Jubiliejų švenčianti dainininkė Arina: net turėdama trintuką, nedaug ką ištrinčiau

K. Sabaliauskaitės nuotr.
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Vasario 13-ąją penkiasdešimties metų jubiliejų švenčianti bliuzo karaliene tituluojama Arina sako niekada anksčiau nesusimąsčiusi, ar per gimtadienį ją apgaubia išskirtinis jausmas, nes širdis ypatingai suvirpa kiekvieną rytą. Tačiau šiemet žada patikrinti – gal kitoks jaudulys vis dėlto aplankys. „Dar turiu užtektinai parako, myliu gyvenimą ir džiaugiuosi juo „rokenroliškai““, – šypteli dainininkė, sutikusi mintimis leistis į kelionę iš dabarties į praeitį.

Dainininkė Arina Borunova gimė 1969 metais vasario 13 dieną. Jos tėtis Petras – Lietuvos rusas, dažnai vykdavo į komandiruotes Zaporožės mieste, pietryčių Ukrainoje. Būtent ten, pasakoja atlikėja, tėtis sutiko mamą Zinaidą ir jiedu įsimylėjo. Dėl meilės jis emigravo iš Lietuvos. O neilgai trukus Ukrainoje gimė septyneriais metais vyresnis Arinos brolis. Tačiau jau vaikystėje vos trejų sulaukusį berniuką kamavo sveikatos problemos, dėl kurių vietiniai gydytojai šeimai patarė grįžti į tėčio Petro gimtinę – Lietuvą.

Arina vaikystėje su mama, tėčiu ir broliu / Asm. archyvo nuotr.

Čia, Kaune, po kelerių metų pasaulį išvydo ir dainininkė Arina – nuo vaikystės atkakli ir užsispyrusi asmenybė, vienintelė šeimoje nusprendusi eiti muzikos keliu, neslepia sulaukdavusi artimųjų pasisakymų, jog dainavimas – ne profesija. Tačiau laimėjusi aukšto lygio konkursus Tarybų Sąjungoje, bliuzo karalienė išgirdo ilgai lauktą įvertinimą: „Tu tikrai sugebi“, – tąkart nuskambėjo iš mamos Zinaidos lūpų, prisimena Arina, pildanti savo gyvenimo puslapius svarbiais muzikiniais laimėjimais ir asmeninėmis patirtimis jau penkis dešimtmečius.

– Arina, dažnas žmogus Naujiesiems metams užsibrėžia tam tikrus asmeninius tikslus, kuriuos pasižada įgyvendinti. Šie metai Jums ne tik nauji, bet ir jubiliejiniai. Išduokite paslaptį, kokie fiziniai, o gal ir dvasiniai tikslai 2019-aisiais atsidūrė Jūsų sąraše šiemet?

– Aš kiekvieną dieną užsibrėžiu po kažkokį bent nedidelį tikslą. Tačiau, jei atvirai, per šiuos Naujuosius nespėjau susidėlioti siektinų planų eilės – reikėjo sveikinti daugybę skirtingų tautų žmonių (aut. past. šypsosi). Be to, 2019-uosius sutikau ne Lietuvoje – buvau išvykusi pas šiuo metu svetur su šeima gyvenantį sūnų Martyną ir mažąją anūkę. Prisipažinsiu, šiais metais ypač nieko nesuspėjau, bet dėl to labai nesisieloju, juk bus rytas ir aš vėl kaip kaskart sau kažką užsibrėšiu (aut. past. šypsosi).

Arina dainuoja / Asm. archyvo nuotr.

Vis dėlto, negaliu paneigti, didžioji dalis mano planų šiais metais yra susiję su muzikiniu gyvenimu – koncertais, projektais. Noriu toliau tobulinti savo balso galimybes. Nepaisant to, kad mokau vokalo subtilybių kitus, pirmiausiai visas naujoves išbandau pati, kad galėčiau tinkamai perteikti žinias mokiniams.

