Yra kategorija žmonių, kurie tiesiog nesupranta dialogo, jie nenori girdėti kitokios nuomonės, nes yra visiškai įsitikinę savo teisumu, o savo aplinkoje pakenčia tik tokius žmones, kurie viską daro, kaip jie norėjo ar liepė. Jums labai pasisekė, jei jūsų aplinkoje tokių žmonių nėra.
Pasisekė, bet mažiau, jei yra keletas: nuolatiniai konfliktai, intrigos, apkalbos, manipuliacijos ir kitoks emocinis krūvis – užprogramuoti iš anksto. Tačiau jus visiškai nuoširdžiai užjaučiu, jei jūsų aplinką – šeimą, organizaciją, miestą ar net valstybę tokie žmonės perėmė kontrolėn. Turiu tikrai blogų naujienų – panašu, kad būtent tai šiuo metu vyksta Lietuvoje, kas vis labiau matoma viešojoje erdvėje, bet tam tikra simptomatikos tendencija pastebima ir Kaune. Ir tai kelia rimtą susirūpinimą ir net baimę.
Šunys Lietuvoje nevizgina uodegų
Pradėsiu nuo paralelės apie valdingą tėvą – daugumai atpažįstama patirtis, nesvarbu, sava ar svetima. Tai toks tėvas, kuris, kaip liepė, taip visi padarė suutuoktinė, vaikai, darbuotojai, augintiniai. Nes jis žino geriau, tiksliau – geriausiai. Jis neklysta ir yra nekritikuotinas. Jis vertas pagyrų, pasididžiavimo ir dėkingumo. Sakyčiau, net nuolatinių liaupsių. Iš susižavėjimo jo grožiu ir jėga nuo jo akių nenuleidžiančios moters (moterų), iš nuostabos dėl iškilaus jo proto ir stebėtinos išminties išsižiojusių vaikų, nuolankiai su viskuo sutinkančių kitų šeimos narių ar darbuotojų, taikiai murkiančio katino ir ištikimai uodegą vizginančio šuns. Ties pastaruoju ir norėčiau stabtelėti.
Tendencija tokia, kad šunys Lietuvoje jau senokai nebevizgina uodegų savo šeimininkui ar bent jau tam, kuris dedasi tokiu esąs. Gali būti, kad jam jos (uodegos) niekada ir nevizgino, nes nei jis jų šėrė, nei girdė, anei kitaip rūpinosi ir apskritai – joks jis jiems ne šeimininkas (nors tokiu jaučiasi)! Čia dažnai Pijumi pašiepiamas vienas visiems žinomas Lietuvos politikas galėtų kilstelėti nustebusį antakį: „Tikrai?“
Pateikiu teisingą atsakymą, kas yra šio sarginio šuns šeimininkas – tai šeiminykščiai, tiksliau, visuomenė – piliečiai, žmonės. Tai jų interesą jis saugo, gina ir dantis nepatenkintas šiepia.
Klausimų, kas yra žiniasklaidos „ponas“, beje, kyla ne tik Pijui ar jo svitai Seime ir Vyriausybėje, tokių klausimų labai dažnai kyla ir mažesnių miestų ar rajonų valdytojams. Ypač dažnai ir aštriai – politikos naujokams, kurių manymu, jų visiems „geriems darbams ir sumanymams“ tik ir siekia sutrukdyti kokie nepatenkinti gyventojai, savo srities žinovai ar jų nuomones transliuojanti žiniasklaida. Ir ypač –„nesivizginanti“ ir „nesiseilėjanti“ dėl kiekvieno įvykio žiniasklaida. Kuri realiai mato, kad apie pokyčius žmonės nėra informuoti, kad jų nuomonės atsiklausiama po laiko, kad „nežinojimas“ nėra keičiamas „žinojimu“, kaip moko šiuolaikinės komunikacijos teorijos. Dar blogiau, jei ta žiniasklaida drauge su kritikais, dar ir drįsta „pakiauksėti“, jei mato, kad ne taip, ne ten, negerai kažkas jų padangėje vyksta. Nes greičiausiai negerai ir vyksta, nes kažkas parašė, būtų neparašę, patylėję – niekas nežinotų, tai kaip ir neįrodyta, kad vyko.
Čia, kaip su melu – pamelavai, bet niekas nepagavo, tai, kaip ir nemelavai. Arba nevogei. Arba nemušei. Neprievartavai. Nenorėjai uždrausti žodžio laisvės.
Politikų svajonė – laimingi šunys
Neabejoju, kad kiekvieno politko saldžiausias sapnas ir svajonė yra teigiamos publikacijos apie jo nuveiktus darbus, gerus ketinimus ir dar geresnes idėjas, straipsniai, pateisinantys, jei jis suklysta, palaikantys, kai jam nesiseka, guodžiantys, jei puola kritikai ar kiti piktavaliai. Politikams, o kartais ir eiliniams žmonėms kuo nuoširdžiausiai atrodo, kad žurnalistai juos specialiai atakuoja ir kritikuoja, kad jų nemėgsta ir kažkodėl specialiai būtent ant jų yra „užsisėdę“. Jiems kuo natūraliausiai norisi paimti bizūną, garsiai juo pliaukštelėti, liepti atsikvošėti ir pagaliau pradėti rašyti tiesą – kaip jie puikiai valdo šalį ir valstybę, kokie yra didžiadvasiai ir didžiavyriai (didžiavyrės). Tokių pavyzdžių, kuomet žiniasklaida tampa valdoma politikų ir liaupsinanti jų „gerus darbus“ turime apsčiai, patys daug metų gyvenome totalitarinėje valstybėje – to kartoti neverta. Bet kartojame. Artėjant rinkimams kaip niekada daug signalų apie tai, kaip politikai surezga schemas užvaldyti žiniasklaidą regionuose, kaip daromas spaudimas kritiškiems žurnalistams, redaktoriams, leidėjams.
Jau mėnesį besitęsianti istorija su apmokesdintais Registrų centro duomenimis akivaizdžiai nukreipta apriboti žurnalistų teisę į informaciją ir visuomenės teisę ją sužinoti. Dar daugiau, toks Vyriausybės elgesys yra ir tam tikras spaudimas žurnalistiniais tyrimais užsiimantiems žiniasklaidos atstovams, būdas parodyti visiems didelį „niu niu niu“. Kad būtų ne per daug smalsūs, mažiau įkyrūs, netokie aktyvūs – gal patogesni, mažiau kritiški ir labiau besišypsantys.
Šiandien su nekantrumu laukiame Vyriausybės pasitarimo, kuriame pakartotinai bus svarstomas klausimas po beveik mėnesio laiko sugrąžinti žurnalistams teisę gauti nemokamą informaciją iš Registrų centro, kuriame patalpinti duomenys tikrai nėra kažkokia speciali Vyriausybės ar pačio Premjero nuosavybė. Tai mūsų visų duomenys, už kurių talpinimą mes – piliečiai – jau kartą esame ir sumokėję, tačiau Vyriausybės atstovams net nekyla idėja, paklausti visuomenės, kaip ji norėtų disponuoti savo pačios duomenimis ir, ar ji sutinka, kad žurnalistų teisė juos gauti, analizuoti ir ieškoti su politikais susijusių nešvarių istorijų yra ne tik žurnalistų teisė, bet ir pareiga. Ir pastaroji visų pirma labai susijusi su kiekvieno iš mūsų savijauta ir gerove.
Ar šuo atims lazdą?
Mano vertinimu, tai kas pastaruoju metu vyksta viešojoje erdvėje yra neabejotinai uždegta raudona šviesa demokratijai, viešumui ir gyvenimui pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją. Kai politikai pradeda reguliuoti paradą, kam duoti informaciją, o kam jos neduoti, kokį pokalbį viešinti, o kokį ištrinti – tai yra tiesiausias kelias į cenzūrą. Šią savaitę įvykęs atvejis, kuomet Vyriausybė ne tik nepaviešino, bet dar ir ištrynė uždaro pasitarimo garso įrašą, kurio prašė žurnalistai (kaip paaiškėjo, net neturėjo teisės trinti pagal vidaus reglamentą, kas, beje, yra dar ir viešojo administravimo teisės pažeidimas), kad visuomenė sužinotų Premjero požiūrį į žodžio laisvę ir žurnalistų teises, o drauge ir visuomenės teisę žinoti, yra ta peržengta riba.
Kai valdžia tiesiogine to žodžio prasme parodė lazdą nasrus šiepiančiam sarginiam šuniui, ištikimai saugančiam pamatines demokratijos vertybes.
Ar atsiras šuniui drąsos ir jėgos atimti lazdą, kol ji netvojo?
Nes ne klausimas, ar TVOS, klausimas tik, – kada.
—
Brigita Sabaliauskaitė,
žurnalistė, portalo „Kas vyksta Kaune“ redaktorė,
Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja
