Prieš pat šventes užsukę į Sargėnuose įsikūrusią Kauno „Arkos“ bendruomenę išvydome sujudimą, aplink visi zujo, tarsi nykštukai dovanų gaminimo fabrike: verti veltiniai papuošalai, lietos žvakės, žiesti puodai, sklaidyti kalėdinių pyragų receptai. Iš peties čia darbavosi keliolika intelekto negalią turinčių asmenų, meiliai vadinamų bičiuliais.
[galerija kiek=”20″]
Portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistus po namą vedžiojo Kauno „Arkos“ bendruomenės vadovas dr. Gedas Malinauskas.
154 bendruomenės pasaulyje
„Arka“ – tai tarptautinė organizacija, kurioje intelektinę negalią turintys žmonės (bičiuliai) gyvena kartu su darbuotojais (čia vadinamais asistentais, draugais) bei užsiima aktyvia veikla: meldžiasi, dirba, sportuoja, gamina valgyti, keliauja, socializuojasi, pramogauja. Kiekvienas turi savo atsakomybių, tarkim, laistyti gėles, sutikti svečius, serviruoti stalą ir pan. Stengiamasi užtikrinti, kad žmonės su negalia taptų pilnaverčiais visuomenės nariais.
„Arkos“ bendruomenę 1964 m. Prancūzijoje įkūrė Žanas Vanje (Jean Vanier) kartu su negalią turinčiais Rafaeliu ir Filipu. Bendruomenei svarbiausi trys principai: dvasingumas, bendruomeniškumas ir profesionalumas. Pasaulyje yra 154 „Arkos“ bendruomenės, įsikūrusios 38 šalyse, penkiuose kontinentuose.
Kaune „Arka“ įkurta 2010 m. Bendruomenę lanko 25 bičiuliai, kurių amžius svyruoja nuo 18 iki 56 m. Iš jų dvi bičiulės čia ir gyvena. Dauguma bičiulių turi tėvus ar kitus artimuosius, tačiau ateina ir tie, kurie yra visiškai vieni. „Arkos“ bendruomenė – tai vaistai nuo vienišumo ir patyčių, ėjusių kaip šleifas“, – paaiškino bičiulė Erika.
„Viena pagrindinių mūsų misijų – atskleisti bičiulių turimas dovanas. Kiekvieno jos skirtingos: Manto – šnekėjimas, Erikos – piešimas, Simona puikiai žaidžia krepšinį, Renatas šoka ir dainuoja, Marijus yra lyg vaikščiojantis kalendorius, įsimenantis visų gimtadienius. Dauguma bičiulių turi vieną specifinę dovaną – yra širdies gydytojai”, – šiltai apie bendruomenės narius atsiliepė G. Malinauskas.
Viena iš bendruomenės taisyklių: pykti galima, muštis – ne. Pažeidus šią taisyklę bičiuliams skiriama nuobauda – 1 dieną praleisti apsilankymą čia. „Tai jiems būna didelė bausmė“, – pažymėjo bendruomenės vadovas.
Kasdien susėda prie pietų stalo
I-V šioje bendruomenėje prasideda bendra malda, po jos pasiskirstoma darbais, trumpai pasimankštinama ir kimbama į darbus (gaminamos žvakės, dubenėliai, muilai ir kt., ruošiami pietūs, vasarą darbuojamasi sode). Apie 13 val. susiburiama prie pietų stalo, po to vėl grįžtama prie darbų. Dieną užbaigia veiklos aptarimas, 17 val. keliaujama namo.
VI-VII vyksta „Bičiulių savaitgaliai“, tuomet dalis bičiulių keliauja, pramogauja. Vieni bičiuliai atvažiuoja kartą per savaitę, kiti eina į skirtingas veiklas kasdien.
Labai svarbi dienos dalis – pietūs. Dar „Arkos” įkūrėjas Žanas Vanjė įvedė tradiciją bendruomenei kasdien kartu susėsti pietų. „Prie didžiulio bendro stalo pietaujame visą valandą. Net šeimoje taip ilgai nepietauju, o čia vyksta serviravimas apie 20-čiai žmonių, kalbamės, teiraujamės kaip, kam sekasi”, – pasakojo G. Malinauskas.
Pirmadieniais vyksta bičiulių susirinkimas, visi išsako savo nuomonę aptariamais klausimais, turi vienodą balsavimo teisę sprendžiant, kaip šventes nori švęsti, į kokią ekskursiją vykti ir pan.
Dirbtuvėse verda veiksmas
Užsukame į dirbtuves, šiuo metu jų keturios: Žvakių, Muilo, Molio ir Papuošalų gamybos, šalia įrenginėjamos Medžio dirbtuvės. Prieš šv. Kalėdas labiausiai plušėjo žvakių ir keramikos gamintojai, mat gauti keli dideli užsakymai: 100 vnt. žvakių ir glazūruotų dubenėlių, 120 vnt. kalėdinių keramikinių žaisliukų bei 80 vnt. aviukų iš vilnos.
Darbai suskirstyti į etapus: pvz., Žvakių liejimo dirbtuvėse vieną dieną bičiuliai smulkina parafiną, kitą dieną gamina vaško gabaliukus, trečią užpylinėja žvakes.
Prie žvakių liejimo aparato stovintis Mantas, priartėjus fotografui išpyškino: „Toliau neik. Tai – lyg mano bičių avilys, o tu žiūri į mano medų. Aš tau kaip pasižiūrėsiu!”, – po šios replikos bendruomenėje nuaidi juokas, bičiuliai nevengia papokštauti ar pasakyti ką šmaikštaus.
Molio lipdymo grupėje keli vaikinai gamina dubenis, magnetukus, vykdomas 100 vnt. glazūruotų dubenėlių užsakymas. „Arkoje“ darbas yra specifinis, reikia atiduoti daug širdies, aktyviai bendrauti, kurti. Čia labai geros, nesuvaidintos emocijos”, – kalbėjo čia dirbantis Aidas.
Bičiulis Tadas pažymėjo: „Arka” skiriasi nuo kitų vietų. Čia esame kaip viena šeima, kaip vienas kumštis.”
Virtuvės komanda visiems šiandien gamino valgyti, sutikome bičiulius jau beplaunančius indus.
Nori keisti darbdavių požiūrį
Pašnekovas akcentavo, kad bičiuliai nori dirbti, tačiau stinga darbdavių. Pasiteiravome pašnekovo, kur be dirbtuvių dar galėtų darbuotis bičiuliai? „Tarkim, kavinėse. Vilniuje jau veikia tokio tipo kavinė „Pirmas blynas“, kur padavėjai – turintieji intelekto negalią. Lankytojų netrūksta! (…) Dirbdami bičiuliai pajaučia pilnavertiško gyvenimo skonį, jaučiasi priimti, įtraukti. Jie nori dirbti, bet svarbu, kad darbas būtų vertinamas, už jį mokamas atlygis“, – sakė G. Malinauskas. Kieme jis planuoja įrengti socialines dirbtuves, kurios paruoštų bičiulius darbo rinkai, bendradarbiautų su potencialiais darbdaviais.