Taip pat noriu išmokti ispanų kalbą. Turiu Ispanijoje gyvenančių draugų. O ir vykti į šią šalį tenka dažnai. Pastebėjau, jog ispanai beveik nekalba angliškai. Tačiau jie puikiai geba dėstyti mintis neverbaline kalba – beveik kiekvienas jų žodis turi jį atitinkantį gestą. Kartą būtent tokiu būdu teko komunikuoti su viena sutikta moterimi – kalbėjau jai lietuviškai, o ji atsakydama ispaniškai į pagalbą pasitelkė ir gestus. Esu tikra, puikiai supratau, ką ji sakė. Tačiau noriu mokėti susikalbėti ne tik gestais (aut. past. šypsosi).

– Koncertai, vokalo pamokos kitiems… O laisvo laiko sau ar atrandate?

– Būtinai. Man tai labai svarbu. Anksčiau atsikeliu – taip tarsi laimiu ilgesnę dieną. Ankstyvi rytai man mieli, nes kas rytą skiriu sau bent porą valandų asmeninio laiko. Tomis dienomis, kai tenka darbuotis kone be atokvėpio, tiesiog dirbu, o vakare grįžusi namo prieš miegą skaitau arba mezgu. Yra ir tokių dienų, kurias suskirstau į tam tikrus segmentus – susiplanuoju, kur eisiu ar važiuosiu, ką veiksiu. Tokiu būdu greta darbų atsiranda vietos ir laisvalaikiui.

Arina koncerto metu / Asm. archyvo nuotr.

– Minėjote, jog keliatės anksčiau, skiriate bent dvi valandas laiko sau. O kaip jaučiatės pabudusi gimtadienio rytą, – galbūt tokie rytai yra ypatingesni už įprastus ir kažkaip kitaip suvirpa širdis?

– Nežinau, man kiekvieną rytą suvirpa širdis gerąja prasme (aut. past. juokiasi). Galbūt ir aplanko kažkoks jauduliukas gimtadienio rytais, nes tai – mano diena (aut. past. šypsosi). Kiekvieną rytą atsikėlusi aukščiausiosioms jėgoms padėkoju už duotą dar vieną naujai išaušusią dieną. Visa tai jau savaime man yra „kaifas“! Esu girdėjusi, kad prieš gimtadienį daugelis jaučiasi prastai ar tiesiog nemėgsta savo gimimo dienos. O man visada smagu – nesvarbu, švęsiu, ar nešvęsiu – man tiesiog gerai. Dažniausiai per savo gimtadienį dirbu, bet visai nesuku dėl to galvos. Gaunu daugybę sveikinimų tarp kurių ir netikėti – iš pakankamai retai matomų žmonių. Smagu, kai prisimena ir myli. Kažkoks jaudulys tikrai yra. Dabar patikrinsiu! (aut. past. šypsosi).

– Neretai 50-ties metų jubiliejus apibūdinamas kaip didingas, žymintis gyvenimo pusiaukelę. Vieniems – tai nuveiktų darbų ir nueito kelio apmąstymo laikas. Kitiems – naujas adrenalino pliūpsnis ir noras nuveikti dar daugiau. O kaip šią sukaktį apibūdintumėte Jūs?

– Nežinau, ar taip yra man vienai, ar ne, bet jaučiu labai greitai bėgantį laiką. Netgi sukirbėjo mintis, jog norėčiau patikrinti, kiek gimdyvės įsčiose išnešioja kūdikius. Nugirdau tokį teiginį, jog sekundės pradėjo tiksėti greičiau nei anksčiau. Todėl būtų įdomu sužinoti, ar būsimos mamos pernešioja kūdikius, ar ne. Nes kelios nėščiosios iš mano aplinkos iš tiesų pernešiojo vaisius – naujagimių atėjimas į pasaulį užtruko ilgiau nei buvo nustatyta gydytojų data. Gal iš tiesų laikas bėga greičiau? Man taip pat trūksta laiko – bent dar vienos dienos savaitėje. Nenoriu sustoti – dar savyje turiu užtektinai parako, noriu dainuoti, myliu gyvenimą. Jei sustosiu, – sušalsiu (aut. past. šypsosi).

Arina su puokšte raudonų rožių / Asm. archyvo nuotr.

Neslėpsiu, šis jubiliejinis skaičius atrodo didelis, bet, kai apsidairau aplinkui ir pažvelgiu į savo tokio pat amžiaus draugus, klasiokus, kurie myli gyvenimą ir vis dar džiaugiasi juo „rokenroliškai“, suprantu, kad mes – kitokie. Su mumis noriai leidžia laiką jaunimas, kartu netgi švenčia šventes, kurias susiplanuoja maždaug prieš pusmetį. Tai jau daug ką pasako (aut. past. šypsosi).

– Teko stebėti Jus koncertų metu, televizijoje, nuotraukose, esančiose spaudoje. Atrodo, jog esate pozityvi, nuolat besišypsanti asmenybė. Kaip Jums tai pavyksta? Juk nūdienos visuomenėje išvysti nuoširdžią šypseną – retas reiškinys.

– Nors šypsausi ne visada, bet tiesa – dažniau šypsausi nei nesišypsau. Tomis dienomis, kai nesišypsau, reiškia, jog esu tiesiog rami. Žinoma, gyvenime susiduriu ir su sunkiais momentais, bet juos ištveriu remdamasi į tikrų draugų pečius. Tokių, kurie su manimi būna ir džiaugsme, ir varge, turiu kelis.

Arina su draugėmis / Asm. archyvo nuotr.

Depresyvios nuotaikos, kai nenoriu nieko matyti ir kalbėtis, galiu būti dvi dienas – tai maksimalus terminas. Tada sakau sau: „Kelkis ir eik į priekį!“ Dažnai pagalvoju, kad nėra laiko niurzgėti – man gaila! Gaila ir niurzgančių, rezgančių pinkles ar pavydinčių kitiems žmonių. Neturiu laiko nei pykčiui, nei pavydui.

– Ar anksčiau taip pat stengdavotės dažniau pastebėti šviesias gyvenimo spalvas, o gal subrandinti tokį požiūrį vis dėlto prireikė laiko?

– Jaunystėje daug ką sureikšmindavau. Būdavo svarbu, ką apie mane pagalvos ir pasakys kiti. Todėl bandydavau apsimesti geresne, tobulesne nei buvau. Tačiau dabar suprantu – būti tobulu visai nereikia. Reikia mylėti gyvenimą ir žengti juo „rokenrolo“ žingsniu. Pakanka turėti šeimą, stogą virš galvos, darbą, tikslus, svajones. Kogi dar reikia? Tekdavo girdėti sakant: „Čia nėra taip paprasta“, – dabar manau, jog priešingai – viskas yra absoliučiai paprasta. Prireikė laiko visa tai suprasti, o, kai šis suvokimas atėjo, viskas pasikeitė.

Arina koncerto metu / Asm. Archyvo nuotr.

– Į pokalbį įnešiu šiek tiek fantastikos elementų ir paklausiu: Arina, jei turėtumėte laiko mašiną, į kurį iš praeitų savo gyvenimo tarpsnių norėtumėte sugrįžti?

– Norėčiau sugrįžti į laikotarpį, kai man buvo maždaug 35-eri metai. Ten perkelčiau šiuo metu jau įgytą patirtį. Galima? (aut. past. juokiasi). Tuomet pasitikėdavau daugeliu žmonių. Nežinau, ar šiandieniniai žmonės pasikeitė, ar jie visuomet tokie buvo, bet dabar retai aklai kuo nors pasitikiu. Jei atsidurčiau tame tarpsnyje – prieš penkiolika metų su dabartiniu patirties bagažu, būčiau drąsesnė, mokėčiau pasakyti „ne“. Nors ir labai nemėgstu ištarti žodžio „ne“, stengčiausi perfrazuoti jį šiek tiek kitaip, atsakydama: „taip, bet…“ (aut. past. juokiasi).

Arina koncerto metu / Asm. archyvo nuotr.

Daryčiau tik tai, kas man patinka, o ne tai, ko reikalauja kiti. Tuomet keli žmonės mane vertė ir privertė pakeisti atliekamą muzikinį stilių tam, kad labiau priartėčiau prie publikos. Tačiau po kurio laiko supratau, jog diktuojamos svetimos taisyklės nepasiteisina. Jei turėčiau galimybę sugrįžti į tą laikotarpį, jau tada būčiau pradėjusi mokytis daugelio dalykų, nes semtis žinių įstaigose pradėjau tik po 40-ties. Norėčiau labiau įvaldyti ir šiuolaikines technologijas tam, kad parodyčiau kitiems tai, ką sukūriau. Bet dar viskas priešaky. Žinau, kad išmoksiu (aut. past. šypsosi).

– Būdama maždaug 19-kos metų įsisukote į muzikinę veiklą? Papasakokite, koks šis laikas yra išlikęs Jūsų atmintyje?

– Šiek tiek anksčiau, baigusi dešimt klasių rusų mokykloje ir būdama 17 metų, įstojau mokytis muzikos į Kauno Juozo Gruodžio technikumą. Tuomet dažnai laiką leisdavau populiariojoje kavinėje „Laumė“, Laisvės alėjoje, kur rinkdavosi menininkai – būsimieji talentai, garsinę ir tebegarsinantys Lietuvą… Pradėjau koncertuoti su muzikine grupe „Terminalas“. Pamenu, jog grįždavome labai vėlai. Mama dėl to jaudindavosi, buvo itin rūpestinga. Todėl dar vidurnaktį prie telefono būdelės laukdavo manęs grįžtančios iš koncerto. Dabar, kai tai prisimenu, akyse kaupiasi ašaros. Tačiau tada viso to nesureikšmindavau, matyt, man visuomet reikėjo scenos.

Arina (antra kairėje) su klasikinio dainavimo vokalo mokytoja / Asm archyvo nuotr.

Tuomet dainuodavau populiariosios muzikos stiliaus dainas, bet neilgai trukus palikau grupę. Taip pat buvusioje Kauno radijo gamykloje arba „Girstučio“ koncertų salėje vykdavo peržiūros, konkursai, kuriuose įtakingų žmonių komisija vertindavo dainininkų muzikines ir vokalines galimybes bei kūrybą. Juk tuomet dar buvo laikai, pilni įvairiausių draudimų, todėl dainų tekstams tekdavo praeiti griežtą kontrolę.

Arina neslepia, jog labai nervindavosi laukdama perklausų / Asm. archyvo nuotr.

– Kai užklupo pirmoji populiarumo banga ir pajutote didesnį aplinkinių dėmesį, ar buvo lengva atsispirti įvairiausioms pagundoms, neišklysti iš kelio?

– Vietoj to, kad gerbėjai padovanotų gėlytę ar pyragėlį, dažniau įteikdavo butelį svaigiojo gėrimo. Pasitaikydavo ir pasiūlymų kartu išgerti. Jei žmogus patikdavo, išlenkdavau su juo taurelę, jei ne – tiesiog priglausdavau stikliuką prie lūpų, o, kai nematydavo, išpildavau gėrimą. Pamenu, tuomet, kai man pradėjo sektis muzikiniuose konkursuose, dažnas ėmė prašyti paskolinti pinigų ir negrąžindavo. Jei neskolindavau arba nesutikdavau drauge išgerti, sulaukdavau priekaištų, kad esu „pasikėlus“ – žvaigždė. Tačiau į tokius pasakymus nekreipdavau dėmesio.

Arina koncerto metu / Asm. archyvo nuotr.

– Arina, Jūsų mama ir tėtis dirbo techninius, racionalumo reikalaujančius darbus. Į meno sritį pasukote tik Jūs viena. Kaip į tokį Jūsų pasirinkimą reagavo artimieji?

– Nors, kai buvau maža, mama mane vertė lankyti muzikos mokyklą, kurioje mokiausi septynerius metus, visuomet sakydavo, jog muzikavimas, dainavimas nėra profesija. Tačiau aš vis tiek siekiau savo tikslo ir dažnai klausdavau mamos, kodėl ji pykdavo, kai vėluodavau į pamokas muzikos mokykloje, jei nenorėjo, kad pasirinkčiau šį kelią. Ji manė, jog muzika reikalinga tiesiog bendrajam žmogaus išsilavinimui, bet nė nenumanė, kad norėsiu dainuoti, o juolab stoti į Kauno Juozo Gruodžio technikumą.

Arina koncerto metu / Asm. archyvo nuotr.

Tačiau, kai laimėjau didelės reikšmės muzikinius konkursus Jūrmaloje (aut. past. didžiausias Baltijos valstybių kurortinis miestas ir antras pagal plotą miestas Latvijoje) ir Sopote, Lenkijoje, o mano pasirodymus per televiziją galėjo stebėti visa tuometinė Tarybų Sąjunga, tik po to mamukas teikėsi ateiti manęs paklausyti į koncertus Lietuvoje (aut. past. šypsosi). Tuomet pirmąkart iš mamos lūpų išgirdau žodžius: „Tu tikrai sugebi“. Tik tada ji patikėjo mano muzikiniais gabumais. Nors, prisipažinsiu, kad, jei ji būtų atėjusi anksčiau, man tikriausiai būtų baisu. Gerai, kad palaukė, paruošiau jai išgirsti geresnį variantą (aut. past. šypsosi).

– Esate tituluojama bliuzo karaliene. Kas ir kada Jums uždėjo šią karūną?

– Tą dieną, kai 1989 metais tapau bliuzo karaliene, su bičiuliais sėdėjau prie Kauno menininkų namų, ir vienas iš jų pasiūlė nueiti į tuometinius Kauno Profsąjungos rūmus, kur dainavo džiazo vokalistė Marina Granovskaja, o jai akomponavo Kęstutis Lušas. Nuėjome pasiklausyti, o ten, pasirodo, buvo ne tik koncertas, bet ir konkursas – rokenrolo bei ritmenbliuzo čempionatas. Norint jame sudalyvauti, reikėjo registruotis iš anksto. Bet, kai visi dalyviai atliko savo pasirodymų numerius, vedėjas paklausė, ar yra žiūrovų salėje žmogus, norintis išbandyti savo jėgas. „Chebra“ mane išstūmė į sceną ir aš nedrąsiai atsistojau. Pamenu, pianistas Gintautas Abarius tada gana arogantiškai manęs paklausė, ką atliksiu ir kokioje tonacijoje. Pasakiau, kad „Summertime“. Padainavau ir laimėjau – sujaukiau visus reikalus konkursantams. Šito niekad nepamiršiu (aut. past. juokiasi).

Akimirka iš dienos, kai Arina tapo bliuzo karaliene sudainavusi „Summertime“ / Asm. archyvo nuotr.

– Tokių reikšmingų muzikinių pasiekimų buvo ne vienas. Kuriuos dar įrašytumėte į reikšmingiausių sąrašą?

– Viskas, apie ką svajodavau, tapo tikrove. Atsimenu, su klasiokėmis namuose rengdavome pasirodymus – viena grodavo pianinu, kita sukdavo lempą, dar kita vesdavo renginį, o aš dainuodavau. Įsivaizduodavau, kad dainuoju Jūrmaloje, o po to ir Sopote. Turėta vizija tapo realybe – po kurio laiko Jūrmaloje, o po to ir Sopote iš tiesų laimėjau Grand Prix.

Akimirka iš dienos, kai Arina tapo bliuzo karaliene sudainavusi „Summertime“ / Asm. archyvo nuotr.

– Prieš pasidedant pokalbiui užsiminėte, jog Grand Prix laimėjimas Lenkijos mieste Sopote taip pat turi įsimintiną istoriją…

– Kai man buvo 16 metų, iš mokyklos vasarą mus vežė į tarptautinę stovyklą Panemunėje plauti indų. Ten sutikau Robertą, vaikiną, atvykusį čia iš Lenkijos. Plaudavau indus, o jis manęs laukdavo diskotekoje. Baigusi darbus bėgdavau į diskoteką, pašokdavome, o po to jis mane palydėdavo. Įsimylėjau. Tačiau stovykla baigėsi, Robertas išvyko atgal į Lenkiją, o aš likau Lietuvoje. Susirašinėjome laiškais, jų labai laukdavau. Dažnai mintyse pagalvodavau: pamatysi, tu dar apie mane išgirsi…ir po kurio laiko laimėjau Grand Prix Sopote vykusiame konkurse.

Arina koncerto metu / Asm. archyvo nuotr.

– Būtent muzikinėje plotmėje sutikote ir būsimą sūnaus Martyno tėtį. Kaip tai nutiko?

– Pamenu, buvau pakviesta pasirodyti Kauno Sporto halėje, bet neturėjau akomponuojančios muzikinės grupės. Tuomet pagroti dvi dainas man pasisiūlė grupės „Rebelheart“ muzikantai, nes su jais bendravau. Po pasirodymo prie mūsų priėjo šiek tiek išgėręs „veidelis“. Pasirodo, jis buvo vienas iš tais laikais gerai žinomos grupės „Veto Bank“ narių, ir paklausė: „Kiek kainuoja nupirkti iš jūsų šitą merginą?“ (aut. past. juokiasi). „Rebelheart“ manęs pasiteiravo ar sutikčiau nueiti į „Veto Bank“ repeticiją. Nesudvejojau, juk pabandyti reikia viską!

Arina su sūnaus Martyno tėčiu Vytautu Čeplinsku / Asm. archyvo nuotr.

Tuomet ten pamačiau būsimą sūnaus tėtį Vytautą Čeplinską, jis grojo būgnais. Su juo ir grupe „Veto Bank“ koncertuojame iki šiol. Tuomet jis man pasirodė esantis ramaus būdo, tylėjo. Man patinka ramūs žmonės, būtent į tokius kažkodėl iš karto atkreipiu dėmesį. Jam patikau ir aš, o po kurio laiko mums gimė stebuklas – sūnus Martynas (aut. past. šypsosi).

Vienas iš grupės „Veto Bank“ sąstatų / Asm. archyvo nuotr.

– Arina, ar lengvai įsimylite? Koks turėtų būti vyras, kad Jus sužavėtų?

– Įsimyliu labai lengvai. Tačiau, jei myliu, tai myliu visa širdimi tik vieną vyrą. Tai, visų pirma, turėtų būti charizmatiška, įdomi, nenuobodi, turinti homoro jausmą, nešykšti, tvarkinga ir mylinti gyvenimą asmenybė. „Teisingi“ vyrai man nepatinka, nes ir pati esu „neformalė“. Išvaizdai taip pat neteikiu pirmenybės, asmenybėje man svarbu bendravimas.

– Gimėte per žingsnį nuo šv. Valentino dienos…

– Taip, visiems savo pažįstamiems vyrams sakau: „Nesupainiokite šių dviejų dienų, kad nebūtų bendros dovanos“. Per gimtadienį – vasario 13 dieną viena dovana, vasario 14-ąją – kita (aut. past. juokiasi).

– Esate romantikė?

– Dievinu žvakes ir kaip mažas vaikas džiaugiuosi, jei man netikėtai paprastą dieną padovanoja gėlių! (aut. past. šypsosi).

Arina koncerto metu / Asm. archyvo nuotr.

– Geru žodžiu kalbate apie sūnaus tėtį, o su sūnumi Martynu Jus taip pat sieja ypatingai glaudus ryšys. Kaip pavyko atrasti tokią tvirtą tarpusavio bendrystę?

– Kai augau, nors ir negalėdavau visko išsipasakoti, mano ryšys su mama buvo labai stiprus. Manau, kad supratimą apie besąlygišką meilę ir glaudų motinos ryšį su vaiku, sūnus gavo iš močiutės. Mes ilgą laiką gyvenome mano mamos namuose. Ji labai daug man padėjo ir prižiūrėdavo Martyną. Juos siejo begalinė močiutės ir anūko meilė, tarpusavyje jie netgi dalydavosi paslaptimis!

Arina su sūnumi Martynu / Asm. archyvo nuotr.

Toks glaudus ryšys užgimė ir tarp mūsų. Iki šiol neįsivaizduojame, kas būtų, jei būtų kitaip. Nors su Martyno tėčiu nusprendėme pasukti skirtingais keliais, kai jam buvo penkeri, sūnus visuomet matydavo gražius mudviejų tarpusavio santykius – svečiuodavosi pas Vytautą namuose kitame mieste, o net ir kartu negyvendami veždavomės sūnų į koncertus. Pastebiu, jog gerų tarpusavio santykių modelis vyrauja visoje mūsų giminėje – esame lyg vienas kumštis – visi už vieną ir vienas už visus.

– Arina, kokia paauglė buvote? Ar labai maištaudavote?

– Mane labai griežtai auklėjo – devintą valandą vakaro iš lauko, mokyklos šokių ar svečių privalėdavau pareiti namo – kitaip neišleisdavo. Kad galėčiau išeiti, meluodavau, ir pamiršdavau, ką meluoju. Todėl paskui nutariau nebemeluoti (aut. past. juokiasi). Pamenu, su draugais mokykloje išmokome rūkyti, bent jau manėme, kad išmokome, nors iš tiesų į plaučius netraukdavome, o tiesiog pūsdavome iš burnos dūmus. Seniau būdavo „Klaipėdos“, „Kastyčio“ cigarečių pakeliai, išmokome atlupti ir vėl užklijuoti jų celofaną, kad tėvai nepastebėtų (aut. past. juokiasi).

– Kokių dar kuriozų esate iškrėtusi?

– Būdavo daugybė šmaikščių dalykų. Kai su draugais prisimename situacijas, jie prisipažįsta, jog tuomet, kai tai vykdavo, buvo išties juokinga. Pavyzdžiui, paauglystėje lankiau baseiną, – jis buvo privalomas užsiėmimas. Susidėdavau visus reikmenis, bet nenueidavau, o vietoj to sėdėdavau su draugais kokiame nors parke. Grįždama namo prieidavau prie laiptinės ir įmesdavau rankšluostį į balą. Pamirkydavau ir ranką, kad nors šiek tiek sušlapinčiau plaukus taip sudarydama įspūdį, kad grįžau iš baseino. Mama vieną kartą patikrino – rankšluostį buvau sušlapinusi, o maudymosi kostiumėlio – ne (aut. past. juokiasi). Prisimenu, tada bandžiau išsisukti sakydama, kad prie baseino yra pirtis, todėl maudymosi kostiumėlis – sausas. Meluodavau, nes norėdavau pasimatyti su draugais. Net paslapčia lankiau šokius, nes ir ten manęs neišleisdavo.

– O kokią save prisimenate vaikystėje?

– Vaikystėje buvau labai išdidi, – jei mane nubausdavo ir pastatydavo į kampą, galėdavau jame stovėti parą, kol ne aš ateidavau atsiprašyti, o manęs su koldūnais ir virtinukais, kad tik pavalgyčiau. Buvau užsispyrusi, – pavalgydavau, bet iš kampo neidavau (aut. past. juokiasi).

Arina vaikystėje / Asm. archyvo nuotr.

Visuomet didžiuodavausi, kad turėjau septyneriais metais vyresnį brolį. Jis mane apgindavo ir visur su manimi eidavo. Kaip jau minėjau, mama mus auklėjo griežtai. Brolį išleisdavo išeiti iki dešimtos valandos vakaro tik tuo atveju, jei kartu pasiimdavo mane. Dėl to jis manęs tikriausiai neapkęsdavo (aut. past. juokiasi). Buvau kaprizingas vaikas, nors mama labai gražiai siūdavo, ne viską norėdavau apsirengti. Tačiau nuolat konkuruodavau su broliu dėl didesnio kelnių kliošo, kuris tais laikais buvo labai madingas.

Arina vaikystėje su broliu varžydavosi, kuriam mama pasius kelnes su didesniu kliošu / Asm. archyvo nuotr.

Mama pagal lekalus kirpdavo medžiagą, pažymėtą su kreida. Todėl, kai tik ji kur nors išeidavo, pribėgdavau ir nusipiešdavau sau didesnį kliošą, kad būtent pagal jį iškirptų. Brolis pastebėdavo ir sumažindavo, o aš ir vėl padidindavau. Taip pešdavomės. Iš tiesų, mano vaikystė buvo labai graži – daug vaikščiodavome pėsčiomis, eidavome žvejoti ir obuoliauti…

– Prieš pokalbį užsiminėte, kad daugelį vasarų vaikystėje praleisdavote mamos gimtinėje – Ukrainoje…

– Prisimenu, tuomet, kai buvau maždaug septynerių, į Krymą skrisdavo keleivinis lėktuvas „TU 134“. Ten arba Zaporožėje mane pasitikdavo giminaičiai. Tų kelionių labai laukdavau. Mano mama iš didelės – aštuonių vaikų šeimos. Visi susirinkdavome prie bendro didžiulio stalo – vaikai, aišku, sutūpdavo po stalu, o suaugusieji prie stalo ir traukdavome ukrainietiškas daugiabalses dainas. Balsai nusidriekdavo taip plačiai tarsi upė. Nė vienas iš ten buvusių neturėjo muzikinio išsilavinimo, bet dainuodavo labai gražiai.

Arina darželyje su karalienės suknele, kurią pasiuvo mama / Asm. archyvo nuotr.

– Jei dabar turėtumėte galimybę sutikti save dvidešimties, ką pasakytumėte, kokį patarimą duotumėte?

Arina / Asm. archyvo nuotr.

– Patarčiau mąstyti, bet elgtis taip, kaip liepia širdis, – nedrausčiau nieko, nes iki pat dabar manau, jog visi turi suklysti, kad vėliau iš savo klaidų pasimokytų. Net turėdama trintuką, ne daug ką ištrinčiau – nebent kai kuriuos žmones. Tuos, kurie kliudė spęsdami spąstus. Bet, kita vertus, kai kuriems iš jų esu dėkinga, nes per patirtas ne visada malonias situacijas pavyko suprasti daugelį dalykų ir užsiauginti „storesnę odą“.

16 KOMENTARŲ
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Netrukus bus pristatyti pirmieji oficialūs G. Nausėdos portretai

„Vičiūnai“ plečia įmonių tinklą užsienyje: verslą plėtos Kaukazo regione

Žiauriai sumuštos jurbarkietės istorija: mergina jau gali duoti parodymus

Vykdant darbus Kaune, iš priekabos pasipylė stipri rūgštis

Teismas sustabdė įtartiną Kauno rajono savivaldybės konkursą

Sutvarkyta dar viena vaizdinga vieta Kauno marių pakrantėje

Kauno teismas priėmė sprendimą dėl A. Paleckio suėmimo

Kokią garantiją rangovas privalo suteikti atliktiems statybų darbams?

Prašo kauniečių pagalbos: gal matėte eismo įvykį Pramonės prospekte?

Nustebino Kauno pareigūnų elgesys: jie ne taip viską suprato