Legendiniai laikinosios sostinės restoranai šiandien nustebintų aukšta kartele

Spaudos darbuotojų pokylio dalyviai „Metropolio" restorane 1932 m./M. Smečechausko nuotr. (LIMIS).
NAUJAUSIOS ŽINIOS

Kaip atrodė restoranai Kaune Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu? Kokios puotos juose vykdavo, kiek ponai ir ponios turėdavo išlaidų, norėdami susiruošti į prašmatnius pokylius? Šįkart mūsų akiratyje legendiniai tarpukario restoranai „Metropolis“, „Versalis“, „Trys Milžinai“ ir „Central“.

Apie Kauno centre veikusius populiariausius restoranus portalas „Kas vyksta Kaune“ kalbina KAVB Senųjų ir retų spaudinių sk. vyresn. bibliotekininką, istoriką Alvydą Surblį ir istoriką, knygos „Prie stalo visa Lietuva“ bendraautorių Andrių Zeigį.

Per visą tarpukarį Kaune veikė apie 170 restoranų

Istorikas, knygos „Prie stalo visa Lietuva“ bendraautorius Andrius Zeigis atkreipė dėmesį, kad tarpukariu restoranų, kavinių, barų, aludžių ir panašių įstaigų buvo daugiau, nei šiandien. Beje, gyventojų tuomet buvo kelis kartus mažiau.

Žmonės mėgdavo lankytis restoranuose, štai 1939 m. statistika teigia, kad Laikinojoje sostinėje gyveno 154 tūkst. žmonių, į restoranus per dieną užeidavo apie 3 tūkst. žmonių, jie kasdien ten palikdavo apie 20 – 50 tūkst. litų. Tais metais Kaune veikė apie 60 restoranų.

Istorikas Alvydas Surblys suskaičiavo, kad per visą tarpukarį Kaune veikė apie 170 restoranų, prie jų priskiriant ir taip vadinamus restoranus ar barus-restoranus miesto pakraščiuose, restoranais vadinamas kavines, cukraines bei labai trumpai veikusias šio tipo įstaigas. „Vienu metu veikdavo ne daugiau kaip 60 restoranų“, – informavo A. Surblys.

Restoranuose vykdavo pokyliai, labdaros vakarai, koncertai, kur skubėdavo inteligentai, bohemos atstovai, užsienio svečiai. Pasakojama, kad ponios į restoranus keliaudavo itin išsipusčiusios, su prabangiais kailiais, brangiais papuošalais, dažna po pažastimi pasikišdavo šuniuką.

Žmonių grupė pokylyje XX a. 3 deš. – XX a. 4 deš., pirma iš dešinės sėdi Magdalena Avietėnaitė./Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus (LIMIS) nuotr.

Restoranus skirstė į 3 klases

Tarpukariu Kauno restoranai skirstyti į pirmos, antros ir trečios rūšies. Buvusieji centre dažniausiai priskirti pirmajai rūšiai, mat tai visiems patogi vieta, tokie restoranai pasižymėjo puošniu interjeru, juose grojo restorano orkestras, nuolat pasirodydavo užsienio ir Lietuvos artistai. Pirmos klasės restorane galėjai tikėtis rasti baltą staltiesę, o padavėjai oficialiai neimdavo arbatpinigių, jiems 10 proc. atskaičiuodavo nuo sąskaitos kaip aptarnavimo mokestį.

Anot istoriko A. Zeigio, restoranų populiarumą lėmė dydis. „Metropolis“, „Versalis“, „Konradas“ ar „Perkauskas“ su „Monika“ – visi šie restoranai turėjo erdvias patalpas“, – pažymėjo A. Zeigis.

Jo teigimu, beveik tik dideles patalpas turėję restoranai ir kavinės galėjo būti pirmos rūšies, nes pastarosioms buvo ir mokesčiai žymiai didesni. „Kad sumokėtų mokesčius, reikėjo didelės apyvartos, o ją pasiekti buvo įmanoma tik turint daug vietos staliukams sustatyti, kur susėstų daug klientų. Ne veltui tvirtinant restorano ir kavinių vidaus planus turėjo būti nubraižyti ir staliukai su kėdėmis, kaip ir kur jie stovės bei kurių tarpusavio atstumas negalėjo būti mažesnis kaip 60 cm“, – aiškino istorikas A. Zeigis.

