Žaliakalnyje gyvenantis Jonas Palys – iš tų žmonių, kurie stengiasi namo kasdien važiuoti vis kitu maršrutu. Taip pat iš tų, kurie aplinką tyrinėja lyg per padidinamąjį stiklą. Niekada juk negali žinoti, kur slepiasi kokia įdomi detalė, galinti praturtinti vieną ar kitą renkamą kolekciją. O tarp kolekcinių turų papietauti Jonas užsuka irgi ne bet kur – į valgyklas, kurios Kaune išgyvena renesansą.
Jei skaitėte praėjusiame „Kaunas pilnas kultūros“ numeryje publikuotą interviu su antikvariato savininku Kęstučiu Zenonu Šafranavičiumi, šis tebūnie antrasis serialo apie kolekcionierius epizodas. Tęsinys bus?!.
Jonas – diplomuotas istorikas, kurį domina, kaip pats sako, kaunistika. Visomis prasmėmis. Studijų metais, apsigyvenęs bendrabutyje, jis, kaip ir daugelis kitų be mamos patiekalų likusių studentų, ėmė eksperimentuoti virtuvėje. Deja, jo eksperimentus bendramoksliai netruko nutraukti, nes kulinarija nebuvo stiprioji Jono sritis. Beliko būsimajam istorikui skusti bulves.
Negamina jis ir šiandien. O kam? Kaune pakankamai daug vietų, kurios maitina taip, kaip Jonui patinka. Ir ne šiaip vietų, o valgyklų! Visose šiandien veikiančiose ir daugelyje jau uždarytų valgyklų Jonas yra apsilankęs daugybę kartų. Ne tik Kaune – mūsų herojaus darbas toks, kad dažnai tenka keliauti po Lietuvą.
Kas yra valgykla? Kavinėje geri kavą, restorane pasiimi meniu, tave aptarnauja. Valgykloje valgai. Valgai greitai, paprastai ir nebrangiai. Ateini, pasiimi padėklą, subaksnoji, ko norėtum, susimoki, nusineši prie stalo, valgai, linkteli greta prisėdusiam žmogui, išgeri kompoto, nusineši indus.
Tarpukariu visuomeninis maitinimas, be abejo, egzistavo (šaltiniai teigia, kad Laisvės alėjoje, pavyzdžiui, veikė vegetarinė valgykla „Lobynas“), tik ne tokiais mastais, kaip sovietinės okupacijos metu, kai, vykdant industrializaciją, valgyklų pristeigta net atokiausiuose kaimuose, kolūkiuose, gamyklėlėse. Kad tik žmogus greičiau prisikimštų ir lėktų atgal dirbti.
„Tai buvo lyg dirbtinis kaimo artinimas prie miesto“, – įsitikinęs Jonas, kuris visai nesistebi, kad atkūrus nepriklausomybę ir grįžus rinkos ekonomikai tokios įstaigos netruko užsidaryti. Dėl ano masinio planavimo, žinoma, ir patiekalai visur buvo labai panašūs, nes virėjos mokėsi tuose pačiuose technikumuose, o receptūros buvo „nuleidžiamos“ iš viršaus. Ir produktų nebuvo iš ko rinktis.
Dauguma valgyklų Kaune šiandien yra privačios, netgi tos, kurios atrodo labai valdiškos. O atrodo todėl, kad kolektyvuose kaita labai nedidelė. Mokyklose, universitetuose dažniausiai irgi šeimininkauja privatininkai. Vadinamųjų „žinybinių“, kai darbuotojai įdarbinti pačioje įmonėje, valgyklų laikai jau praėjo. Viena paskutiniųjų tokią turėjo „Kauno švara“ Statybininkų gatvėje – valgykla ten ir dabar veikia, bet tai jau atskiras verslas.
Puiki uždara valgykla yra „Kauno piene“ – ten ir kainos „sanatorinės“, papietauti galima vos už du eurus, o ir kefyrą bei jogurtą liurlinti kibirais. Be to, ten išlikęs nuostabus keramikinių pano interjeras. Jį išsaugojo net visiškai suremontavus patalpas! Deja, norint į šį pieno rojų užsukti reikia gauti leidimą. „Bet nežinau, iš ko“, – fotografą nuliūdina Jonas.
Jam, kaip istorikui, labai gaila negrįžtamai sunaikintų, nes laiku neįvertintų, interjerų. „Deja, yra tokių, kuriose nors ir buvau, bet nespėjau nufotografuoti arba nuotraukos dingo, – tarkime, „Dirbtinio pluošto“ ar Fredos baldų fabriko valgykla.“
Kuri valgykla Kaune seniausia, pasakyti sunku, bet ta, kurią visi žino geriausiai – netoli Soboro, Laisvės alėjoje, – dirba nuo 1961 metų. Mums bepietaujant su Jonu, tai papasakojo kasininkė, matyt, seniausia valgyklos darbuotoja.
„Matai, čia tas mėlynas paveikslas kabo? Per remontą jį buvo nukabinę, klausiau, ar grąžins – grąžino“, – nė menkiausių detalių pro akis nepraleidžia Jonas. Tai Arvydo Pakeliūno medžio raižinio „Perkūno namas“ (1967 m.) kopija, kurių pritiražuota keli šimtai. „Mano tėvai tokią turi, ir aš nusipirkau.“
Pati mėgstamiausia Jono valgykla – „Kauno Energoremonte“, Chemijos prospekte. Anksčiau reikdavo eiti per bendrą įėjimą į įmonę, išsirašyti leidimą, dabar valgykla atskirta, joje sukasi šeima, kuri turi ir dar vieną valgyklą pramoniniame rajone. „Man „Energoremonte“ tikrai skanu, o ir pigu – žinai, Laisvės alėja vis tiek turi savo antkainį, o ten gal euru mažiau už tiek, kiek čia suvalgiau, sumokėčiau.“
Apie kainas: Zarasuose Jonui pasisekė papietauti už 70 centų, bet iškart teko sukti antrą ratą, nes kotletukai buvo labai maži. Moksleiviams.
„Man valgyklos maistas tiesiog yra skanesnis. Jis minkštas, kaip vieną kartą sukramtytas. Skanu, nes paprasta – blogiausia, kai ima imituoti gerą maistą, pasisamdo restorano lygio šefą. Kam gi to reikia?“ – svarsto Jonas. Jo žmona, beje, kompaniją vyrui palaiko retai: „Kartą buvau nusivežęs į Joniškį, pietavome, tai ji visą laiką kvatojosi, nes dar nebuvo mačiusi Žemaičių blyno formos cepelino – gal dėl to, kad pietavome prie Latvijos sienos?“
O dabar – apie topus. Jonas niekur niekada nevalgo kepenėlių, nes jam tiesiog neskanu. Žemaičių blynai jam puikiausi Laisvės alėjos valgykloje. „Kauno Energoremonte“ gardūs visi be išimties mėsos patiekalai ir su jais patiekiami padažai. Garnyras geriausia kuo paprastesnis – morkos, kopūstai. Valgyklinė klasika.
Kompotas – privalomas Jono pietų atributas, ir jis blogas, kai gaminamas iš sirupo. Ar tarp desertų valgyklose vis dar pirmauja želė? Pats mūsų herojus jų nevalgo, bet irgi prisimena tirtančius spalvotus saldėsius.
Skaniausi bulvių patiekalai – Europos prospekte, vienoje iš bulvių skutyklų. Bulvių ko tokių?! Pasirodo, centre, senamiestyje įsikūrusių restoranų darbuotojai patys bulvių neskuta, nes tai labai nešvarus procesas, o statyti mašinas vietos nėra. Tokioms vietoms jau nuskustas bulves ir tiekia skutyklos. Minėtoje valgykloje puikūs vėdarai! „Viena tik bėda, kad ten groja rusiška muzika.“
Valgyklos prastumą galima nustatyti pagal… barščius, nes juos pagaminti labai lengva. Jei perverdi, tampa rudi. Vadinasi, virėjas nemokša. Dar pagal silkę galima reitinguoti – jei patižusi, vadinasi, sena, prasta. Bet apsinuodyti Jonui kartą teko tik vienoje komercinių konvejeriniu principu maitinančių tinklinių įstaigų, ne tradicinėje valgykloje.
„Neseniai valgiau pietums kiaušinį, bet tik dėl to, kad pamačiau, jog jis įdėtas į sovietinės gamybos lėkštę. Pagalvojau, jei bus tokia, kokios dar neturiu kolekcijoje…“, – kikena istorikas kaunistas. Lėkštę iš valgyklos po pietų jis nusipirko, o dalį kolekcijos paskolino žurnalo fotoistorijai, kurią irgi publikuojame šiame straipsnyje.
Beje, ar žinote, kodėl anksčiau valgyklų įrankiuose gręždavo skyles? Nes tekdavo rišti prie stalo, kad nevogtų. Pririštas ir mazgodavo. Kai kur – tiesa, ne Lietuvoje, o kaimyninėje Lenkijoje, – ir lėkštes prie stalo kaldavo. Bet tai jau prieš pat 1990-uosius, kai visur visko trūko.
Ar yra žmonių, kurie slepia, kad pietauja valgyklose? Taip, beveik lygiai tiek, kiek slepiančių, kad perka pigiose maisto prekių ar dėvėtų drabužių parduotuvėse. Bet tai vakar diena. Žinovas pastebi, kad jau kokie treji metai, kaip Kaune vyksta valgyklų renesansas, atidaromos naujos, modernios: „Mėsainiai faina, bet kasdien žmonėms juk sriubos norisi.“
Parduoti konkrečiai pietus, dirbti trumpai, turėti nedaug darbuotojų – ko ne verslas? „Jau baigiasi ta mada, kai visi manė, kad tik parduodant alkoholį galima uždirbti.“ Eiti į tiesiog dienos pietus siūlančias vieteles Jonas vengia, nes labiau nei maistas jam nepatinka tų kavinių lankytojai, kurie kalba daugiausia apie paskolas, ofisinius reikalus. Bet naujos valgyklos jam dažniausiai labai patinka.
Savo įspūdžiais valgyklų kolekcionierius dalijasi feisbuko puslapyje lakonišku pavadinimu „Kauno valgyklos“. Neretai jo įrašai tampa sufleriu bičiuliams ar atsitiktinai į puslapį užklydusiems alkaniesiems. Tinklaraščiui – dveji ar treji metai, anksčiau pietų nuotraukos būdavo kabinamos asmeninio feisbuko sienoje. Atrodo, peno įrašams užteks dar ilgai, nes Jono tikslas – kasdien pietauti vis kitoje vietoje. Nors ir vis sukant ratus per tas pačias. Žiūrėk, vis kas nors pasikeičia, užsidaro, atsidaro.
„Be abejo, maistas yra kultūros dalis. Čekijoje – alus, Trakuose – kibinai, Karmėlavoje – cepelinai. Visi žino. O Kaune, kaip ir Vilniuje, kaip ir turi būti dideliame mieste, yra visko – tai ir įdomiausia.“ Skanaus!
Teksto autorius Gunars Bakšejevs. Luko Mykolaičio nuotr. Tekstas publikuotas „Kaunas pilnas kultūros“ 2018 m. birželio rubrikoje „Mėnesio tema“