„Belgai pasakojo įkvepiančią istoriją: vienas bičiulis norėjo dirbti mėsininku, nes jo senelis buvo mėsininkas, daug metų ieškojo tokio darbo, tačiau niekas jo nenorėjo priimti. Galiausiai viena įmonė sutiko įdarbinti. Bičiulio darbas buvo paimti nugarinės gabalą iš vieno cecho galo ir nugabenti į kitą. Metų pabaigoje jis gavo „Metų darbuotojo“ apdovanojimą. Tačiau, ne iš gailesčio. Vadovas sakė: „Jam atėjus, neįtikėtinai pasikeitė atmosfera: iki tol vyrų kolektyvas nevengdavo keiksmažodžių, agresijos, kokias drausminimo priemones bandžiau – niekas neveikė. Tik įdarbinau bičiulį – iš karto viskas pasikeitė: atsirado pagarba naujam, kiek kitokiam darbuotojui, visi pastebėjo, kad jis trapesnis, sunkiai eina, bet labai stengiasi ir didžiuojasi savo darbu, tad ir patys labiau pasitempė.“ – Darbdaviui nieko nereikėjo daryti“, – istoriją perpasakojo D. Malinauskas, besiviliantis, kad ir Lietuvoje atsiras daugiau sąmoningų darbdavių, į kolektyvus priimančių darbuotis bičiulius. Pasak jo, mūsų visuomenei tai būtų didelis žingsnis į priekį.
Bičiuliai – širdies gydytojai
Kaip pats Gedas atsidūrė „Arkoje“? „Prieš 20 m. gyvenau „Arkos“ bendruomenėje Škotijoje, nelengvas laikotarpis, prisimenu, kad labai keičiausi. Turėjau pasirinkti: arba atrandu savo žmogiškumo dovanas, arba susipažįstu su savo vidiniu vilku, nes šioje veikloje reikia daug kantrybės, o ją prarandi, pamatai savo trūkumus, kurių nenorėtum matyti… Nepatiko žinojimas, kad žmonės su negalia nieko neveikia, norėjau sukurti dienos centrą, kad jie išeitų iš šeimų į visuomenę“, – pasakojo G. Malinauskas.
2010 m. jis su komanda įgyvendino savanorystės projektą „Šviesos dirbtuvėlės“, kur bičiuliai galėjo pradėti dirbti, taip prasidėjo „Arkos“ istorija Kaune.
„Būnant su jais matau, kad karjeros troškimai ne tokie svarbūs. Neuždirbsiu viso pasaulio pinigų, bet ką kito uždirbsiu sau. Jie įneša gyvenimo džiaugsmo į paprastus dalykus, tada nepergyveni, kad nenuvažiuoji į turkijas ar ispanijas, užtenka prie bendro stalo susėsti, apsikabinti. Jie kasdien moko nuoširdumo ir žmogiškumo. Bičiuliai – mūsų širdies gydytojai. (…) Neseniai Mantą buvo užpuolę, atėmė striukę. Mama ragino eiti į policiją rašyti pareiškimą, tačiau vaikinas atsakė: „Neisiu, gal jam tos striukės reikėjo labiau, nei man.“ – Toks bičiulių gilumas tiesiog atima žadą“, – kalbėjo G. Malinauskas.
Bendruomenės vadovas atnešė parodyti nedidelę knygutę, kurioje fiksuoja bičiulių pokštus, šmaikščias situacijas. Keli įrašai: „Mano sąžinė arba miega, arba graužia“, „Imk mandariną ant drąsos“. Vienas savanoris susilaužė koją, Marius žiūri į įtvarą ir sako: „Čia pas tave kojos greitį matuoja?“, „Jei čiaudėsiu, užkrėsiu orą“, „Gali apkabinti, čia nebus priekabiavimas“, „Katė loja“ ir pan.
Geriausia dovana – meilė
Kauno „Arkos” bendruomenė kalėdinį karnavalą rengė gruodžio 27 d. Kokios dovanos bičiuliai nori švenčių proga? „Daugiau meilės”, – nedaugžodžiavo Mantas.
Karnavalo metu bičiulių laukė staigmena – Saldumynų baras, kur bičiuliai tapo kavinės lankytojais, o padavėjai juos aptarnavo. Vyko šokiai, atėjo Kalėdų Senelis.
„Linkiu paprastumo ir nuoširdumo. Ir nebijoti mylėti“, – pokalbį baigė G. Malinauskas.
