Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui einant į pabaigą, portalas „Kas vyksta Kaune“ kviečia dar kartą atsisukti ir apžvelgti ryškiausius laikmečio ženklus prieš šimtą metų ir dabar. Ciklas „Šimtmečio portretai“ pradedamas nuo bene apčiuopiamiausio ir išraiškingiausio istorinio lauko – architektūros bei ją kuriančių ryškiausių asmenybių. Svarstome: ar įmanoma palyginti tarpukario ir šiandieninės, modernios Lietuvos architektūrą bei jos kūrėjus?
[galerija kiek=”4″]
Kas galėtų būti šių dienų Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu?
Kalbant apie tarpukario architektūrą Kaune, bene dažniausiai minimas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis – architektas, formavęs Kauno veidą tokiais legendiniais pastatais kaip Pieno centro rūmai, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (dab. Kauno apskrities viešoji biblioteka), Vatikano nunciatūra (dab. Kauno menininkų namai) ar ne vienas privatus namas, tapęs vizitine Kauno kortele. „Tačiau pasakyti, kas galėtų tapti šių dienų Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu (kaip ir bet kuriuo kitu architektu) yra be galo sunku, nes kultūrinis, estetinis kontekstas, patys stiliai, medžiagos – viskas neatpažįstamai pasikeitė. Kažkokiais bendriniais panašumo vardikliais gali likti nebent abstrakti žinutė, kurią nešė šis architektas, pavyzdžiui, inovatyvumas, originalumas, aiškaus braižo turėjimas… Ir dar vienas faktorius, įrodantis, kad architektas nusipelnė pasitikėjimo – jo populiarumas“, – pasakoja architektūros istorikė Jolita Kančienė.
Architektai – tarsi flagmanai
Originalumas, atpažįstamas stilius ir pelnytas tiek privačių, tiek viešų užsakovų pasitikėjimas – būtent toks yra daugybę nominuotų projektų įgyvendinęs ar prie jų prisidėjęs Gintautas Natkevičius – profesionalas, jau keliasdešimt metų kartu su ištikima komanda kuriantis šiuolaikiniam Kaunui ir visai Lietuvai. Jo darbų sąraše ne tik ypač išskirtiniai privačių gyvenamųjų namų projektai, bet ir tokie įvairios paskirties pastatai kaip Kauno oro uosto keleivių terminalas, K.Mindaugo pr. akis patraukiantys „SEB“ bei „ARKA“ pastatai, lankytojų ypač pamiltas Metelių informacijos centras ar savo inovatyvumu akį traukiantys Kauno Petrašiūnų kapinių kolumbariumai bei daugelis kitų žinomų pastatų. Šiais metais G. Natkevičiaus biuras pakviestas prisidėti ir prie „Mokslo salos“ projekto, kurį laimėję australų architektai išreiškė norą dirbti būtent su šia Kauno architektų komanda (beje, tame pačiame konkurse užėmusia 5-ąją vietą). Šį projektą G. Natkevičius vadina „Kauno 100-mečio projektu“ ir mielai sutinka su portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojais pasidalinti savo įžvalgomis apie Kauno architektūros paraleles tarpukariu ir dabar.
Kaunas išvengė architektūrinio pavojaus
„Architektai visada buvo ir yra „laivai flagmanai“: jų viešai matomi darbai atspindi ir įamžina tam tikro meto visuomenės būvį. Puikus pavyzdys yra tarpukaris: nors ne visos sąlygos buvo pačios palankiausios, mūsų architektai (beje, kaip ir kiti menininkai) parodė ypač profesionalų lygį, taip skelbdami pasauliui žinią, kokie esame pasiturintys, profesionalūs ir kultūringi. Jie buvo didysis įkvėpimas ir mano kartos architektams: tiesiog įrodymas, ką gali net tokia nauja ir nedidelė valstybė“, – pasakoja G. Natkevičius. Jis prisipažįsta, kad dėl kai kurių niuansų to meto architektams netgi pavydi. „Jie turėjo didesnę laisvę (ir atsakomybę!) kurti, kas yra ypač svarbu gryninant pačias originaliausias idėjas. Juk architektams to reikia kaip ir kiekvienam menininkui“, – sako jis.
„Kaunui kažkuria prasme labai pasisekė, kad po nepriklausomybės atkūrimo kurį laiką investuotojai į mus žiūrėjo kaip į beviltišką provinciją“, – mano G. Natkevičius. „Tuo metu nei visuomenė, nei patys architektai dar nebuvo pasiruošę brandiems sprendimams. Taigi tai, kad Kaunas greitai neužsistatė išėjo tik į naudą: išvengėm postsovietinio architektūros periodo: viso to architektūros maskarado. O dabar galime sau leisti į viską pažvelgti plačiau bei įgyvendinti idėjas daug profesionaliau. Subrendo nauja, atsakinga architektų ir statytojų karta, kurią galima lyginti su tarpukariu“, – optimistiškai nuteikia architektas.
Svarbu nenuvertinti verslo
Ne vieną ypač stambų projektą įgyvendinęs G. Natkevičius mano, kad kelyje į sėkmę labai svarbu gerbti visus partnerius, o ypač – įvertinti investuotojų indėlį. „Juk ir tarpukariu visas Kauno architektūros grožis iškilo dėka kažkieno pinigų ir to pačio verslo drąsos. Todėl dažnai skambantys kaltinimai, kad šių dienų architektai pataikauja „tiems savanaudžiams“ investuotojams yra užgaulūs: mes tiesiog iš visų jėgų stengiamės surasti bendrą kalbą su ypač svarbia šalimi šiame procese. Juk jie, verslininkai, savo lėšomis stato visų mūsų miestą, todėl nusipelno didžiulės pagarbos“, – įsitikinęs šių dienų architektas.
Šaukštą deguto miesto vystyme architektas įžvelgia didėjančiame „rėksmingosios visuomenės“ įtakoje: „Ji nėra pasirengusi konstruktyviai kritikai ir diskusijai, per daug susireikšmina, dažnai net nebūdama pajėgi kultūringai reikšti savo nuomonę. Politikai bei investuotojai, nuo kurių priklauso Kauno plėtra, ima šio triukšmo bijoti. Ir tai labai apmaudu“.
Geriausias metas veikti
Vis dėlto, palaipsniui Kaunas nusipelno vis daugiau investuotojų dėmesio ir net tarptautinės pagarbos. „Labai džiaugiuosi, kad Kaunas paskutiniu metu konkursus vykdo be jokių peripetijų: pavyzdžiui, jeigu laimi užsienio kompanija, jai darbai ir patikimi. Tai užsakovai labai įvertina, todėl mes išlošiame dvigubai: galimybę semtis žinių ir idėjų iš viso pasaulio patirties bei investuotojų pasitikėjimą kuriant vis naujus, taip miestui reikalingus projektus“, – mano G. Natkevičius. „Galima sakyti, kad Kaunui dabar susiklostė visos palankiausios žvaigždės: subrendo pajėgi priimti sprendimus karta, subrendo ir verslas, subrendo miesto institucijos: turbūt tokio gero laiko Kaunas dar niekada neturėjo. Kasdien laikau kumščius, kad šis periodas kuo ilgiau užsitęstų ir kuo labiau jį išnaudotume“, – optimistiškai į artėjančius Naujuosius 2019-uosius metus, kurie paskelbti Laikinosios sostinės metais, žvelgia G. Natkevičius.
Straipsnis yra iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projektui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“ skirtomis lėšomis.
