Šeštadienį Nemuno saloje pirmą kartą surengtame Lietuvos giminių festivalyje paskelbta nugalėtoja – Aleksų giminė. Kas gi jie tokie?
Šeimų prisistatymai ir rinkimai vyko daugiau, nei mėnesį festivalio svetainėje ir naujienų portale delfi.lt. Šauniausia Lietuvos gimine, surinkusi daugiau kaip 10 tūkst. balsų, tapo Aleksų giminė, kurioje yra mokslininkų, visuomenės veikėjų, gydytojų, teisininkų, dailininkų, ekonomistų, inžinierių, studentų ir moksleivių. Aleksų giminė yra kilusi iš Vilkaviškio r., dalis giminės atstovų gyvena Kaune.
XVIII a. gyveno Sūduvos žemėje
Ši lietuvių Aleksų giminė greičiausiai yra atkeliavusi į Sūduvą iš Žemaitijos, nors faktinių duomenų apie tai nėra pavykę surasti. Išlikę rasti rašytiniai šaltiniai rodo, kad Aleksų giminė XVIII amžiuje jau gyveno Sūduvos žemėje, o vėliau ir kitose Lietuvos vietose. Ji mūsų kraštui XIX a. ir XX a. išaugino ne vieną mokslininką, kultūros, politikos ir visuomenės veikėją.
Pirmasis giminę išgarsino Jurgis Aleksa-Aleksandravičius (1819–1894 m.) žymus botanikas, pedagogas, visuomenės veikėjas, mokslų daktaras, profesorius. 1864 m. Varšuvoje atkūrė Botanikos sodą. 1879 m. įkūrė pirmąją sodininkystės mokyklą. 1878–1886 m. buvo Varšuvos pomologijos sodo direktorius. Bendradarbiavo spaudoje. Visą gyvenimą sugebėjo neužmiršti ir kalbėti gražia lietuvių kalba. Jo du broliai Aleksos už dalyvavimą 1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilime prieš okupacinę carinę Rusijos valdžią buvo suimti ir ištremti į Sibirą.
Kitoje kartoje – Julius Aleksa (1855–1891 m.), gydytojas, publicistas, knygnešys. Varpininkas. 1885 m. Platino draudžiamą lietuvių spaudą. 1885–1891 m. Dirbo gydytoju Jonavoje, Naumiestyje (dabar – Kudirkos Naumiestis) ir Aleksote (dabar – Kaunas). Dalyvavo tautiniame lietuvių sąjūdyje. 1891metais už patriotinę veiklą kalintas carinės Rusijos žandarų, buvo kalinamas Varšuvoje. 1890–1891 m. rašė „Varpui“ ir „Vienybei lietuvninkų“. Rinko lietuvių liaudies dainas ir jų melodijas.
Sudarė botanikos lietuvių-lotynų kalbų žodyną. Po jo mirties rankraščiai dingo. Juliaus Aleksos broliai: Konstantinas Aleksa (1863–1935), mokytojas, okupuoto Lenkijos Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas. 1922 m. buvo priimtas į Lietuvių mokslo draugiją tikruoju nariu. 1922–1935 m. dirbo Vytauto Didžiojo gimnazijos Vilniuje mokytoju, inspektoriumi. 1925 m. Vilniuje K. Aleksa su kitais įsteigė Švento Kazimiero draugiją. Šios draugijos tikslas: rūpintis jaunosios kartos švietimu, žadinti ir palaikyti lietuvių tautinį patriotizmą. Jis buvo aktyvus ir Vilniaus ,,Ryto“ draugijos narys. Nuo 1928 m. K. Aleksa kooptuotas ir į Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto narius. 1928 m. okupacinės lenkų valdžios buvo areštuotas ir kalinamas Vilniaus Lukiškių kalėjime. K. Aleksa buvo Vilniaus krašto Lietuvių mokytojų sąjungos pirmininkas. Šios organizacijos nariai, o ypač vadovai okupacinės lenkų valdžios buvo laikomi antivalstybinių nuotaikų kurstytojais. Su kitais steigė lietuvių mokyklas Lietuvos okupuotame krašte. K. Aleksa aktyviai bendradarbiavo lietuvių spaudoje. Juozapas (Juozas) Aleksa (1853–1921), ūkininkas, Sūduvos krašto lietuvių visuomenės veikėjas.
Buvo aktyvus ,,Marijampolės ūkininkų draugovės“ narys. Pirmosios Sūduvos krašte surengtos lietuvių ūkininkų 1911 m. Marijampolės ūkio parodos, kuri buvo reikšminga ne tik ūkiniu, bet ir kultūriniu bei tautiniu vaidmeniu, organizacinio komiteto narys. Rūpinosi lietuvių ūkininkų švietimu, rengė žemės ūkio kursus, paskaitas ir parodas. Jonas Aleksa (1854–1940) teisininkas, taikos teisėjas, visuomenės veikėjas. Mokėsi Polocke ir Varšuvoje. Buvo išrinktas Janavo valsčiaus viršaičiu. Daugiau nei 50 metų dirbo taikos teisėju Liudvinave, Marijampolėje, Alytuje ir Kalvarijoje. Savo namuose laikė draudžiamą lietuvių spaudą. Puikiai ir išmintingai tvarkė savo ūkį, vėliau dvarą. Jo žmona Uršulė Aleksienė (1854–1893) išmintingai talkino vyrui visuose darbuose, kūrė ir puoselėjo lietuvių tautines bei šeimos tradicijas. Buvo labai švelni ir geraširdė aristokratė. Jos tėtis buvo kilęs iš Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Leščinskio (1677–1766 m.) giminės.
Kitoje kartoje – Jonas Pranas Aleksa (1879–1955), Pirmosios Lietuvos Respublikos vienas kūrėjų, žemės ūkio didysis architektas, lietuvių pilietinės visuomenės, ūkininkų savivaldos, moderniosios strateginio valdymo metodologijos pradininkas, visuomenės veikėjas, agronomas, ekonomistas, filosofas, mąstytojas, sociologas, žurnalistas. Pirmosios aukštosios mokyklos Lietuvoje, Lietuvos universiteto (dabar – Vytauto Didžiojo) vienas steigėjų. Žemės ūkio akademijos garbės daktaras, profesorius. 1920–1923 m. žemės ūkio ir valstybės turtų, 1926–1935 m. žemės ūkio ministras. Ministro Pirmininko pavaduotojas. 1946 m. šešėlinės Lietuvos
Vyriausybės pogrindyje Ministras Pirmininkas. Vienintelis XX a. Lietuvos politikas, už patriotinę veiklą kalintas caro žandarų, tris kartus sovietų ir nacių okupantų, mirė nukankintas sovietų valdžios Sibire. Iš J. P. Aleksos darbų matyti, kad jam rūpėjo Lietuva ir lietuvių tautos ateitis. Jis ne tik svarstė apie lietuvių tautos ir mūsų valstybės išlikimą, bet nuolat budėjo lietuvių tautos sargyboj ir telkė tam tikslui visus tautiečius. Pajėgė apmąstyti ir suvokti lietuvių tautą istorinėje plotmėje, daryti išvadas ir priiminėti sprendimus, pagrįstus ne vien ekonominių, bet ir socialinių, kultūrinių, tautinių, dorovės ir religinių veiksmų pagrindu. Jo brolis Konradas Juozas Aleksa (1881–1956), veterinarijos gydytojas, sociologas, pedagogas, mokslo ir visuomenės veikėjas, mokslų daktaras, profesorius. Lietuvos veterinarijos akademijos garbės daktaras. Lietuvos žemės ūkio ir Lietuvos veterinarijos akademijų vienas steigėjų ir kūrėjų. Kalintas Rusijos caro žandarų bei bolševikų. Pirmasis Lietuvoje atliko sociologinę studiją apie kaimo moters padėtį mūsų šalyje.
