Tikiu, kad Kaunas gali atsidurti laimingiausių Europos miestų sąraše ir tapti Baltijos regiono inovacijų centru. Sakysite – tam prireiks dešimtmečių. Tikrai ne. Tam reikia šiuolaikinės švietimo sistemos, kuri užtikrintų kokybišką išsilavinimą, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos ir finansinių galimybių. Reikia, kad kultūra gyventų visur – ne tik miesto centre. Reikia ambicingos miesto vizijos bei bendro sutarimo, kaip ją įgyvendinsime. Tam reikia kalbėtis.
Laimingi universitetų miestai – ne sostinės
Kas bendra tarp Olbogo Danijoje, Niukaslo Anglijoje, Graco Austrijoje, Roterdamo Olandijoje? Taip, tai – universitetiniai miestai. Ne, jie nėra sostinės. Juose gyvenantys žmonės yra labiausiai patenkinti gyvenimu Europoje. Nors laimingiausių Europos miestų sąraše yra kelios sostinės, jame pirmauja Olborgas – 72 proc. šio Danijos pramoninio miesto gyventojų teigia, jog yra labai patenkinti gyvenimu.
Kas yra gyvenimo kokybė? Nors kiekvieno asmeniniai prioritetai gali skirtis, ji apima galimybes dirbti darbą, atitinkantį gebėjimus, pašaukimą ir gauti orią algą. Asmeninės laimės jausmą padidina gera sveikata, laimingi vaikai ir turiningas laisvalaikis. Europos Komisijos apklausoje, kurioje dalyvavo 40 tūkstančių gyventojų 83 miestuose, gyventojai išsamiai įvertino savo pasitenkinimą gyvenimu, įvertindami daug veiksnių – nuo infrastruktūros kultūrai ir sportui iki viešojo transporto ir saugumo. Gyventojai atsakė į klausimus apie sveikatos paslaugų kokybę ir išsilavinimo galimybes vaikams, viešųjų erdvių pritaikymą jų reikmėms.
Iš Lietuvos miestų tyrime dalyvavo tik Vilnius. Nors į laimingiausiųjų 20-tuką ir nepakliuvo, pasirodė, kad vilniečiai gyvenimu patenkinti – juos džiugina nemažai gyvenimo sostinėje aspektų. Kažin, kur šiame tyrime būtų Kaunas?
Kauniečiai vis dar uždirba mažiau nei šalies vidurkis
Šiandien ir Kaune turime erdvių biurų su gražiu vaizdu pro langą, tačiau Kaune vis dar trūksta gerai apmokamų darbo vietų, o kauniečiai vidutiniškai uždirba mažiau nei šalies vidurkis (nusileidžiame ne tik sostinės gyventojams, bet ir klaipėdiečiams).
Nors visus džiugina pastarąjį dešimtmetį didėjantis investuotojų srautas ir Kaune besisteigiančios tarptautinės įmonės, miestas vis dar nėra sutaręs dėl prioritetinių specializacijos sričių, kas padėtų sutelkti turimą potencialą ir konsoliduoti ribotus resursus. Tikrai galime tapti konkurencingu Baltijos regiono inovacijų ir technologijų centru, bet tam reikia, kad verslas, mokslas ir savivaldybė sutartų dėl bendrų veiksmų.
Kandidatės į Kauno merus Jurgitos Šiugždinienės tikslai from Kas vyksta Kaune on Vimeo.
Turime įspūdingą akademinį potencialą. Išskyrę miesto prioritetines sritis, galėtume ne tik tikslingai išnaudoti visų mieste veikiančių aukštųjų mokyklų galimybes, bet ir suformuoti talentų pritraukimo fondą. Ypač svarbu, kad galėtume pasiūlyti persikvalifikavimo programas, kurios suteiktų šansą į darbo rinką įtraukti ir vyresnius miesto gyventojus.
Tikiu, kad ilgainiui tapsime verslui palankiausia savivaldybe Lietuvoje. Miestu, pritraukiančiu investuotojus, kurie ieško ne pigios darbo jėgos, o išsilavinusių aukštos kvalifikacijos specialistų. Miestu, kuris būtų ne besitraukiantis, kaip dabar, bet augantis ir viliojantis žmones čia įsikurti.
Miestas turi galios spręsti problemas mokyklose
Mokytojų streikas lyg pirštu parodė į dar vieną opią problemą, kurioje ne tik vyriausybės, bet ir miesto lygmens sprendimai yra labai svarbūs.
Mes neturime laukti ministerijos nurodymų tam, kad imtumėmės iniciatyvos stiprinti savo miesto švietimo sistemą. Miestas gali skirti lėšų tobulinti švietimo sistemą – padėti mokykloms diegti visos dienos mokyklos idėją, investuoti į mokymus, kurie leistų mokytojams taikyti projektinio ugdymo ir kitas inovatyvias ugdymo praktikas. Tai prioritetų klausimas.
Jeigu norime tapti regiono verslo centru, turime skatinti visas Kauno mokyklas rimčiau vertinti verslumo ugdymo ir informacinių technologijų pamokas, suplanuoti ir palaipsniui atnaujinti gamtos mokslų, matematikos, technologijų ir menų (STEAM) laboratorijas.
Gyvenimas vyksta ne tik miesto centre
Pagaliau kauniečiai ima didžiuotis savo miesto išskirtinumu – tarpukario modernizmo architektūra, dėl kurios esame statomi į vieną gretą su Paryžiumi ar Lisabona. Atnaujinami pastatai miesto centre, sulaukiame turistų dėmesio, rengiamės tapti kultūros sostine. Tačiau, nors miesto vizitine kortele paprastai laikomas jo centras ir senamiestis, pakankamo dėmesio turi sulaukti ir atokesni rajonai, nes būtent ten gyvena dauguma kauniečių, kuriasi jaunos šeimos.
Netvarkingi daugiabučių namų kiemai, nuolatinis vietų automobiliams trūkumas, didėjančius spūstys gatvėse, apleisti ir nesaugūs pastatai, brangios komunalinės paslaugos – tai problemos, kurios vis dar laukia sprendimų. Tariantis su vietos bendruomenėmis, reikia ieškoti galimybių plėsti esamas arba įrengti naujas parkavimo aikšteles, formuoti patrauklias žaidimų ir poilsio zonas.
Kuriant saugesnę gyvenamąją aplinką, būtina apšviesti miegamųjų rajonų pėsčiųjų takus, visų pirma tuos, kuriais vaikai keliauja į darželius ar mokyklas, viešojo transporto stoteles. Galimybė atžalą leisti į šiuolaikišką mokyklą ar vaikų darželį neturėtų prilygti tikimybei laimėti loterijoje. Tai – normali ir prieinama paslauga, nesvarbu, kur gyvenate.
Pilietiški žmonės yra laimingesni
Tarimąsi su bendruomenėmis paminėjau neatsitiktinai. Yra atlikta daugybė tyrimų, rodančių, kad įsitraukimas skatina priklausymo (angl. connection) jausmą, o tai savo ruožtu leidžia žmonėms jaustis laimingesniais. Tas pats principas veikia artimuose santykiuose, darbovietėje, rajono ar miesto bendruomenėje ir visuomenėje apskritai.
Kandidatės į Kauno merus Jurgitos Šiugždinienės diskusija from Kas vyksta Kaune on Vimeo.
Atidesnis žvilgsnis į emocijų ir demokratijos ryšį rodo, kad santykiai tarp lygiaverčių žmonių teikia daugiau pasitenkinimo. Žmonės, kurie yra įsitraukę į miesto valdymą per bendruomeninę veiklą, savanorystę, visuomenines organizacijas yra labiau patenkinti esama politine situacija, jaučia, kad gali ją valdyti, laiko save miesto ir šalies šeimininkais, ir yra apskritai laimingesni.
Įsitraukimas į politinę veiklą demonstruoja pilietiškumą, kurio lygmuo postsovietinėse šalyse kol kas labai žemas. Tose šalyse žmonės tiki, kad ne jie yra atsakingi už procesus, vykstančius mieste ir šalyje, bet sprendimus priima „esantys aukščiau“. Deja, kuo tiki, taip ir yra.
Miesto šeimininkai – kauniečiai, ne meras
Helsinkyje ką tik duris atvėrė nauja biblioteka „Oodi“. Bibliotekos kūrime dalyvavo miesto gyventojai – susitikimų, kūrybinių dirbtuvių metu buvo renkamos idėjos, patarimai, norai ir svajonės, buvo klausiama, ką jie norėtų rasti tokioje bibliotekoje.
Net 10 tūkstančių kvadratinių metrų patalpose veikia garso studijos, kuriose gali pasiskolinti instrumentus ir už dyką įrašyti savo kūrinius, erdvės kūrybinėms dirbtuvėms, susitikimų vietos. „Oodi“ puslapyje skelbiama, kad ji – tarsi svetainė miestiečiams, kurioje jie susitikę aptaria aktualijas.
Iš trečiame „Oodi“ aukšte esančio Piliečių balkono atsiveria vaizdas į Suomijos parlamentą, stovintį ant kalvos priešais biblioteką. Piliečių balkonas yra lygiai tokiame pačiame aukštyje, kaip parlamentas. „Norėjome sustiprinti įspūdį, kad piliečiai ir valdžia yra lygiaverčiai partneriai“, – teigia bibliotekos atstovai.
Ne meras, o kauniečiai yra tikrieji miesto šeimininkai. Tai – esminis principas, kuriuo turėtų būti vadovaujamasi sprendžiant visus aktualiausius miesto klausimus. Esu įsitikinusi, kad ne spontaniški susitikimai renginiuose, o nuolatinis dialogas su kauniečiais yra geriausias būdas apsikeisti nuomonėmis ir pozicijomis, konstruktyviai diskutuoti ir ieškoti bendro sutarimo.
Norėčiau, kad Kaune diskutuoti taptų madinga. Mūsų mieste turėtų atsirasti bendruomenių, visuomenės ir savivaldos atstovų diskusijų erdvė, tarsi forumas po stogu. O dalis savivaldybėje esančio gyventojų priimamojo galėtų persikelti į mobiliąją programėlę. Kiekvienam savo telefone ją turinčiam kauniečiui tokia programėlė suteiktų galimybę vos kelių mygtukų paspaudimu pranešti apie rūpimus miesto klausimus ar problemas, savivaldos atstovams – lengviau jas identifikuoti ir operatyviau spręsti.
Kultūra yra miesto DNR
Pabaigai norėčiau grįžti prie laimės. Vienas iš svarbių pasitenkinimo gyvenimu aspektų neabejotinai yra turiningas laisvalaikis. Antikinį posakį, kad žmonėms reikia „duonos ir žaidimų“, patvirtina šiuolaikinė realybė – teigiama, kad žmonės, kurie muzikuoja, vaidina, užsiima kūryba arba tiesiog ją vartoja, eidami į koncertus, parodas ir spektaklius, yra laimingesni nei tie, kurie tokia veikla neužsiima.
Visi prisimename, kaip atgydavo Kaunas tradicinio džiazo festivalio metu. O jei gyventume nuolat džiazuojančiame mieste? Tokiame, kuriame šurmuliuotų kūrėjai, o kultūra gyventų visur – ne tik miesto centre. Gyvenamųjų rajonų kultūros ir bendravimo centrais galėtų tapti bibliotekos. Pasitarę su miestiečiais, kultūros ir švietimo tikslams galėtume pritaikyti Centrinio pašto erdves, o scenos menų veikloms tinkama transformuojama „juodosios dėžės“ erdvė užpildytų įvairiems menams lengvai pritaikomų erdvių trūkumą.
Kauno mieste turime bene daugiausiai nepanaudoto nekilnojamojo turto Lietuvoje. Panaudokime nenaudojamas miesto patalpas ir paskatinkime ten kurtis kūrybinių industrijų klasterius, sudarykime jiems palankias sąlygas. Tebūnie Kaunas kaip Soho rajonas Niujorke.
Politinė reklama apmokėta iš TS-LKD rinkimų sąskaitos. Užs. Nr. 2018/12/05 –TS-LKD.
