Kaune paini atimto vaiko istorija – susikibo patėvis ir darželio auklėtojos | Kas vyksta Kaune

Kaune paini atimto vaiko istorija – susikibo patėvis ir darželio auklėtojos

delfi.lt 2018/11/13 20:48
Asociatyvi / R.Tenio nuotr.

Kauno rajone gyvenanti šeima išgyvena vaiko netekimo jausmą – iš jų dabar jau penkerių metų amžiaus vaikas buvo paimtas prieš metus. Visgi, skaudaus smūgio priešistorė nėra itin aiški: tėvai teigia, kad berniukas paimtas po konflikto su darželiu, o auklėtojos teigia, kad jis buvo mušamas tėvų. Vaikų psichiatras Linas Slušnys pabrėžia, kad vaiką visais atvejais reikia girdėti, tačiau tame, kaip dabar veikia sistema, mato bėdų.

Berniuko mama Evelina televizijai „Init“ ir patėvis Jonas DELFI dėstė, kad vaikas paimtas po konflikto su darželiu, kuriame jis esą prasiskėlė galvą. Darželio darbuotojai „Init“ televizijai pateikė kitokią versiją – esą vaikas buvo mušamas namuose.

Po šio reportažo su DELFI kalbėti sutikęs patėvis piktinosi ir sakė rašysiąs skundą Žurnalistų etikos komisijai dėl apie jo šeimą paskelbto šmeižto.

Jis pats griežtai neigė mušęs savo posūnį. „Yra ir teismo nutartis, įrodymai, poligrafo, vaiko ekspertizės. Nėra pasakyta, kad aš mušiau“, – kalbėjo Jonas.

Pagal jo versiją, visa ši istorija įvyko dėl to, kad vaikas darželyje prasiskėlė antakį, ir tai norėta nuslėpti.

„Yra teisiniai procesai, kurie įrodo, kad mes esame nekalti. Yra išsidirbinėjama, kad kuo ilgiau tas vaikas būtų išlaikytas pas globėjus“, – sakė Jonas.

Pasak jo, tyrimai jam yra nutraukti, jo gyvenimo draugės atžvilgiu tyrimas tęsiasi, o vaiko neatiduoda esą dėl to, kad vyksta ikiteisminis tyrimas.

Mamos advokatas stebisi tyrimo trukme

Mamos Evelinos advokatas Ruslanas Mazurovas taip pat patvirtino, kad patėvio Jono atžvilgiu tyrimas buvo nutrauktas, o dėl mamos penktadienį jis dar buvo tęsiamas.

„Mes turime savo prašymų. Jie norėtų užbaigti ikiteisminį tyrimą, bet mes nematome tokios galimybė, nes manome, kad tyrimas dar nėra pilnai atliktas, dar yra neatsakytų klausimų“, – sakė R. Mazurovas.

Pasak advokato, mamai pareikšti įtarimai, kad ji esą savo vaiko atžvilgiu vartojo smurtą, ne tik fizinį, bet ir kitas jo formas.

Kalbėdamas apie to smurto požymius, advokatas užsiminė apie kraujosrūvas, tačiau pažymėjo, kad neįmanoma nustatyti, ar vaikas pats užsigavo, ar jos dėl sumušimų.

„Objektyviai tai yra mėlynės, kur atsakyti vienareikšmiai, ar tai padarė pats vaikas, ar kažkieno pagalba, būtų sudėtinga. Liudytųjų, kurie patvirtintų tokias aplinkybes nėra, o toliau – kaip pas mus madinga, psichologai, psichiatrai, kurie pasisako. Jie remiasi ne objektyviais, o subjektyviais kriterijais“, – sakė R. Mazurovas.

Pasak advokato, mama tyrimo metu taip pat buvo tirta poligrafu. Tačiau jis patikino, kad jo parodymai nėra vertinami atskirai, o tik kartu su kitais įrodymais.

Jam taip pat nebuvo iki galo aišku, kodėl vaikas negrįžta į šeimą.

„Ikiteisminis tyrimas, Jūs gi suprantate, nėra pagrindas vaiką paimti iš šeimos. Vaiką iš šeimos gali paimti tik esant kažkokiam pavojui vaikui. Šiuo atveju kiti du vaikai auga toje pačioje šeimoje, ir jiems pavojaus nėra, o vieną paima, nes mato pavojų. Čia yra kažkieno žaidimai. Šita problema sprendžiama emocijomis, o ne vadovaujantis įrodymais, įstatymo normomis. Objektyvumo čia nėra“, – kalbėjo R. Mazurovas.

