Vasario 16-oji pažymėta ne tik Lietuvos Nepriklausomybės atgavimu, bet ir kita reikšminga sukaktimi. Lygiai prieš 100 metų lietuvišką tapatybę įgavo Kauno simbolis – Laisvės alėja.
[galerija kiek=”4″]
Apie tai sutikę pasikalbėti Kauno technologijos universiteto (KTU) istorikai sako, kad gatvės istorija – margaspalvė, o visuomenės nuostabą, džiaugsmą ar pasipiktinimą keldavo sprendimai, susiję su gatvės statiniais, transportu, rašoma Kauno technologijos universiteto pranešime spaudai.
Pavadinimus lipdė skirtingos valdžios
Kauno centre platesnė bulvaro tipo gatvė buvo suprojektuota dar 1847 m. vasario 21 d. patvirtintame Rusijos caro miesto vystymo plane, tačiau realūs jos atnaujinimo darbai įsibėgėjo po kelerių metų. 1851 m pradėtas gatvės pakraščių apsodinimas liepomis, kai kuriose atkarpose – topoliais, grindiniu susirūpinta daug vėliau – gatvė akmenimis pradėta grįsti tik po 8 metų.
Istorijos tėkmėje centrinis Kauno bulvaras gaudavo tokius pavadinimus, kokius parinkdavo tuometė valdžia. „Visi okupantai, norėdami įtvirtinti okupaciją, siekė pavadinti svarbiausią miesto gatvę savo vadovų vardais“, – pastebi istorikė, KTU muziejaus vadovė Audronė Veilentienė.
Štai Carinės Rusijos laikotarpiu gatvė vadinta Nikolajaus prospektu, 1918 m. ji gavo Kaizerio Vilhelmo vardą (Kaiserwilhelmstrasse). Nuo 1919 m. vasario mėnesio gatvė tapo Laisvės alėja ir tokį pavadinimą išlaikė iki 1946 m., kai sovietinė valdžia pervadino Stalino prospektu. Miestiečių džiaugsmui gatvei grąžintas senasis pavadinimas 1961 metais.
Anot A. Veilentienės, dažniausiai šaltiniai Laisvės alėjos krikštatėviu įvardija Kazimierą Oleką. Esą būtent dėl šio teisininko, 1918 m. pabaigoje išrinkto į Kauno miesto tarybą, o vėliau kelis kartus ėjusio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro pareigas, iniciatyvos centrinė Laikinosios sostinės gatvė pavadinta būtent taip.
Istorikė atskleidžia ir daugiau detalių, kurios susiklostė gimstant Laisvės alėjai. „Iš tiesų pavadinimas pakeistas vasario 16-osios išvakarėse. Neaišku, ar K. Oleka pats sugalvojo, ar pasiūlė
Vyriausybės nariai, bet sprendimą turėjo priimti Kauno miesto savivaldybė“, – pasakoja ji.
Modernizacija – kaip ant mielių
Pasak KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovo Vaido Petrulio, iš 1919 metų atklydusį miestietį ar miestietę priblokštų akivaizdūs modernizacijos ženklai, keitę centrinės Kauno gatvės veidą. Juk bėgant laikui keitėsi ir pastatų architektūra, ir transporto rūšys, ir žmonių susibūrimo vietos.
„Pirmiausia jį nustebintų, kad nebėra arklių mėšlo smarvės!“, – juokauja istorikas, KTU Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovas Vaidas Petrulis, turėdamas omenyje vadinamąją „konkę“ – arklių tramvajų.
„Konkė“ gyvavo bene keturis dešimtmečius, versdama užsikimšti nosis ir pačius kauniečius, ir miesto svečius. Tobulėjant transporto priemonėms, pamažu Laisvės alėja pildėsi naujomis jo rūšimis.
Tarpukaryje čia pravažiuodavo ne tik dviratininkai, tačiau keliauta ir automobiliais, autobusais. Paskutinis „konkės“ maršrutas palydėtas 1929 m. balandžio 15 d., kai tramvajumi iškilmingai pravažiavo ir šią transporto rūšį į užmarštį palydėjo Kauno miesto aukštuomenė.
V. Petrulio teigimu, bene intensyviausi pokyčių vėjai Laisvės alėjoje siautė tarpukariu. Čia kūrėsi įvairios valstybinės ir privačios įstaigos, bankai, restoranai, kinoteatrai, viešbučiai. Pirmuose pastatų aukštuose paprastai įsikurdavo komercinės paskirties objektai, viršutiniuose būta prabangių gyvenamųjų apartamentų.
Nors gatvė modernėjo, skirtingai nei kituose Europos miestuose, Kauno Laisvės alėjoje nebuvo kelių dalykų – didesnių prekybos centrų, lauko kavinių, pasažų. Prekyba nekoncentruota į dideles erdves, labiau vyravo nedidelės krautuvės. Kauno centre nebūta ir halės tipo turgaus – atskiros turgaus aikštės glaudėsi aplinkui.
Galiausiai tapo pėsčiųjų zona
Laisvės alėja pėsčiųjų zona tapo sovietmečiu. Nors eismo draudimas buvo numatytas dar 1953 m. miesto generaliniame plane, rimčiau alėjos perspektyva svarstyta tik 1973 m., kai tuometinis Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filialas pasiūlė įkurti pėsčiųjų zoną.
Rezultatas pasiektas palaipsniui – po poros metų eismas uždraustas vienoje alėjos pusėje, tarp E. Ožeškienės ir I. Kanto gatvių (tuomet ji vadinosi V. Majakovskio). Dar po metų – kitoje, tarp I. Kanto ir Maironio gatvių.
„Tam tikra prasme sovietmečiu Laisvės alėja priminė pažangų vakarietišką gyvenimą. Čia stovėjo prekybos centras „Merkurijus“, veikė daugybė įstaigų, judėjo nemaži žmonių srautai“, – teigia V. Petrulis. Jo nuomone, iki tikro bulvaro pritrūko nedaug – gyvybingų lauko kavinių, tačiau valdžia tai draudė, nors ir neoficialiai. Esą jose bus išvogti indai.
1977 metais buvo parengtas Laisvės alėjos rekonstrukcijos projektas, kuris galutinai įgyvendintas 1982 metais. Atnaujinant pėsčiųjų gatvę, nemažas dėmesys tada buvo skirtas grindiniui, mažosioms architektūros formoms, įrengtas kauniečių mėgstamas fontanas. Įrengiant alėjoje pėsčiųjų zoną, perdažyta daugelis jos pastatų fasadų, o pirmieji jų aukštai nutinkuoti vienos spalvos granito tinku.
