Asta ir Juozas Kizevičiai užaugino 4 atžalas ir priėmė sprendimą – savo meilę bei rūpestį skirti dar dviem vaikams. Šiandien jų namai atviri jau antrai globotinei – 17-metei Ignei. Teiraujamės apie nuolatinių globėjų patirtį ir kodėl ryžosi šiai atsakingai misijai.
Pokalbio metu skamba daug juoko, ypač užkrečiantis globėjos Astos, po jo ir diena praskaidrėja. Globotinė Ignė pasakodama savo gyvenimo istoriją nestokojo padėkos žodžių antriesiems tėvams, prasitarė išmokusi to gyvendama naujuose namuose.
Ir susitiko kartą Garfildas, Šapokliak bei Mikė Pūkuotukas
Kadangi straipsnio herojai nuolat laido pokštus, pasiteiraujame, kokie gi animacinių filmų herojai labiausiai juos atitiktų? Ignė išpyškina: „Dėdė Juozas būtų gerasis katinas Garfildas, teta Asta – aktyvioji auklė Šapokliak. „Na, o Ignė – geraširdis Mikė Pūkuotukas!“, – pasakojimą linksma gaida pradeda pašnekovai.
Suvedė pirma globotinė
Asta ir Juozas Kizevičiai papildydami vienas kitą, kaip susistygavusi komanda, pasakoja, kad pirmą globotinę jau užaugino, ją auklėjo 9 metus. Ignė – antroji, A. ir J. Kizevičių šeimoje atsidūrė sulaukusi 15-kos ir gyvena jau trečius metus. „Mus suvedė pirma globotinė. Ignė yra iš šešių vaikų šeimos, kai jos šeimoje susiklostė sudėtinga situacija ir vaikai buvo išskirstyti – atiduoti į vaikų globos namus ar pas globėjus, beliko tik viena Ignė, jos globoti niekas nesiryžo, baiminosi, kad ji jau įžengusi į paauglystės amžių ir gali kelti maištus. Tačiau, buvusi globotinė mūsų viltingai ir atlapaširdiškai prašė pasirūpinti savo pažįstama Igne. Labai jautri istorija… Pasitarėme su šeima ir nusprendėme – žinoma, turime padėti mergaitei. Iškart kreipėmės į „Pastogę“, baigėme globėjų kursus ir plačiai atvėrėme duris naujai šeimos narei“, – pasakoja A. Kizevičienė.
J. Kizevičius pažymi: „Visus savo vaikus, tiek biologinius, tiek globotinius mylime vienodai, vaikai juk jaučia.“
Išskirstė 6 brolius ir seseris
Pasiteiraujame, ar mergina dar prisimena dieną, kai pirmą kartą įžengė į naujus namus? „Buvo saulėta 2015 m. kovo diena, rankose laikiau daug krepšių, labai jaudinausi“, – pradeda pasakojimą Ignė.
„Mergina atėjo su dideliu kraičiu!“, – papildo A. Kizevičienė ir visi draugiškai nusijuokia. „Menu, specialiai įrengėme jai kambarį, nekantravome. Iš pradžių mergaitė nekalbėjo, stebėjo mus, rinko informaciją ir emocijas per daug nereiškė. Didelės, artimos bendrystės iš pradžių nebuvo. Supratome, juk ji yra prikaupusi skaudžių patirčių, turi daug nuoskaudų, kad visus 6 brolius ir seseris išskirstė po skirtingas vietas. Ignė buvo dešinioji mamos ranka, tikra pagalbininkė auginant mažesnius brolius, tarsi mama jiems. Ir vieną dieną – viso to nebėra… Ji liko viena, mergaitei jau buvo paruošta vieta globos namuose. Ignei buvo be galo sunku, skaudu. Matėme tai, bandėme kalbėtis, supratome, kad turi praeiti kiek laiko“, – jautrią situaciją prisiminė A. Kizevičienė.