Artimiausiu metu klausimas spręsis

Kitos pusės argumentus šioje istorijoje išgirsti sunku. Galimybę kalbėti tarnyboms riboja įstatymai.

„Matote, ką aš galiu pasakyti – šeima yra ne viešas asmuo, ir mus ypač apriboja nuo gegužės įsigaliojęs duomenų apsaugos reglamentas. Be šeimos sutikimo bet kokius faktus, informaciją mes tiesiog neturime jokios galimybės teikti. Nes esame pasirašę konfidencialumo pasižadėjimą“, – sakė Kauno rajono Socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Kristina Stanislovaitienė.

Ji tik informavo, kad ši istorija prasidėjo Kauno mieste, patį globos procesą pradėjo ir iki šiol kuruoja Kauno miestas.

„Kadangi pati šeima gyvena Kauno rajone, tai mes turime atvejo vadybos procesą. Tačiau visus vaiko globos klausimus ir globėjo skyrimus sprendžia Kauno miestas“, – sakė K. Stanislovaitienė.

Pasak jos, visą reikalingą informaciją šeima gauna atvejo nagrinėjimų posėdžių metu, ir dirbant socialinį darbą su šeima.

„Šeima yra pilnai su šiais visais reikalais ir procesais yra supažindinta, artimiausiu metu vėl vyks atvejo nagrinėjimo posėdis, ir vėl toliau bus sprendžiama. Ten dalyvaus ir miesto institucijos ir rajono, ir greičiausiai visi klausimai bus atsakyti“, – sakė K. Stanislovaitienė.

Prabilo darželis

Vystantis šiai istorijai viešai prabilo vaiko darželio direktorė ir auklėtoja. Kaip skelbė „Init“ televizija, mažylis į darželį buvo atvežtas jau stipriai sumuštas. Pirmoji mažylio sumušimus pamatė auklėtoja ir pranešė direktorei.

„Vaikas nusirengė miegoti. Ir kai ji pamatė tą visą reikalą, tai ji atlėkė visa perbalusi. Sako: „direktore, žiūrėkite, kas čia darosi“. Rankos buvo mėlynos su raudonomis dėmėmis. Tos dėmės jau ne vakar buvo padarytos, sudaužytas jis turbūt buvo laikomas namuose“, – sakė darželio vadovė Laimutė Marušauskienė.

„Mes visos trys matėme, ir auklėtojos, ir šeimininkė, kad visos kojos juodos, tada mes jį pradėjome apžiūrinėti, kas čia yra ir panašiai. Man jau plaukai tiesiog šiaušiasi, dar tas antakis buvo praskeltas. Paguldėme tą vaiką, pasikviečiau seselę. Klausiau, ar čia sumušimas, ar trauma, ar kas yra. Man vaikas pasakė, kad „mane muša Jonas“. Man spaudimas tiesiog vietoje sukilo. Tada ir sukviečiau darželio komisiją“, – telefonu kalbėjo auklėtoja.

Vaikus auginanti Evelina tikino nepastebėjusi vaiko sumušimų ir stojo ginti sugyventinio.

Mama stos prieš teismą

Kauno prokurorai trečiadienį paskelbė, kad baigė rinkti ikiteisminio tyrimo dėl galimo smurto prieš mažametį berniuką medžiagą ir perdavė ją teismui. Į teismą keliauja medžiaga dėl berniuko, kuris iš daugiavaikės šeimos buvo paimtas tiesiai iš darželio.

Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dar 2017 metais, kai buvo gautas pranešimas apie sužalotą vaiką.

„Buvo gautas pranešimas iš darželio apie sužalotą vaiką. Ikiteisminis tyrimas baigtas ir surašytas kaltinamasis aktas. Vaiko motina kaltinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Moteriai šiuo metu paskirtas rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui“, – teigė Kauno apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė Daiva Brudnienė.

Prokurorė D. Brudnienė įvardijo, kad abu tėvai buvo apklausiami ir melo detektoriumi bei pažymėjo, kad tokiose bylose jis pasitelkiamas itin retai. „Tai taip pat ikiteisminio tyrimo duomenys, – teigė D. Brudnienė, tačiau pridūrė. – Bet tyrimas poligrafu motinos atžvilgiu buvo jai nepalankus.“

Prokurorų teigimu, renkant duomenis buvo ištirtos visos aplinkybės, o kokie veiksmai galimai galėjo būti padaryto vaikui, negalėjo įvardyti.

Vaiką svarbu išgirsti

Nesileidžiant į šios konkrečios šeimos istoriją, kaip reikėtų elgtis išgirdus vaiko teiginį „mane mušė“, ir, ar gali vaikas išsigalvoti tokį dalyką, DELFI paklausė vaikų psichiatro Lino Slušnio.

Vaikų psichiatras sakė, kad jam yra tekę susidurti su tokiu atveju, kai vaikas pasakė „mane mušė“. Išsigandęs tėtis gynėsi: „aš niekada nemušiau šito vaiko“. Tada vaikas pasakė: „tu rėkei ant manęs“.

„Žodžiai „mušė, rėkė, šaukė, barė“ kartais gali vaikams painiotis. Maždaug iki trejų metų tie žodžiai sustoja į tam tikras vietas. Bet uždavus porą papildomų klausimų greitai gausite atsakymą, ar taip buvo“, – sakė L. Slušnys.

Vaikų psichiatras sakė, kad vaikui pasakius apie smurtą, pirmiausia, svarbu neišsigąsti, ir paklausti: „Kaip tave mušė?“, „Ką tai reiškia mušė?“, „Kur tau sudavė?“, „Kuo sudavė?“.

„Pasitaiko atvejų, nors ir retai, kada tada pradeda sakyti, kad „nemušė, šaukė ant manęs, rėkė“. Namuose nėra mušimo, smurto, netgi rėkimo kultūros, ir vaikas priimė tai kaip mušimą. Bet čia yra tik pavieniai atvejai, tikrai – ne taisyklė“, – sakė L. Slušnys.

Nepradėti nuo nepasitikėjimo vaiku

Vaikų psichiatras pabrėžė, kad negalima pradėti vaikus žodžius vertinti iš pozicijos, kad jis galimai tik viską išsigalvoja.

„Visokių dalykų gyvenime atsitinka – išsigalvojimų, fantazijų, bet pirmiausia turime išgirsti, ką jis sako. Antras etapas – nepulti iš karto daryti išvadų, o gilintis ir aiškintis, kas ten yra įvykę, kalbėtis ir susidaryti bendrą vaizdą, ar gali tokia situacija būti, ir tik tada pradėti galvoti, kad, galbūt, tai yra vaiko fantazija. Čia mūsų visos šalies problema, kad „vaikai tik išsigalvoja, ir nieko čia tokio“, mes netikime tuo, ką mums sako, o vaikai nusivilia“, – sakė L. Slušnys.

Pasak jo, vaikams kartais taip pat reikia paaiškinti, kad, „jeigu tave mušė, tada aš turiu kai ką daryti“.

„Savo vaikams esu paaiškinęs: „Jeigu tave kas nors mušė, aš turiu imtis veiksmų. Ar tikrai buvo mokykloje tokia situacija, kad kas nors iš klasiokų mušė? Nes aš, kaip tėtis, turiu skambinti mokyklos vadovui, policijai, dar kažkam. Vaikeli, kaip ten buvo?“. Tada staiga buvo paaiškinimas: „ne, ten nemušė, mes tik susižodžiavome, susistumdėme“.

Būna tokių atvejų – toks kaip smūginis dalykas, kai pasako aštriai. Tai gali daryti net pradinukai, čia visai normalu. Bet tada detaliai aiškinantis vaikai išmoksta, kad suaugusieji reaguoja į tai, ką girdi, į tam tikrus žodžius. Pavyzdžiui, jeigu sako „mes susibarėme, susistumdėme, įvyko konfliktas“, tada sprendžiame konfliktą, čia nereikia įsikišti pašaliniams“, – sakė L. Slušnys.

Pasak jo, visais atvejais reikia reaguoti, ir bandyti suprasti, gali pasitaikyti atvejų, kai vaikas tiesiog nemoka parinkti žodžių.

„Nepamirškime, kad vaikų žodynas nėra toks platus kaip suaugusiųjų, jų žodynas yra daug skurdesnis, jie dar neturi tiek apibūdinimų tam tikroms gyvenimo situacijoms. Jie neturi tam tikrų frazių, sakinių, jie panaudoja kartais tas frazes, kurios jiems yra artimiausios, arba kurias jie įsivaizduoja, kad yra tinkamos. Čia yra suaugusio išminties klausimas“, – sakė L. Slušnys.

Pasak jo, yra ir papildomų simptomų, kurie rodo, kad vaikui yra nesaugu jo aplinkoje: sumažėjęs pasitikėjimas savimi, gali būti suaugusiųjų vengimas (paprastai vaikai, kur yra nesmurtinė aplinka, nebijo suaugusiųjų), vaikai gali būti agresyvūs kitų vaikų atžvilgiu.

„Nebūtinai juos muša, bet užtenka, kad du tėvai ištisai gyvena konfliktinėje situacijoje, ir visa ta konfliktinė situacija tada nusikelia į darželį. Taip pat – pablogėjusi nuotaika.

Paprastai darželio vaikai labai atvirai viską pasako. Jie neturi viražų meluoti. Dažniau vaikai nori būti geresni negu sutirštinti į blogį. Jie nori pagerinti, greičiau pasakys: „manęs nemušė, tėtis netyčia užgavo“, negu pradės aiškinti, kad čia yra kažkokia problema“, – sakė L. Slušnys.

Rekomenduotų reaguoti ramiau

Vaikų psichiatrui atrodo, kad dabar kai kurie dalykai truputį karštlygiškai daromi, ir tada gaunasi didelės bėdos.

„Gali būti, kad realiai yra mušta, bet užtektų parodyti dėmesį, kad „mes girdime, tėveliai, mes aiškinamės“, ir jie nustotų tą daryti“, – sakė L. Slušnys.

Pasak jo, pagal tarptautinius standartus, nerekomenduojama išgirdus apie smurtą iškart lėkti aiškintis su tėvais, ar tarp jų yra smurtautojas. Nes tokiu atveju, jis gali prigąsdinti vaiką, ir jis pakeis savo parodymus, gali dar labiau nukentėti.

„Paprastai auklėtojos turi ramiai dirbti savo darbą, informuoti apie susidariusią situaciją direktorių, o direktorius jau turi paleisti naują mašiną. Nauja mašina – tai reiškia, kad turi pasikviesti visus atsakingus asmenis, pradžioje, galbūt, savo psichologą, socialinį darbuotoją, galbūt, seniūnijos socialinį darbuotoją, ir pasiteirauti, ar galima tokia situacija“, – sakė L. Slušnys.

Pasak jo, norint identifikuoti smurtautoją, reikia tai padaryti susirinkus papildomus duomenis, nes dažniausiai smurtautojai ima gintis, kad „to niekada nėra buvę“, „čia – nesąmonė“, „vaikas išsigalvojo“.

„Pas mus to dažniausiai nedaroma, dažniausiai drastiškai griebiamasi, ir galutiniame rezultate lieka kvailiai tie, kurie tą pasakė, išdėliojo. Civilizuotose, patirtį aiškintis tokius atvejus turinčiose šalyse, atsakingi asmenys imtų kalbėtis su kaimynais, jų pažįstamais, ar gali realiai smurtas būti tuose namuose“, – sakė L. Slušnys.

Pasak jo, kai surenkama pakankamai duomenų, tada ten ateinama ir pasakoma apie tai, ir jie nebegali trauktis.

„Pasauliniai standartai rekomenduoja nepasakyti, kad sužinota iš vaiko: „Mes tuos duomenis gavome iš artimųjų, pažįstamų, kažkur kitur“. Vaikas paliekamas tarsi nuošalyje. Čia yra aukščiausio lygio standartas, kokį reikėtų įgyvendinti vaiko atžvilgiu, kad jis nesijaustų kaltas,kad pasakė, ir visi padarytų savo darbą“, – sakė L. Slušnys.

Vaikų psichiatras apgailestavo, kad pas mus ryšys yra tiesioginis, tada kita pusė ginasi, ir galiausiai niekas nebežino, ar tikrai taip buvo.

„Patį smurto atvejį pamatyti – be šansų. Tada maži vaikai pradeda trauktis, nes aplinkui vyksta chaosas. Čia yra labai blogai. Mūsų sistema kol kas nuosekliam smurto identifikavimui su kantrybe yra nepasirengusi“, – sakė L. Slušnys.

Vaikų psichiatras apgailestaudamas konstatavo, kad jau atsiranda ir manipuliavimo atvejų.

„Aš jau dabar žinau apskųstą tėtį, su kuriuo kalba iš anksto kaip su nusikaltėliu. Nors tai yra grynai mamos pyktis. Mama paskambino sako“ „tėvas smurtauja“. Paskambino Vaiko teisės: „mes ateisim pasižiūrėti“. Sako : „eikit, prašome“. Man jau paskui skambina sako: „Linai, ką man daryti? Su manimi kalba jau kaip nusikaltėliu“. Šitokių dalykų neturi būti“, – sakė L. Slušnys.

Pasak jo, tai yra susiję su kultūriniais dalykais.

„Tai būtų aukštos savimonės ir socialinio sąmoningumo visuomenės bruožas, jeigu mes visa tai įgyvendintume“, – sakė L. Slušnys.

Daugiau naujienų skaitykite čia.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA