Kaunas 1919-1940 m. buvo laikinoji sostinė, iš Vilniaus čia persikėlė dirbti laikinoji Vyriausybė, darbavosi valdžios įstaigos ir užsienio valstybių pasiuntinybės, plušo LR Prezidentai Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius. Miestas suklestėjo, tapo vakarietišku ir galėjo pelnytai lygiuotis į kitas Europos sostines. Šįkart prisiminkime tarpukario vaikus, o tiksliau, kaip jiems ugdytas patriotizmas.
Pirmiausiai žvilgtelkime į Kauno virsmą europietiška sostine.
Kaunas – laikinoji sostinė
1918 m. vasario 16 d. Vilniuje buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas, skelbiantis, kad atkuriama Lietuvos Valstybė ir ji atsižada visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Jau po metų į Kauną visi susirinko minėti Pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metinių, šventės garbei, 1919 m., centrinei Kauno miesto gatvei suteiktas Laisvės alėjos vardas, kitai centre esančiai gatvei duotas Vasario 16-osios vardas.
1919 m. balandžio 4-ąją Kaune, Valstybės Tarybos posėdyje išrinktas pirmasis LR Prezidentas – Antanas Smetona. Steigiamasis Seimas į pirmą posėdį susirinko 1920 m. gegužės 15 d. Valstybės teatre (db. Muzikinis teatras), kiti Seimo posėdžiai vykdavo Maironio gimnazijos pastate.
Kaip žinia, vos Kaunui tapus laikinąja sostine, iš pradžių šio titulo jis nei iš tolo nepriminė: miesto gatvės buvo negrįstos, namai – mažaaukščiai, mediniai, o šaligatviai buvo dengti lentomis, nebuvo kanalizacijos ir vandentiekio, pagrindinis transportas buvo traukiamas arklių. Visgi, mieste pradėjus burmistrauti Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui, teisininkui Jonui Vileišiui, neilgtrukus Kaunas atgijo, modernėjo ir ilgainiui netgi imtas vaidinti „mažuoju Paryžiumi“.
Laikinosios sostinės laikotarpiu, gyventojų skaičius išaugo daugiau kaip 8 kartus (nuo 18 iki 154 tūkst.), Kauno plotas padidėjo 7 kartus (iki 3940 ha), 1919-1923 m. prie miesto prijungti 8 mikrorajonai (Vilijampolė, Žaliakalnis, Ž. Šančiai, dalis Aleksoto ir kt.); pastatyta daugiau, nei 10 tūkst. pastatų. Mieste 1919 m. pasirodė lengvieji automobiliai, autobusai – 1924 m., įrengti Žaliakalnio ir Aleksoto funikulieriai, pastatyti keli tiltai.
Suklestėjo prekyba ir pramonė: atsidarė stambūs bankai, didelės bendrovės, tokios kaip „Pienocentras”, „Lietūkis“, „Drobė“ bei kt. „1929 metais Kaune telkėsi 13 proc. prekybos įmonių, 15 proc. pramonės ir net 30 proc. visos Lietuvos darbininkų. 1920 m. Kaune įkurtas Valstybės teatras, netrukus – Karo muziejus ir M. K. Čiurlionio galerija, Universitetas, Konservatorija, mokyklos, Botanikos ir Zoologijos sodai ir pan. 1925 m. Kaune veikė 18 užsienio valstybių pasiuntinybių, o 1935 m. – jau 21”, – rašoma Istorinės LR Prezidentūros puslapyje. Svarbu paminėti, kad Kaune 1924 m. surengta pirmoji Dainų šventė Lietuvoje, įvesta kanalizacija (1928 m.) bei vandentiekis (1931 m.).
Vaikus nuo mažens ugdė patriotizmo
Tarpukariu visoje šalyje buvo ugdomas ir puoselėjamas patriotizmas, vaikams ugdyti jis pradėtas nuo pat mažumės. Dar šeimoje vaikai nuolat girdėdavo pasakojimus apie Lietuvos kalbą, istoriją, kultūrą, tradicijas ir pan. Vaikams ši informacija buvo perduodama ir per lietuvių liaudies pasakas, aktyviai su visa šeima dalyvauta valstybinėse šventėse, ypač Vasario 16-osios minėjime, net baldai mažiesiems gaminti su tautine simbolika.
Kaip žinia, 1918 m. „Kauno kalendoriuje” akcentuota: „Namo stilius turi būti grynai lietuviškas, tai matyti juostose, įvairiuose audekluose, kryžiuose, namuose, trobose ir jų stoguose.”
Žinoma, jau vaikystėje kiekvienas vaikas būdavo aprūpinamas tautiniu kostiumu ir jį pagarbiai dėvėdavo per valstybines šventes, kitus svarbius renginius. Buvo populiaru vaikams kolekcionuoti atvirukus, be abejo, su tautiniais motyvais, taip pat kunigaikščių atvaizdais, Kauno, Vilniaus, Trakų vaizdais.
Kiek paūgėjusius vaikus, tėvai paragindavo dalyvauti visuomeninėse, pilietinėse organizacijose, pvz., skautų, ateitininkų ir pan. Visa šeima aktyviai lankydavosi teatre, muziejuose, tėvai atžaloms pasakodavo apie mieste stovinčių Lietuvai svarbių skulptūrų bei paminklų reikšmę.
Dar vienas svarbus faktas – tarpukariu vaikai į mamą ir tėtį pagarbiai kreipdavosi „jūs”.
Vaikams peržengus mokyklos slenkstį, patriotizmo pamokos tęsdavosi toliau. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio sąsiuvinių viršeliuose buvo pavaizduoti tautos didvyriai: Vytautas Didysis, Birutė, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Juozas Tumas – Vaižgantas, Steponas Darius ir Stasys Girėnas ir kt.
Pažiūrėkime į Lietuvos tarpukario laikų sąsiuvinių viršelius, juos surinko Elena Gabulaitė. Nuotraukose matyti XX a. 3 deš. pab. – 4 deš. pr. sąsiuvinių viršeliai, randami čia.
Trumpai apžvelkime šiuos viršelius. Svarbu, kad prie žinomų vardų, pavaizduoti ir jų portretai, nuotraukos, parašytos gimimo ir mirties datos. Iš viršelio žvelgia Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis (1392-1430 m.), kitame viršelyje – akcentuotos „500-osios Vytauto Didžiojo sukaktuvės. Jubiliejinis sąsiuvinis”. Kitame viršelyje išvystame dr. Joną Basanavičių, paminėtas ir jo gyvenimo laikas (1851-1927 m.). Dar vienas visiems žinomas asmuo – himno autorius Vincas Kudirka.
Kitas viršelis vaizduoja S. Darių ir S. Girėną, ant sąsiuvinio užrašyta: „Tragingai žuvusieji Lietuvos transatlantiniai lakūnai”, šalia pavaizduotas lėktuvas ir stovintys lakūnai su uniformomis. Kito sąsiuvinio su S. Dariumi ir S. Girėnu viršelyje – jų portretai, kartu vaizduojami ir Niujorko, iš kurio prasidėjo skrydis bei Kauno, kur turėjo finišuoti, miestų simboliai.
Iš sąsiuvinio viršelio žvelgia viena moteris – Lietuvos didžioji kunigaikštienė Birutė.
Kituose viršeliuose pavaizduoti svarbūs objektai: Aušros vartai, Gedimino pilis, Vytauto Didžiojo paminklas Panemunėje.
Kasdien matydami sąsiuvinių viršelius su Lietuvai svarbiais žmonėmis, vaikai, neabejotinai, išsiugdė pagarbą valstybei, lietuvių kalbai, istorijai, literatūrai bei kasdien mokydavosi patriotiškumo.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
