Kaunietę Rasą (46 m.) su Motinos diena sveikino 5 vaikai: 1 biologinis ir 4 globotiniai. Kalbant apie vaikus, pašnekovės akyse ne kartą suspindi nuoširdžios ašaros, ypač tada, kai pasiteiraujame apie svajonę: „Noriu su vaikais nuvykti į Gruziją, parodyti jiems tą nuostabią, svetingą šalį ir kultūrą! Juk gruzinai taip myli vaikus!“.
Pilna troba – toks jausmas apima apsilankius jų namuose penktadienio pavakarę. Pokalbį apie vaikų globojimo subtilybes bandome suspausti į valandą, nes vakaras pažadėtas šeimai – keliaus į kiną.
Laukia tėvų
„Ką vaikas jaučia, kai laukia globėjų, naujų tėvų?“ – Užduodame klausimą Rasai, kuriai tenka dažnai lankytis vaikų gerovės centre „Pastogė“ ir bendrauti su ten gyvenančiais mažaisiais. Beje, šiuo metu čia nuolatinės globos laukia 24 vaikai.
Paprašome Rasos pasidalinti įspūdžiais apie apsilankymą šioje įstaigoje. „Tragiška patirtis. Vaikai patys prieina, šnekina, jiems įdomu pas ką atėjome. Jei pasakai, kad vaikučio pasiimti, klausia kurio. „Ar tu mama?“ – apipila klausimais. Jie labai laukia mamų. Bet kaip jie laukia tėčių!“, – emocingai kalbėjo Rasa. Tą iliustruoja pasakojimu apie jos antrosios pusės Eriko apsilankymą šioje įstaigoje. „Mano gyvenimo vyrui atvykus pasiimti globotinį, pribėgo vienas berniukas ir negalėjo patikėti: „Tu dabar būsi jam tėtis?!“ – Vyras atsakė teigiamai, o apstulbęs berniukas pamojo draugams, kad atbėgtų pamatyti šį reginį.
„Mama yra 100 kartų įprastesnis dalykas, o tėtis – kažkas naujo. Dažnai vaikai ten patenka iš nepilnų šeimų“, – pridūrė Rasa.
Kita istorija irgi nepalieka abejingų: „Ėjau į „Pastogę“ pasiimti kitą vaikelį, staiga prie įėjimo sustabdė berniukas, jis atidarė man duris ir pasiteiravo, pas ką aš. Papasakojau, kad einu pasiimti vaiko, važiuosime namo. Jo irgi paklausiau kaip čia atsirado ir kaip bėga dienos, jis pasakė, kad laukia mamos ir parodė kaip už nugaros laiko sukryžiuotus pirštus – tikisi, kad daugiau čia nepapuls, kad sulauks naujų tėvų…“, – slapčia braukdama ašaras kalbėjo Rasa.
Kodėl ji su vyru tapo nuolatiniais globėjais? „Matau prasmę ilgalaikėje perspektyvoje. Nuolat gyvendamas šeimoje, vaikas perima vertybes, įgeria visą globą, dėmesį, šilumą, meilę, jaučiasi saugus, juk turi namus“, – įsitikinusi Rasa.
Globoja jau 11 metų
„Turime meilės, vietos, pajamų – mes galime padėti, tad kodėl gi ne?“, – retoriškai klausė Rasa. Pašnekovė vardina, kad dvynius augina jau 11 metų (jiems keturiolika), kitą berniuką 4 metus (dabar dešimtmetis) – jie įsipareigoti globoti nuolat, šeimoje dar gyvena ir laikinas globotinis, kuris, pagerėjus biologinės šeimos padėčiai, bus grąžintas tėvams. Beje, šis laikinas globotinis – jau trečias Rasos šeimoje, o vienu metu namuose gyveno net penki. „Visi labai greit apsipranta. Manau, kad tai ne paskutiniai globotiniai. Tikrai ne paskutiniai!“, – tvirtai sako Rasa.
Paskutinį kartą veiksmas vyko itin greitai: 11 val. ryto paskambino darbuotojai ir pasakė, kad yra berniukas, amžių bei pasiteiravo, ar gali jį paimti globoti. 15 val. pora jau važiavo pasiimti naujo šeimos nario.
„Mūsų vaikai labai geri, empatiški, jautrūs, o ir staigiai mobilizuojasi, kai reikia: tik pasakyk, kad reikia padėti apsirengti ir jam iškart visi puls padėti. Labai gerai, kad namuose auga tiek daug vaikų…“ – ašaras nuryja Rasa.