Legendiniai „Metropolis“, „Versalis“, „Trys Milžinai“ ir „Central“

Kauno apskrities viešosios bibliotekos (KAVB) Senųjų ir retų spaudinių sk. vyresn. bibliotekininkas, istorikas A. Surblys į populiariausių pirmos klasės tarpukario restoranų viršų iškėlė restoranus „Metropolis“, „Versalis“, „Trys Milžinai“ ir „Central“.

„Metropolio“ restoranas XX a. 3–4 deš. Pastatą atskirsi iš piramidės formos bokštelio./R. Janulaičio arch. (paimta iš Istorinės LR Prezidentūros Kaune).

Pasak jo, į restoraną-viešbutį „Metropolis“ (Laisvės al. 68/S. Daukanto g. 19, veikė nuo 1899 m.) daugiausiai rinkdavosi aukštuomenė, karininkai, valdininkai, užsienio ambasadų darbuotojai, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai, o taip pat žurnalistai, įvairių organizacijų veikėjai spaudos balių, labdaros renginių metu.

Įženkime į restorano vidų 1933 m.: „Metropolis“. Paauksuotais kalnieriais ir rankovėmis kelneriai nespėja vilkstyti išsipudravusių ponių bei aukštų ponų paltus. Viduje džazbandas verkė vokiškų tango bei fokstrotų motyvu. Staliukai aplipę frakais, Seidenfluru ir kitoniška liuksusine užsienietiška medžiaga. Kasoje šlamėjo valiuta, kaip Nemuno vilnys. Juokas. Aistra. Išlepinti kūnai. Klasta ir… Kategorijos. Kampe matyti tuščias staliukas. Ant baltos, kaip Kalėdų sniegas, staltiesės prisegta vizitinė kortelė“, – rašo leidinys „Lapas“ (1933 m. gruodžio 17 d., nr. 51, psl. 5). Ten pat intriguojama: „Juodas limuzinas ties „Metropolio“ durimis užmerkia elektrines akis. Atsidaro durelės. Pasirodo Žaubros siluetas. Kelneriai varžydamiesi puola prie jo nuimti paltą. Jie jį gerai pažįsta, žino, kad gaus ne mažiau penkinės.“

„Metropolyje“ dažnai organizuoti prašmatnūs baliai: spaudos, kaukių, labdaros, Raudonojo kryžiaus, vykdavo ir Antradienio ponių rateliai, „arbatėlės“ (faifoklokai). Restorane grojo garsūs Danieliaus Pomeranco, Michelio Hofmeklerio, Jurgio Dvariono vadovaujami Kauno orkestrai, pasirodydavo estrados žvaigždės Danielius Dolskis, Antanas Šabaniauskas. Restorane buvo biliardo, kortų ir kiti kambariai.

Atvirukas „Prie „Metropolio“ viešbučio Kaune 1920 m.“/Vytauto Didžiojo karo muziejaus (LIMIS) nuotr.

„Vadovybė praneša savo gerb. klientų ir visuomenės žiniai, kad šiomis dienomis atvežtas „Vibrofonas“ (vienintelis visame Pabaltijyje ir pastatytas restorane). Taip pat šiomis dienomis pradėta transliuoti iš restorano į kavinę kapelmeisterio p. M. Hofmeklerio vedamos kapelos muzika. Restorano „Metropolis Kafe“ Vadovybė“, – rašoma leidinyje „Lietuvos aidas“ (1931 m. kovo 19, nr. 63, p. 6).

„Metropolio“ bufetas, dešinėje – virtuvės kampelis./Š. Bajero nuotr. iš leidinio „Naujas žodis“ (1932 m., balandžio 30 d., nr. 7, p. 136.).

Restoranas garsėjo puikia virtuve bei kokybiška muzikine programa. Iškilmingus šios maitinimo įstaigos pietus sudarė 5 patiekalai – šaltasis užkandis, sriuba, žuvies ar daržovių patiekalas, mėsa ir desertas.

„Metropolis“ į savo programą stengėsi įtraukti ir publiką. Jiems buvo rengiami šokių konkursai, prizai už atspėtą melodiją, įvairios kitos atrakcijos ir loterijos. Maždaug XX a. 3 deš. pradžioje Kauno restoranų dainininkai ir šokėjai, nulipę nuo scenos, įsiliedavo į žiūrovų būrį ieškodami artimesnio tarpusavio kontakto. Vieni pirmųjų, sekdami Vakarų Europos pavyzdžiu, tai padarė „Bar Pale – Ale“ bei restoranas „Automatas“, su publika bendravo ne tik užsienio, bet ir Lietuvos šokėjos, – pasakojo istorikas A. Surblys. Pasak jo, greta garsiųjų restoranų verta paminėti dar kelis, kurie irgi buvo išskirtiniai. Pavyzdžiui, 1931 m. bankrutavusio restorano „Laisvė“ išskirtiniais akcentais buvo narveliuose uždarytos kanarėlės ir restorane lankęsi menininkai. Trumpai gyvavęs restoranas „Skala“ išsiskyrė jo vieno iš savininkų – teatro dekoratoriaus Liudo Truikio sukurtu interjeru. Laisvės alėjoje (dabar Laisvės al. 38) buvo įsikūręs ir vakarietiško tipo restoranas – užkandinė „Automatas“, kur valgiais ir gėrimais buvo prekiaujama iš automatų, pramogas, tarkim futbolo žaidimą, taip pat teikė automatai.

1932 m. „Metropolio“ restorano savininke tapus Elenai Baronienei, didžiojoje salėje įrengtas „antras aukštas“ (balkonas), vasarą veikdavo brezentu dengta lauko kavinė.

Spaudoje pabrėžta, kad „Metropolį“ lanko gausybė žmonių, jis populiarus ir mėgiamas. „Restoraną ir kavinę kasdien aplanko maždaug apie 500 žmonių, vadinasi, per visus 50 metų jį galėjo aplankyti apie 110 milijonų žmonių“, – rašoma leidinyje „Diena“ (1933 m. vasario 26 d. (nr. 9, p. 3).

Vienas žinomiausių tarpukario restoranų „Versalis“ XX a. 4 deš. Tik jis turėjo besisukančią šokių aikštelę./ČDM nuotr., (paimta iš Istorinės LR Prezidentūros Kaune).

Vienas garsiausių tarpukario restoranų-viešbučių „Versalis“ (Laisvės al. 88/Vasario 16-osios g. 1, veikė nuo XX a. pr.) dažnai atsinaujindavo, 1930 m. – itin smarkiai ir tapo aukštos klasės restoranu. Nuo pat įėjimo kurta pakili atmosfera: prie durų iškilmingai pasitikdavo durininkas, čia keliauta skoningai pasipuošus, tik šiame restorane galėjai išvysti besisukančią šokių aikštelę, restoranas buvo mėgiamas ir dėl europinio stiliaus interjero, patį įėjimą „sergėjo“ lipdytos liūtų galvos.

„Versalio“ restoranas siūlydavo bene įvairiausią programą, pradedant nuo romansų dainavimo iki baleto šokėjų pasirodymo arba net amerikietiškojo akrobatinio baleto, iliuzionistų, pasirodydavo ir užsienio artistai, veikė biliardas. Tarpukariu šis restoranas buvo garsus vakarine „kabarė“ programa, joje pasirodydavo šokėjos iš Vokietijos, Čekijos, buvo ir lietuvių, pažymėtinos lietuvės sesės Irena ir Genutė Lyvaitės. Pramoginėje programoje šokdavo ir žymi Londono Kolosiejum‘o šokėjų pora Damidoff, pasirodydavo baleto ansamblis „Renk Girls“.

„Versalio“ restoranas XX a. 4 deš./Nuotr. iš E. Jaudegytės rinkinio.

