užtenka.

– Kuo šis darbas jus labiausiai žavi?

– Man labai smagu, kad darbe nėra rutinos. Visąlaik vyksta veiksmas, o kiekviena diena vis kitokia. Dauguma ateina dirbti, nes jiems čia smagu. Adrenalinas ir jaudulys duoda savo. Aš toks žmogus – noriu greito rezultato, čia ir dabar, tad man greitojoje pagalboje – labai gera. Kol esu jauna ir turiu noro, tikrai dar dirbsiu. Yra tokių, kurie dirba jau daugiau kaip 40 metų.

– Kaip atrodo jūsų darbo diena ir aplinka?

– Dirbu 8 mėnesius, bet kadangi dar mokausi, tai tik pusę etato savaitgaliais, nes kitaip nesusiderinčiau su universitetu. Mes dirbame paromis. Esant iškvietimui, pirmiausia dispečeris per garsiakalbį nurodo brigados numerį, kuris nurodytas ant greitosios automobilio. Kiekviename automobilyje yra po vairuotoją, o šalia – brigados vadas. Vairuotojas gali tik vairuoti arba kartu būti ir paramediku. Tačiau dažniausiai visa atsakomybė – vienam žmogui, o vairuotojas gali tik padėti. Taip pat kartu kartais vyksta ir savanoriai, kurie padeda brigados vadui. Jei reikia daugiau pagalbos ir vienas žmogus nesusitvarko, visada galima kviesti antrą brigadą. Dažniausiai į iškvietimus vykstame po du, retais atvejais po tris darbuotojus. Turime du reanimobilius, kuriuose visada yra po tris žmones: gydytojas, slaugytoja ir vairuotojas. Jie važiuoja į gaivinimus, rimtas avarijas, infarktus. Tenka ir man ten vykti. Jei esu artimiausioje brigadoje, siunčia mane.

– Kiek iškvietimų turite per budėjimą?

– Būna, kad neišlipu iš automobilio. Prieš pradėdama dirbti visada galvojau, kad savaitgaliais tikriausiai būna daugiausia iškvietimų, bet iš tikrųjų niekada negali prognozuoti. Kartais savaitgaliai būna labai ramūs, kartais darbo dienos – beprotiškai sunkios. Kiekvieną kartą atėjus į darbą, nežinai, ko tikėtis.

– Ką veikiate, kai neturite iškvietimo?

– Kol laukiame iškvietimo, būname kambariuose. Kadangi esu medicinos studentė, tai dažniausiai mokausi. Kiti kaip kas – vieni žiūri filmus, kiti skaito knygas. Kolektyvas – labai geras, tad dažnai susėdame visi virtuvėlėje ir šnekame.

– O pavyksta per naktį ramiai pamiegoti?

– Ilgiausiai naktį buvau išmiegojusi 6,5 val. Mažiausiai teko miegoti dvi valandas. Mūsų budėjimas tęsiasi visą parą – nuo 8 val. ryto iki kitos dienos 8 val. Tada galime eiti namo. O miegame su uniformomis. Būna, kad susapnuoji, jog gauni kvietimą, – pašoki iš lovos vidury nakties, pasirodo, kad ne, apsisuki ant kito šono ir eini toliau miegoti. Kartais jaučiu, kad gausiu kvietimą, tai net neinu miegoti. Pas mus tokia sistema: yra brigadų numeriai, prie dispečerių dedami žetoniukai ir pagal tai stebime eilę. Jei matau, kad esu pirmas eilėje, tai jei bus iškvietimas, važiuosiu. Pavyzdžiui, jei jau pirma valanda nakties, ir žinau, kad tuoj bet kada gali tekti važiuoti, tai neapsimoka eiti miegoti.

– Ar nebuvo sunku tuo pačiu metu mokytis ir universitete, ir profesinėje mokykloje?

– Medicina ir greitoji pagalba – susiję dalykai, todėl man šiek tiek lengviau. Buvo tam tikrų dalykų, kuriuos jau žinojau iš universiteto. Tačiau kitus niuansus sužinojau tik besimokydama paramedikų mokykloje. Iš tikrųjų skubi pagalba – visai kitokio pobūdžio ir šie mokslai skiriasi. Universitete mus labiau moko kaip dirbti ligoninėje, o čia veikiame vietoje, turime tik tam tikrus įrankius, tad tenka dirbti čia ir dabar, kad pacientą nuvežtume iki ligoninės. Mano nuomone, universitete trūksta praktikos. Greitojoje pagalboje įgaunami visai kitokie įgūdžiai. Jei mokyčiausi tik universitete, net nemokėčiau į veną įvesti kateterio.

– Kada spėjate pailsėti nuo mokslų ir darbo?

– Sekmadieniais. Grįžtu po darbo, išsimiegu iki 15-16 val. ir tada einu mokytis. Iš tikrųjų sunku. Dar liko pusantrų metų mokslų LSMU. Pabaigusi mediciną, galvoju čia pasilikti ne kaip paramedikė, bet kaip gydytoja, nes man čia labai patinka.

– Ar visi atlaiko pirmuosius iškvietimus ir vaizdus?

– Kiekvienas žmogus, ateidamas čia, žino, kur ateina. Žino, kad matys kraujo ir lūžių. Tokiais atvejais, kai matome, kad savanoris tuoj nualps, sakome, kad išeitų į kitą kambarį ramiai pakvėpuoti. Jei matome, kad stresuodamas savanoris mums labiau trukdo nei padeda, tai liepiame atsisėsti ir palaukti. Jei sugeba susitvarkyti su stresu, tai savanoriai mums labai padeda. Vieni suinteresuoti ką nors naujo sužinoti, o kiti ateina tik pasifotografuoti su apranga. Buvo tokių, kurie atėję pasakė: aš tai nieko nedarysiu. Tai kam tada čia atėjai? Tik tam, kad išbūtų valandas. Visa tai priklauso nuo savanorio mentaliteto ir amžiaus. Pilnamečiai jau gali pasilikti budėti paromis, o nepilnamečiai tik iki 22 val. Tačiau lygiai taip pat jie gali vykti į iškvietimus. Aš, kai buvau savanorė, budėdavau paromis.

– Ką reikia daryti, norint tapti paramediku? Ar Kaune netrūksta darbuotojų?

– Kaune dirba daugiausia paramedikų. Šiuo metu darbuotojų tikrai netrūksta. Norint įsidarbinti greitosios pagalbos stotyje, profesinėje mokykloje būtinai reikia pabaigti paramediko specialybę. Visi, kurie baigia, dažniausiai čia eina prašytis darbo. Kiekvienais metas medicinos studentų vis daugėja. Iš mano kurso šiemet įsidarbino penkios merginos. Čia ateina ne tik medicinos studentai, galėtų įdarbinti bet kurios srities žmogus, kad ir žurnalistas, pabaigęs dvejus metus trunkančius paramedikų mokslus.

– Iš kur atsirado jūsų pašaukimas šiai profesijai?

– Nežinau, šeimoje neturiu daugiau medikų. Į mediciną stoti sumąsčiau 8 klasėje. Žiūrėjau „Daktarą Hausą“ ir viskas atrodė taip įdomu – kaip jis iš kelių simptomų sugeba rasti atsakymą, koks jis protingas. Tada ir pradėjau domėtis medicina. Manęs visi klausė: ar tikrai nori stoti? Juk taip sunku, tiek daug mokytis ir pan. Tačiau tas noras kažkaip niekada nedingo.

– Ar žinojote tuo metu, kiek uždirba gydytojai? Net ir tai neatgrasė nuo noro rinktis šį kelią?

– Nežinojau ir man tai nerūpėjo. Gal dabar tik pagalvoju, kad už tokį darbą gydytojai galėtų gauti tikrai daugiau. Iš kitos pusės, jau geriau dirbčiau mylimą darbą ir gaučiau šiek tiek mažiau nei sėdėčiau kažkur, kur jausčiausi negerai, ir kasdien jausčiau prievartą. Geriau jau mažiau uždirbsiu, bet dirbsiu tai, kas man tikrai patinka.

– Kaip atrodė jūsų pirmasis iškvietimas?

– Prisimenu savo pirmąją savanoriavimo dieną, kai pirmą kartą atėjau visiškai nieko nežinodama. Buvo labai baisu, nes nežinojau, ko tikėtis. Visada galvojau, kad darbas greitojoje pagalboje yra labai sunkus ir žiaurus – pastoviai skendi kraujyje. Pirmoji diena pakeitė mano nuomonę, nes pamačiau, kad būna įvairiausių iškvietimų.

– O kuris įvykis įstrigo labiausiai?

– Pirmasis gaivinimas. Kai supratau, kad nuo manęs vienos tiesiogiai priklauso, ar žmogus išgyvens, ar ne. Nejaučiau nei įtampos, nei baimės. Tik sukosi mintys: kaip greičiau pradėti gaivinimą, kaip suteikti pagalbą? Manęs kiti savanoriai klausė, ar man nebuvo baisu. Neturėjau, kada apie tai galvoti. Su vienais iškvietimais lengviau, su kitais – sunkiau, bet su visais daugmaž susitvarkome.

– Kokie jausmai įvykiuose dažnai užplūsta?

– Geriausias jausmas, kai pacientas tau nuoširdžiai dėkoja. Kai pacientas ir artimieji sako: labai ačiū, kad atvažiavote laiku, nežinome, ką būtume darę. Nori spausti ranką, apsikabinti. Smagu labai. Atrodo, dėl to iš tikrųjų ir dirbi.

– Ar vaizdai, pavyzdžiui, avarijos emociškai vis dar sukrečia?

– Dabar jau nebe. Gal kai tik buvau įstojusi į universitetą, tada vaizdai labiau sukrėsdavo, o dabar mūsų tokia kasdienybė. Kartais žmonės sako, jog gydytojai tokie šalti žmonės. Stengiamės profesionaliai į viską reaguoti ir nereikšti per daug emocijų. Bet reikia ir mus suprasti, jei mes kiekvieną nelaimę, nesėkmes imsime giliai į širdį, tai mus pačius suės. Be to, dispečeriai turi specialų klausimyną, pagal skundą klausia atitinkamų dalykų, tad iškart darbuotojus įspėja, ko tikėtis. Mes daugmaž žinome, dėl kokio skundo važiuojame.

– Kaip žmonės reaguoja, susidūrę su nelaime?

– Dažniausiai jie trukdo, maišosi po kojomis, o mums reikia normalaus priėjimo prie paciento. Prašome: ponas ar ponia, leiskite mums dirbti, jei galite, išeikite ar atsisėskite kur nors toliau ir netrukdykite mums dirbti. Būna, kad ir grasinimų sulaukiame.

– Ar dažnai tenka važiuoti į buitinius konfliktus? Jums pačiai kada nors buvo kilęs pavojus?

– Savaitgaliai nepasitaiko jų tiek daug, kaip kiti žmonės galvoja. Sausio pirmą dieną buvo nemaloni situacija. Džiaugiuosi, kad policija spėjo pacientui uždėti antrankius, nes išgėręs mane puolė.

Esu važiavusi į buitinį konfliktą, kur dukra tėvui su lėkšte sulaužė nosį. Jos policija nespėjo išvežti, nes pabėgo. Visokių būna, kartais tokių juokingų situacijų. Visas emocijas praeiname: būna ir linksma, ir liūdna. Linksma būna tada, kai patys pacientai būna linksmi. Yra tokių žmonių, jie supranta, kad blogai jaučiasi, bet vis tiek stengiasi būti pozityvūs ir juokauja su manimi.

Daugiau skaitykite čia.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA