Socialiniuose tinkluose išpopuliarėjusį 10 metų pokyčių iššūkį įgyvendino ir ekonomistas kaunietis Nerijus Mačiulis. Tačiau į šį iššūkį jis pažiūrėjo kitu kampu – vietoj savo nuotraukų pateikė statistiką apie Lietuvą, kuri rodo, kad gyvenimas iš tiesų pasikeitė į gera.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis savo „Facebook“ paskyroje pasidalino lentele, kurioje nurodomi 2009 ir 2019 metų Lietuvos statistiniai duomenis. Jais įrodoma, kad gyventojai tapo aktyvesni darbo rinkos dalyviai, darbo užmokestis ir pensijos didėjo.
„Aišku būtų galima rasti ir tokių rodiklių, kurie ir nedžiugina. 300 tūkst. gyvenančių materialiniame skurde irgi nedžiugina, čia dar daug progreso reikia, bet beveik visur, kur žiūrėsime, bet kokią statistiką imdami – ar tai su materialine gerove, ar ligomis, ar gyvenimo trukme, tas progresas per dešimtmetį yra matomas ir mes turbūt per dažnai skundžiamės ir dejuojame, ir daug rečiau pažiūrime į objektyvius veiksnius, kurie parodo gyvenimo kokybės gerėjimą Lietuvoje“, – DELFI apie pateiktą statistiką sako N. Mačiulis.
Mažiau bedarbių ir gyvenančių skurde
Duomenimis fiksuojama, kad bedarbių skaičius nuo 211 tūkst. sumažėjo iki 91 tūkst., nedirbančių ir darbo neieškančių procentinė dalis tarp 15–74 metų asmenų sumažėjo nuo 37,5 proc. iki 30,5 proc., gyvenančių absoliučiame skurde – nuo 497 tūkst. iki maždaug 300 tūkst. gyventojų. Tiesa, ir pačių Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo nuo 3,16 mln. iki 2,8 mln. Pasak N. Mačiulio, ne vien emigracija lėmė tai, kad sumažėjo nedirbančiųjų skaičius.
„Gali būti, kad tie, kurie buvo neaktyvūs darbo rinkoje, emigravo iš Lietuvos ir susirado galimybių kažkur už Lietuvos ribų. Bet ne tik tai. Aktyvumo lygis, kuris matuoja, kokia yra darbingo amžiaus gyventojų dalis darbo rinkoje arba ieškančių darbo, padidėjo beveik 10 proc. per 10 metų ir dabar jau šis lygis yra aukštesnis nei Europos Sąjungos vidurkis. Esame labai priartėję prie Skandinavijos šalių. Tai reiškia, kad didžioji dalis gyventojų gyvenančių Lietuvoje yra aktyvūs darbo rinkoje, nepiktnaudžiaujantys socialinių išmokų sistema. Ir nors gali atrodyti, kad tie 30 proc. – labai didelis rodiklis, atkreipčiau dėmesį, kad tai 15–74 metų amžiaus gyventojai. Didelė dalis 15–25 metų asmenų mokosi mokykloje, universitetuose, o virš 65 m. didelė dalis – senatvės pensijoje. Tai jie ir sudaro tą neaktyvių gyventojų didelę dalį. Apskritai šis rodiklis yra labai sveikas“, – DELFI komentuoja N. Mačiulis.
Dėl didesnio aktyvumo darbo rinkoje mažėjo ir gyvenančiųjų skurde skaičius. Tai yra, dabar mažiau žmonių, kurie gyvena vien iš išmokų, neturi pajamų iš darbo santykių.