Prestižiniuose Kauno restoranuose „Metropolis“ ir „Versalis“ pasirodydavo Moišės Hofmeklerio džiazo kapela, Lietuvos estrados pradininkas Danielius Dolskis, Antanas Šabaniauskas, Antanas Graužinis.

Restoranas turėjo savo orkestrą, jam vadovavo Jaša Kašinski. Kaip teigiama programos „Mano mylimoji“ kvietime lietuviškas dainas dainuoja ponia Monfred ir ponas Vencevičius. Istorikas A. Zeigis pažymėjo, kad programa buvo reklamuojama beveik kiekvieną dieną, tad visi greitai įsiminė tokias nelietuviškas pavardes kaip Arnoldi, Lea, Lio Gardi, Anolla, Lulu, Arčedi. Nors programa ir keisdavosi maždaug kas dvi savaites, bet atlikėjai likdavo tie patys. Nuo „Versalio“ tuo metu nenorėjo atsilikti ir kiti restoranai.

Istorinės LR prezidentūros Kaune duomenimis, „Versalio“ viešbutis buvo viena iš vietų, kur pirmą kartą nuskambėjo į Lietuvą iš Vakarų Europos didmiesčių atvykęs tango.

„Versalyje“ galėdavai pramogauti iki valios, nes restoranas užsidarydavo tik 5 val. ryto.

Tarpukario spaudoje nestokota dėmesio šiai populiariai pasilinksminimo vietai, pasirodydavo ir  kritikos. 1933 m. kritikuota „Versalio“ programa: „O „Versalio“ gastrolieriai ką duoda? Baletą, kuris jokios naudos niekam negali atnešti, nes mes Valstybiniam teatre tos prabangos pakankamai turime (Niemčinova, Obuchovas, Zvierievas), kurios restorano šokėjai be abejo nenukonkuruos. Tiesa, „Versalio“ šiomis dienomis pasirodytasai numeris duoda kai ką ir nauja, Kaunui lig šiol nematyta, nes šokėja savo neblogas kūno linijas bemaž Jevos kostiume viešai demonstruoja. Kaunui čia tikra naujiena, nes lig šiol taip apnuogintą kūno demonstravimą galėjai pamatyti tik Paryžiuj ir iš dalies Berlyno žemesnės kategorijos baruose“, – rašo „Žinovas“ (1933 m., spalio 5 d., nr. 49, p. 2, kalba netaisyta).

Publika į šį restoraną rinkdavosi gan marga, nemažai inteligentų, verslininkų, pareigūnų, atvykdavo bohema (rašytojai, menininkai), svečiai iš užsienio. Dažnai čia sutikti galėdavai Borisą Dauguvietį su žmona, grafą Joną Benediktą Tiškevičių.

Žvilgtelkime į „Versalio“ kainas: šampano taurė 1931 m. Naujųjų sutikimui – 10 litų, kitais metais visas komplektas (karštas patiekalas, užkandžiai, šampanas, degtinė ir plombyro ledai asmeniui) atsiėjo 15 lt. (1935 m.).

„1935 m. laikraštyje „Kuntaplis“ vienas lankytojas piktinosi „Versalio“ kainomis, ragino perduoti Kainų tvarkytojui (tarpukario Lietuvoje buvo tokia pareigybė), mat vienas virtas kiaušinis kainavo 1 lt. – brangiau už pačią vištą (0,90 ct.)! Prancūziškas kompotas „Versalyje“ atsiėjo 5 lt., o „Pienocentro“ kavinėje kompotą galėjai įsigti vos už 0,25 ct., arbata – 1 lt., o geležinkelio stoties bufete jos buvo galima gauti ir nemokamai, „Versalyje“ silkė – 1 lt., o parduotuvėje už 1 lt. net 15 silkių galėdavai nusipirkti. Kai kam tokios kainos „Versalyje“ buvo nesuprantamos“, – sakė A. Surblys.

Dvi moterys ir du vyrai „Trijų milžinų“ restorane 1937 m. kovo 3 d. Iš kairės į dešinę: pirmas – korporantas Vilkaitis, antra – Magdalena Matulaitytė ir jaunuolių pora./Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus (LIMIS) nuotr.

Keliaukime į A. Mickevičiaus gatvę. Kauno įgulos karininkų ramovės pirmame aukšte 1937 m. atidarytas restoranas „Trys Milžinai“ (A. Mickevičiaus g. 19) buvo orientuotas į karininkus, o visuomenei čia organizuota įvairios puotos, net spaudos baliai iš „Metropolio“ čia persikėlė. Pokyliai išsiskyrė elegancija, pagrindinis aprangos reikalavimas: karininkams pridera ateiti su uniforma, tai buvo prestižas. „Jaunos panelės alpdavo pamačiusios karininką, lakūną su uniforma“, – komentavo A. Surblys.

1937 m. Karininkų ramovė buvo vienas didžiausių Kauno pastatų, o antrame aukšte įrengta salė – didžiausia mieste.

Restoranas užėmė 4 kabinetus ir erdvią salę. „Erdviausią iš visų Kauno ir, berods, Pabaltijo restoraninių salių“,  – rašo „Kardas“ (1937 m. bal. 15 d., nr. 8, p. 191). Didžiąją lubų dalį užėmė 28 stikliniai kasetonai, kurie lyg paaukštino salę (siekusią vos 3,8 m aukštį). Restorano sienos buvo šviesios spalvos, langus dengė žalios užuolaidos, veikė ventiliacija, o klientai galėjo įsitaisyti ant modernių, skoningų žalios odos ir juodo ąžuolo baldų.

Restorane kasdien vykdavo pramoginė programa su Lietuvos ir užsienio artistais, vykdavo „arbatėlės“, vakare grieždavo A. Stupelio vedamas orkestras, rengti spaudos baliai, į kuriuos susirinkdavo elitas, karininkai, savo apsilankymu pokylį pagerbdavo prezidentas Antanas Smetona.

Šiame pastate tarpukariu veikė restoranas „Central“ (nuotraukoje pastatas apie 1952 m.)/KTU ASI archyvo nuotr.

1926 m. pradėjęs veikti „Central“ arba „Centralinis restoranas“ (tuomet Laisvės al. 47, db. Laisvės alėja 85) dėl jo savininko Stasio Tumo ankstesnio užsiėmimo – vargoninkavimo Kauno katedroje buvo vadinamas „Božegraika“. Restoranas garsėjo žvėriena ir paukštiena: patiekalais iš stirnų, kurapkų, laukinių ančių, slankų, tetervinų, kiškių, vėžių. Net reklama rėkė: „Stambiausi vėžiai“ arba „Tauriam svečiui – tauri žuvis!“ (upėtakis). Tiesa pastaroji reklama sulaukė kritikos, nes esą tokius patiekalus gali įpirkti tik pasiturintieji. „Kadangi minėtam restorane tos tauriosios žuvies – upėtakių galima gauti tik už didelius pinigus, tai taurus svečias yra tas, kuris turi apsčiai litų. Kaip matome, tauriu pasidaryti nedaug tereikia. Tokiu gali būti kunigaikštis ir kiemsargis“, – rašo „Kuntpilis“ (1939 m. birželio 18 d., nr. 25, psl. 2).

„Lietuvos aidas“ 1938 m. giria restoraną „Central“: „Pasakojama, kad klaipėdiečiai lietuviai ir vokiečiai, atsilankę Kaune, dvi vietas čia žino ir atsimena: „Lietuvos viešbutį“ ir „Centralinį restoraną“. Ir nenuostabu, nes ramus žmogus nori tik pavalgyti ir atsigerti, visokie „atskiri“ kabinetai jam visiškai nereikalingi ir neįdomūs: jis nuotykių neieško ir nenori savo skilvio gadinti“ (1938 m. vasario 15 d., nr. 73, psl. 45). Ten pat akcentuota švara: „Musių galvelių iš patiekalo nereikia rankioti, nes jų ir nėra. Čia, be to, eina ir visi tie, kurių skilvis nepajėgia atsilaikyti prieš visokius falsifikuotus, visaip pagadintus ir pagražinamus valgius, nes sveikata brangesnė žmogui už visokias restorano linksmybes, kurių čia nė su žiburiu nerasi.“

Pabrėžta, kad restoranas patiekdavo sezoninių valgių, tarkim su braškėmis vasarą, be to, klientai čia esą rinkdavosi padorūs ir pastovūs.

Blaivybės puoselėtojo gatvėje – daugiausiai restoranų

Istorikas A. Surblys paminėjo įdomią detalę, kad kiek toliau nuo Centro, Senamiestyje, trumpoje M. Valančiaus gatvėje, veikė bene daugiausia restoranų ir užeigų (pagal gatvės ilgį ir restoranų skaičių) – 4 nuolat veikiantys: „Sostinė“, „Piliečių restoranas“, „Rūta“, „Kaunas“ arba Joelsų ir dar du-trys atsidarę trumpam. „Dėl to labai piktinosi dvasininkai, juk šalia Kunigų seminarija!“, – emocingai komentavo A. Surblys.

1935 m. laikraštyje „Diena“ paskelbta karikatūra, kurioje vaizduojamas „vyskupo M. Valančiaus blaivybės idėjų krachas“ tarpukario Kaune. Karikatūroje matyti Joelsų restoranas „Sostinė“ (M. Valančiaus g. 10), „Piliečių restoranas“ (M. Valančiaus g. 15), restoranas „Rūta“ (M. Valančiaus g. 23) ir kt.

Dabar užeigos, restoranai telkiasi Vilniaus gatvėje, o tarpukariu jie buvo įsikūrę Laisvės alėjoje, aplink Rotušės aikštę bei M. Valančiaus gatvėje.

Pobūvio svečiai menininkai Latvijos pasiuntinybėje 1930 m.Iš kairės: trečias sėdi režisierius Andrius Oleka-Žilinskas, už jo stovi aktorė Antanina Vainiūnaitė. Antra iš dešinės stovi aktorė E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė, sėdi dainininkė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Kitoje pusėje fotoateljė spaudas ir užrašas ranka./“Foto-Press“ nuotr., paimta iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus (LIMIS).

Plėšė geras kainas

Istorikas A. Zeigis pažymėjo, kad iš kaimo atvažiavusiam žmogui buvo nesuprantama, kodėl restoranuose viskas taip brangu. „Kodėl arbata kainuoja 0,25 ct., kai kaime už tokią kainą tau galėjo mažiausiai 5 puodelius jos išvirti. Kodėl restoranuose viskas dvigubai ar net trigubai brangiau, negu turguose? Miesto žmogus mažai suprato, kad tai verslas, pragyvenimo šaltinis“, – pažymėjo istorikas.

Jo teigimu, lankytojai dar labiau tapo nepatenkinti, kai XX a. 4 deš. pabaigoje kainos restoranuose ir kavinėse ėmė smarkiai kilti, jos tapo aukštesnės net už 1931 metų, kai Lietuvoje labiausiai buvo jaučiama pasaulinė ekonomikos krizė.

„Kadangi kavinė ar restoranas tapo neatskiriama kauniečio kasdienybės dalimi, tą supratę įstaigų savininkai, manė, kad kainų kėlimas nesukels lankytojų pasipiktinimo. Bet jie klydo. Čia ypač savivaliavo pirmos rūšies restoranai „Metropolis“, „Versalis“, „Trys Milžinai“.

Istorikas A. Zeigis informavo, kad kainų savavališkai negalėjo pakelti kada tik to užsigeisdavo restoranų savininkai. Tam reikalui buvo kainų tvarkytojas, kuris kontroliavo, jog kainos būtų visur panašios.

„Trijų Milžinų“ restorano valgiaraštis su kainomis 1937 m. Panašios kainos buvo ir kituose I rūšies restoranuose, jas reguliavo kainų tvarkytojas./LCVA dokumentų saugyklos duomenys.

Knygoje „Prie stalo visa Lietuva: mityba ir maisto kultūra nuo seniausių laikų iki šių dienų“ (2015 m., p. 160) rašoma, kad valgiaraštyje buvo: karininkų mėgstama „sudako sriuba“ (sterko žuvienė), „Lydekos solianka“ (šiupininė), „totoriškas bifšteksas“ (žalia kapota jautienos išpjova su prieskoniais, žaliu kiaušiniu), „puy bifšteksas“ (jautienos troškinys su tešlos plutele), „rostbrat“ (jautienos didkepsnis su keptais svogūnais), „roast beef“ (jautienos kepsnys, ilgai kepamas orkaitėje), „vieniškas šnicelis“ (keptas veršienos kepsnys miltuose), „inkstai broche“ (troškinti inkstai), „eskalopas“ (nedidelis natūralus neriebios kiaulienos, veršienos arba avienos kepsnys), „cariški kotletai“ (kepti vištienos krūtinėlės suktinukai džiūvėsėliuose) ir kiti (dažniausiai kepti) karšti mėsos patiekalai.

Panašios kainos vyravo ir kituose I klasės restoranuose.

Antros ir trečios rūšies restorane galėjai pavalgyti už 1,30-2,00 lt. Pakankamai sotų patiekalą II rūšies restoranuose galėjai nusipirkti už 2,50-4,50 Lt. Kaina priklausė nuo patiekalų skaičiaus (2 ar 3) ir nuo restorano lokacijos. Anot istorikos A. Zeigio, restoranuose esančiuose ne miesto centre, pavalgyti kainuodavo maždaug 25 proc. pigiau, negu tokios pat rūšies restorane centre. Tokie restoranai buvo panašesni į valgyklas, nes kasdien pateikdavo kitą patiekalą, kurio nebuvo dieną prieš tai. Tarkim, „Lozanos“ restorane pirmadieniais galėjai gauti kaukazietišką šašlyką, ketvirtadieniais – lietuviškų koldūnų, penktadieniais ir šeštadieniais – blynų.

Knygoje „Prie stalo visa Lietuva: mityba ir maisto kultūra nuo seniausių laikų iki šių dienų“ istorikas A. Zeigis rašė, kad 1923-1930 m. minimali alga Kaune svyravo tarp 102,4 lt. Iki 128,70 lt. „Žurnalistai, pirmosios rūšies restoranų padavėjai uždirbdavo maždaug 200 lt. per mėnesį. Aštuntos kategorijos valdininkai – apie 300 lt., advokatai – 4-5 tūkstančius (?) per mėnesį. Barų padavėjos – 40-75 lt., kavinių – 70-150 lt. (dar gaudavo ir arbatpinigių, bet ne visada). (…) Gydytojas per mėnesį uždirbdavo apie 6-7 tūkstančius (?).“

Iki šių dienų Kaune išliko mažai pakitęs buvusio restorano „Trys milžinai“ interjeras. 1994 m. šioje vietoje įsikūrė restoranas-picerija „Mažoji Milano“, nuo 1998 m. įstaiga perdavinta į „Milano“./R. Tenio 2016 m. nuotr.

Šiandien Kaune nerasime nei vieno iš aprašytų legendinių tarpukario Kauno restoranų, tačiau itin vertinga, kad iki šių dienų išliko mažai pakeistas buvusio restorano „Trys milžinai“ interjeras, šioje vietoje XX a. pab. įsikūrė restoranas-picerija „Milano“.

Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

6 KOMENTARAI
Komentuoti

Komentuoti

*

Naujausios žinios

Iššūkis kauniečiams: ar gerai pažįsti Kauno rajoną?

Kauno muitininkų pričiuptas vyras nelegalų krovinį slėpė po šakočiais

Sutuoktiniams iš Kauno automobilių verslas apkarto - teks sumokėti daugiatūkstantinę baudą

Per žingsnį nuo stichinės nelaimės: prie Kauno situacija ypač sudėtinga

Mirtinai posūnį sumušusiam G. Konteniui priteista išmoka

Rusija keičia įvažiavimo į Karaliaučių tvarką (atnaujinta)

Oficialiai nustatyta kadenciją baigiančios D. Grybauskaitės renta

Kauniečiai sunerimę: Palemonas paskendo juoduose dūmuose

Darbymetis Kauno autobusų stotyje: po atnaujinimo tiek keleivių dar nebuvo

Skaudi avarija stabdo eismą Kauno centre