Pirmasis Lietuvoje pradėjo koprologinius tyrimus, tyrė gyvulių psichologiją, rašė mūsų krašto veterinarijos istoriją. Pirmasis Lietuvoje tyrė kapinynuose (Veršvų kapinyne, Kapitoniškių pilkapyne) iškastų žirgų griaučius; nustatė jų amžių, lytį, ūgį. Veterinarijos ir zootechnikos fiziologijos mokslo pradininkas Lietuvoje. Vienas lietuvių veterinarijos literatūros pradininkų. Vienas pirmųjų kūrė lietuvių kalbos veterinarijos terminus. Nepaisydamas pavojų, sovietmečiu slaptai studentams dėstė uždraustą genetikos mokslo kursą, globojo tautiškai nusiteikusius studentus. Dėl genetikos dėstymo, privačios nuosavybės, taip pat Vakarų mokslininkų darbų pripažinimo buvo sovietų valdžios kritikuojamas ir persekiojamas. Buvo kviečiamas į sovietų saugumą ,,apklausoms“, kurios buvo vykdomos naudojant elektrą. Jų giminaitis Pijus Aleksa (1894–1958), kunigas, bažnytinės teisės daktaras, profesorius. 1913-1918 m. studijavo Seinų ir Sankt Peterburgo kunigų seminarijose, 1920-1923 m. studijavo Pontifikalinės teisės institute Romoje. 1924-1944 m.
Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius. 1930–1944 m. buvo Vilkaviškio vyskupijos kurijos oficiolas. Nuo galimų sovietų represijų pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV. Nuo 1950 m. Portlando arkivyskupijos kurijos auditorius. Rašė bažnytinės teisės ir moralinės teologijos klausimais.
Kitoje kartoje – Viktoras Aleksa (1910–1986), Lietuvos armijos karininkas, inžinierius, mokslininkas, pedagogas. Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės karininkas. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą jis greitai įsijungė į pasipriešinimo sovietų okupantams, lietuvių kariškių judėjimą. Vėliau visą nacių okupacinį laikotarpį Lietuvoje bendradarbiavo su Lietuvių aktyvistų fronto bendražygiais. 1958–1985 m. dirbo pedagoginį darbą Vilniaus universitete. 1973 m. apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją (dabar prilygsta mokslų daktaro disertacijai). Priešinosi sovietinio režimo ideologijai, už ką buvo sovietų valdžios persekiojamas. Kiti tos pačios kartos giminaičiai.
Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui trys broliai Antanas Aleksa (1923–1947), Juozas Aleksa (1924–1946), Valentinas Aleksa (1929–1950), Tauro apygardos partizanai, žuvo Sūduvos žemėje. Kariai savanoriai (1999 m.; po mirties). Vytautas Aleksa (1930–2016) Lietuvos inžinierius elektromechanikas, pedagogas. 1948 m. okupacinės valdžios ištremtas į Sibirą. 1958 m. grįžo į Lietuvą. 1963 m. baigęs Kauno politechnikos institutą (nuo 1990 m. Kauno technologijos universitetas, KTU) jame 1963–2002 m. dėstė. 1971 m. technikos mokslų kandidatas (atgavus Lietuvos valstybės nepriklausomybę nostrifikuota – mokslų daktaras), 1975 m. docentas. 1992–1995 m. KTU Procesų valdymo katedros vedėjas.
Rūta Aleksaitė Jokubonienė (1930–2018), Lietuvos dailininkė tekstilininkė, pedagogė, visuomenės veikėja. Dalyvavo parodose Lietuvoje nuo 1954 m. ir SSRS respublikose (Rusijoje, Latvijoje) bei užsienio šalyse Belgijoje, Bulgarijoje, JAV, Kanadoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Sukūrė per 250 įvairios paskirties audinių. Pirmoji Lietuvoje pradėjo kurti naujos sudėties šilko audinius. Jiems buvo būdinga ypatinga ritminė darna, subtili spalvų gama bei mados reikalavimus aplenkiantis ilgaamžiškumas. Buvo Lietuvos dailininkų sąjungos, Sūduvos krašto mokslo, istorijos ir kultūros draugijos, Pasaulio Aleksų giminių istorijos ir kultūros draugijos (nuo 2009 m.), Profesorių Jono, Konrado ir Pijaus Aleksų labdaros ir paramos fondo, Pasaulio lietuvių giminių asociacijos narė.
Aleksų giminės informacija