„Tie, kurie gyvena materialiame skurde, dažniausia yra asmenys, kurie neturi darbo. Tokių 2009 m. buvo daug daugiau. Aišku, tai buvo kriziniai metai, bet sumažėjo ir tokių, kurie skursta net dirbdami, nes praeityje tai irgi buvo problema. Tuomet uždirbdamas minimalią mėnesio algą (MMA) ir dar išlaikydamas kitus asmenis šeimoje, žmogus galėjo būti materialiniame skurde. Materialinis skurdas mažėjo ir dėl mažesnio bedarbių skaičiaus, ir dėl to, kad sparčiai augo MMA, didėjo pajamų dydis. Tų, kurie uždirba MMA, prieš dešimtmetį buvo daugiau nei ketvirtadalis visų dirbančiųjų, dabar žiūrint į tuos, kurie dirba pilną darbo dieną, tarp jų tik 3,5 proc. uždirba minimalų atlyginimą, visi kiti uždirba daugiau. Tai ne tik nedarbo lygio mažėjimas, bet ir pajamų, atlyginimo augimas bei neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) didinimas leido didelei daliai gyventojų išbristi iš skurdo“, – sako ekonomistas.
Pajamos augo daug sparčiau nei kainos
Iš pateiktos statistikos taip pat matyti, kad 2009 minimali alga prieš mokesčius siekė 232 Eur, dabar, apjungus darbdavio ir darbuotojo mokesčius – 555 Eur, arba 430 Eur pagal senąją sistemą. Tuo tarpu vidutinis atlyginimas „į rankas: pakilo nuo 464 Eur iki 782 Eur, vidutinė senatvės pensija – nuo 235 Eur iki 358 Eur.
Palyginimui, benzino litro kaina kaip siekė 2009 m. 1,05 Eur, taip ir dabar galima įsigyti už tokią pačią kainą. Ekonomistas pripažįsta, kad nėra taip, jog niekas nebrango. Į lentelę nepavyko įtraukti paslaugų kainų ar maisto produktų kainų, kadangi Statistikos departamentas pateikia tik šių kategorijų kainų indeksus, o ne konkrečias kainas. Vis dėlto, N. Mačiulis patikina, kad bendrai žvelgiant, kainos nepakilo taip smarkiai, kaip pajamos.
„Kuras yra tik viena iš prekių. Tam nemažai išleidžia gyventojai, o kuro kainos labiau priklauso nuo mokesčių, naftos kainų. Naftos kainos yra panašiame lygyje, mokesčiai labai nepasikeitė, dėl to ir kuro kaina panašiame lygyje. Žinoma, labiausiai brango paslaugos. Jei pažiūrėtume, kiek kirpyklos ar kitos profesinės paslaugos kainavo prieš dešimtmetį, tai pokytis būtų dvigubas ar didesnis.
Žiūrint į kainų pokyčius, vis tiek kainos padidėjo gerokai mažiau nei išaugo gyventojų pajamos, nei išaugo pensijos. Vidutinis kainų augimas siekia apie 15 proc. per šį laikotarpį. Tai yra nepalyginami skaičiai, kiek išaugo ir vidutinis atlyginimas, ir MMA, ir senatvės pensija. Tai net jei buvo daug pabrangusių paslaugų ar prekių, apskritai vidutinio lietuvio perkamoji galia per dešimtmetį labai sparčiai išaugo. EBPO statistika rodo, kad lietuvių perkamoji galia per pastarąjį dešimtmetį augo sparčiausiai, tai yra pajamos didėjo daug greičiau nei augo kainos“, – aiškina ekonomistas.
Didėjančios pajamos turėjo įtakos ir gyventojų laikomų indėlių išaugimui nuo 7 mlrd. eurų iki 13,2 mlrd. eurų.
„Tai rodo, kad gyventojai turi daugiau likvidaus finansinio turto. Iš dalies tai susiję su tuo, kad prieš euro įvedimą nemaža gyventojų dalis turimas santaupas grynaisiais pinigais nunešė į bankus ir juos ten paliko. Dabar matome, kad praėjusiais metais indėlių portfelio augimas viršijo 10 proc. Tai nereiškia, kad gyventojai daugiau taupo, bet rodo, kad gyventojų pajamos didesnės ir net, jei tokią pačią dalį pajamų skiria santaupoms, o ne kasdienėms išlaidoms, vis tiek indėlių portfelis didėja“, – skelbiamus duomenis pakomentavo N. Mačiulis.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