„Sunkiausi – pirmi susitikimai jau gyvenant visiems atskirai, broliai ir sesės dar buvo maži, prisirišę. Kai po susitikimo reikdavo atsisveikinti, brolius jau sodina į mašiną ir jie pradeda raudoti, muistytis, nori išlipti ir atbėgti, o tu tiesiog stovi ir nieko negali padaryti…“, – prisimena mergina.
Ignė atvirai pasakoja savo istoriją, nori parodyti, kad globėjai – tai reta galimybė pakeisti savo gyvenimą. „Neslepiu, kad turiu globėjus, apie tai žino visi mano aplinkos žmonės. Drąsiai kalbu, dalinuosi patirtimi, manau, bus naudinga ir kitiems, kartu taip išreiškiu ir pagarbą bei dėkingumą globėjams“, – sako Ignė.
Kaip antri tėvai
Mergina A. ir J. Kizevičius vadina savo antraisiais tėvais. „Daugybė jų savybių žavi: jie visada priima nuomonę, jei ir nesutampa – visada atsižvelgia. Atvykusi į šią šeimą išmokau dažniau prašyti, atsiprašyti, dėkoti, išsigryninau vertybes. Mums visiems reikia, kad kažkas apkabintų, pasakytų, kad myli. Kizevičiai buvo tie drąsieji, nepabijoję globoti mane, paauglę. Už tai visą gyvenimą liksiu jiems dėkinga“, – sako Ignė.
Giminė priėmė draugiškai
Nuolatiniai globėjai atvirauja turintys plačią giminę, daug draugų ir yra aktyviai bendraujantys. Kaip jie priėmė naują šeimos narį? „Giminė yra atvira, priėmė draugiškai“, – komentuoja Juozas, pats augęs 7-ių vaikų šeimoje, o Asta – 5-ių.
„Mūsų artimieji yra geranoriški, jautrūs žmonės, o ir patys esame nemažai gyvenime patyrę, tad nemanome, kad kažką labai didvyriško darome. Tiesiog prasmingai gyvename“, – pastebėjo Juozas.
Stipri vertybių sistema
Nuolatinių globėjų pora sutinka, kad laikosi tvirtos vertybių sistemos: į kiekvieną žmogų žiūri su meile, didžiule pagarba, bendryste. Šeima laikosi tradicijų: sekmadienį po apsilankymo bažnyčioje, keliauja namo, pasikviečia svečių, atvyksta ir biologiniai vaikai, Juozas pagamina pietus, visi džiaugiasi bendravimu.
Asta atvirauja, kad vertybių pamatą padėjo jos tėvai: jie buvo praktikuojantys katalikai, tad ir katalikiškas šventes švenčia. „Mano šeima buvo didelė, namai visiems atviri, be to, tėvai globojo vieną neįgaliųjų šeimą, geranoriškumo pavyzdį atsinešiau ir į savo sukurtą šeimą“, – pastebi Asta.
Kasdien po anekdotą
Globėja A. Kizevičienė pasakoja, kad susipykus, vyras dažnai ima skaldyti anekdotus. „Pasijuokiam ir išgaruoja visi pykčiai. Be to, esu tiek įsisukusi į veiklas, kad neturiu kada rengti konfliktų, paskui juos dar spręsti, taikytis, ech!“, – numoja ranka A. Kizevičienė.
Jos sutuoktinis papildo: „Humoras – mūsų šeimos skiriamasis bruožas.“ Tikina, kad kasdien jų namuose galima išgirsti bent po vieną anekdotą ar kitą linksmą sąmojį.
Nuo šeimos pailsėti nesinori
Ar būna dienų, kai sutuoktiniai nori pailsėti nuo šeimos? „Kai vaikai dar buvo maži, atrodė, reikia tą ir aną padaryti, maniau, kai išvažiuos visi į kaimą savaitgaliui, tai kaip pasiraitosiu rankoves, kaip padarysiu visus užsilikusius darbus. Bet vos tik visi išvažiuoja – nekyla rankos dirbti, atrodo kažko ilgesingai trūksta“, – atvirauja Juozas.
Šeima atostogauti norėtų tik visi kartu, jau ir kryptį yra išsirinkę – Ispanija.
Padėkos žodžių negaili
Pasiteiraujame, už ką šiandien vieni kitiems norėtų padėkoti? Juozas Ignei dėkingas už pagalbą: „Ji mūsų ramstis, padeda ir namuose, ir sodyboje darbuotis“.
„Vyrui noriu padėkoti už atvirumą, supratimą. Dar iki paimant globoti paauglę, kartą žiūrėjo su vyru televizorių, kur buvo kalbama apie vaikų globos namų Lietuvoje pertvarką. Menu, sakiau vyrui: „Gal paimam globoti vaiką, padarysime gerą darbą?“ – Jis nusistebėjo: „Sveikatos neturime, kokį dar vaiką?“ – Bet, praėjo pusmetis ir namuose jau buvo vaikas, pasitaikė proga“, – šypsodamasi kalbėjo A. Kizevičienė.
Bijai vilko – neik į mišką
Ką pora patartų kitoms šeimoms, svarstančioms tapti nuolatiniais globėjais? „Jei bijai vilko – neik į mišką. Bet vaikas – ne vilkas. Svarbu žinoti: vaikus reikia imti globoti ne dėl savęs, o todėl, kad vaikams reikia šeimos. Reikia pasiryžti mylėti vaiką dėl to, kad jis tiesiog yra, o ne todėl, kad jis yra toks ar anoks, ar viliantis iš jo pagalbos ateity. Jei myli žmogų – imk globoti ir duok, ką turi geriausia“, – teigė A. Kizevičienė.
Pasiūlymas valstybei
Turėdama ilgametę patirtį nuolatinės globos srityje, A. Kizevičienė nori pasidalinti pasiūlymu valstybei, kaip dar pagerinti sąlygas nuolatiniams globėjams, kad ir kiti nesibaimintų ryžtis šiai misijai. „Jėgos senka, jaunyn neiname, tad dirbti valdiškame darbe ir dar nuolatiniais globėjais vienu metu – tampa per sunku. Siūlau valstybei anksčiau išleisti į pensiją nuolatinius globėjus: tarkim, moteris nuo 55 m., vyrus – nuo 60 m., taip pat suteikti visas socialines garantijas, nuolatines pajamas. Kitas dalykas – mes būsime užauginę 6 vaikus, bet globotiniai nėra priskaitomi prie biologinių vaikų, tai galėtų būti irgi keistina. Mums žinių, išsilavinimo, patirties – tikrai pakanka, bet sveikata eina žemyn, jėgos nebe tos, kad dirbtum ir dar augintum vaiką, juolab, kad pati dirbu su vaikais – esu pedagogė. Jei dirbi su meile, sąžiningai – tikrai pavargsti, juk vaikui turi skirti daug dėmesio, ypač tam, kuris ateina iš kitos šeimos, turi sužeidimų, skausmingų patirčių, turi šiam darbui atsiduoti visa širdimi“, – dėstė antrą vaiką su vyru Juozu globojanti A. Kizevičienė.
Vaikų gerovės centro „Pastogė“ darbuotoja sutiko, kad nėra pilnai išvystytos paslaugų sistemos globėjams bei jų globojamiems vaikams. „Reikalingi įvairūs vaikų priežiūros centrai, užimtumo grupės vaikams, specializuotos grupės vaikams, turintiems elgesio ir emocijų sutrikimų, tęstinė palaikomoji psichologinė pagalba vaikams bei šeimoms”, – teigė specialistė.
O kas po to?
Šįmet Kizevičių globotinei sukaks 18-lika, tapus pilnamečiams, globėjai baigia savo darbą, tačiau kaip bus šiuo atveju, ar nenutrūks bendravimas? „Ignei visada bus atviros durys!“, – tvirtai ištaria J. Kizevičius.
„Mes visada atviri bendrystei, net minčių nėra, kad Ignė išeis studijuoti ir nutrauktume ryšius, ji visada liks mūsų širdyje. Tačiau, bendravimas palaikomas iš abiejų pusių. Linkiu, kad gyvenime ji darytų tai, kas tikra. Labai svarbu, kad atsirinktų draugus pagal vertybinius kriterijus, kad mokėtų kritiškai mąstyti, nebijotų suklysti, o suklydus – pasitaisyti. Ir dar svarbu suvokti bei įvertinti viską, ką gauni, nors šiandien dar ir nesupranti, kaip tai reikšminga“, – pokalbį baigė A. Kizevičienė.
Nuolatinės globos Kaune laukia 23 vaikai
Vaikų gerovės centro „Pastogė“ darbuotoja informavo, kad Kaune šiuo metu ieškoma nuolatinių globėjų 23-ims vaikams. Ji pridūrė, kad tebegyvuoja įvairūs su globa susiję mitai, baimės, tokie kaip aukšti reikalavimai globėjams, ilgi ir sudėtingi mokymai, socialinių darbuotojų priežiūra ir kontrolė globojant, privatumo trūkumas, blogi globojamo vaiko genai, sudėtingas bendravimas su vaiko biologine šeima ir pan., tačiau tai tėra mitas.
Kas gali tapti globėjais?
Globoti norintis asmuo nebūtinai turi būti susituokęs ar privalo turėti būstą, priklausantį jam nuosavybės teise. Svarbiausia, kad jis turėtų tinkamas sąlygas vaikui augti ir ugdytis, suprastų vaiko poreikius, gebėtų juos jautriai tenkinti, būtų mylintis bei rūpestingas, gebėtų bendradarbiauti.
Globėjais gali būti skiriami: asmenys iki 65 m. amžiaus, išskyrus artimąjį giminaitį (senelius, brolius, seseris), jei jis nori laikinai globoti jaunesnį kaip 10 metų vaiką; kandidatai turi būti ne jaunesni nei 21 m. amžiaus, išskyrus artimąjį vaiko giminaitį.
Kur kreiptis, norint globoti?
Norint globoti šeimoje be tėvų globos likusį vaiką, pirmiausiai reikia kreiptis į gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos skyrių, pristatyti reikiamus dokumentus, Kaune čia. Vertinimas trunka apie mėnesį.
Po to dokumentai siunčiami globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo atestuotiems socialiniams darbuotojams, kurie veda mokymus būsimiems globėjams. Mokymus sudaro 10 grupinių sesijų (1 kartą per savaitę) ir ne mažiau kaip 2 individualūs susitikimai. Juos baigus, socialiniai darbuotojai parengia išvadą apie asmens pasirengimą globoti ir persiunčia ją Vaiko teisių apsaugos skyriui. Galiausiai šeimai yra siūlomas galimas globoti vaikas.
Specialistų pagalba teikiama neribotą laiką
Su globėjais, vaikais, augančiais globėjų šeimose, periodiškai bendrauja socialinis darbuotojas. Tai galimybė vaikams ir globėjams išsakyti savo jausmus, pageidavimus ar galimus nusiskundimus, kartu ieškoti galimų problemų sprendimo būdų, siekiant globos pozityvumo. Socialinio darbuotojo konsultacijos padeda į situaciją pažvelgti „iš šono“, „nuleisti garą“, arba tarpininkauti siūlant kitų specialistų paslaugas (psichologo, mediatoriaus).
Globėjai kviečiami lankytis savitarpio paramos grupėse, kuriose jie gali bendrauti tarpusavyje, dalintis globos patirtimi, tai suteikia šeimoms bendrystės jausmą, galimybę išsipasakoti, pasiguosti, pasidžiaugti, drauge paieškoti pozityvių sprendimų. „Pastogės“ specialistų pagalba teikiama neribotą laiką.