Pokalbio metu ji visus vaikus vadina sūnumis, neskirsto į savo ir ne, o ir ją, prasitaria, vaikai nereikalaujant patys pasirinko vadinti mama. Atvirauja, tai jai – didžiausias įvertinimas.
„Dėkingumas? Čia ne vaikai, o mes jiems turime būti dėkingi, kad ateina į mūsų namus ir leidžia pasijusti tėvais“, – širdį atveria Rasa ir priduria, kad būti mama – darbas be išeiginių, be to, labai atsakingas. „Globa – ne ta vieta, kur gali pabandyti ir nepasisekus grąžinti. Tai – didelė atsakomybė“, – pridūrė Rasa.
Palaikė ne visi
Rasa pasakoja, kad iki šiol ne visi jos šeimos nariai supranta, kodėl ji globoja svetimus vaikus, tačiau mama, sesė ir seneliai visad palaikė. „Kai pasakiau, kad turėsime dvynukus, pirmiausiai senelis pasiteiravo: „Tai kada turėsite, kad dar nesimato?“ – Pasakėme, kad globosime ir šią žinią jie palydėjo su šypsena. Kai dvynukai atėjo į mūsų šeimą, juos priėmė kaip savo anūkus. Mano senelis turėjo tradiciją: visiems anūkams duoti po pinigėlį, neišskyrė nei vieno vaiko. Kai atsirado 6-metis, o senelis jau buvo miręs, bet gyva babytė, nuvežėme jai parodyti naują globotinį, ji sakė: „O Jėzus, koks fainas vaikas! Prieik, pinigėlį tau duosiu. Anie buvo ir gavo, ir tau priklauso, nes tu mano anūkas“, – šiltais prisiminimais pasidalino Rasa.
Meilės pilni namai
„Kas yra meilė?“, – pasiteiraujame. „Meilė – tai jausmas, kai gali dėl kito ir numirti, kai nori ką nors pasakyti, bet neturi žodžių, kai gali tvirtai suspausti žmogų glėbyje ir nepaleisti, kai gali užpykti iki beprotybės, bet ir atleisti. Šiuose namuose per meilę praeiti neįmanoma, jos tiek daug! Reikia prasiskirti kaip per debesį“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako Rasa. „Kadangi esame pilni šio jausmo, tai ir naujus šeimos narius vis galime priimti“, – sakė daugiavaikė mama.
Jai nieko nėra geriau, kai mažieji atbėga, tyliai sušnabžda į ausį: „Aš tave labai myliu“ – ir pabučiuoja rankas. Vaikai ir labai atsakingi, supratingi, paslaugūs – pasiteirauja ar nereikia pasitikti iš darbo, parnešti pirkinių iš parduotuvės, padėti namų ruošoje.
Auklėja gyventi tiesoje
Paklausiame, kaip pavyksta sklandžiai auklėti keturis kartu gyvenančius berniukus, mat biologinis sūnus jau gyvena atskirai. „Pirmiausiai esame teisingi, visada laikomės duoto žodžio“, – akcentavo Rasa bei pažymėjo, kad kaip ir visose šeimose – būna visko, vaikai ne visad klauso.
Pastebi, kad svarbu būti viena komanda su vyru, o jai šiuo atžvilgiu, atvirauja, labai pasisekė. „Skirstau vyrus į dvi kategorijas: su kuriais galima auginti vaikus ir su kuriais ne. Mano vyras toks, su kuriuo galima ir reikia auginti vaikus. Vaikams tai pats geriausias pavyzdys. Jis nebijo parodyti, kad vyras turi būti švelnus mamai, babytei einančiai per gatvę, vaikui, šuniukui. Vyro stiprybė – nebijoti parodyti savo švelnumą“, – sakė Rasa.
Taip pat stengiamasi, kad jie gerai mokytųsi, lankytų užsiėmimus, sportuotų, skaitytų knygas.
Prakalbus apie bausmes Rasa pasakojo besisemianti išminties iš tėvų saviugdos klubo. Iš ten ir idėja – pasielgus netinkamai – vaikui pasiūlyti nusibausti pačiam. Tarkim, neparuošė pamokų, bausmę susigalvoja pats. Pirmiausia paruošia pamokas, papildomai perskaito sekančias temas ir savaitę nežaidžia su planšete. „Labai efektyvu, kai pats priima sprendimą. Fizinių bausmių niekada nenaudojame. Vaikas neturi bijoti, jis turi žinoti, kad dėl blogo poelgio tiesiog bus apribotas“, – kalbėjo globėja.
Kitas svarbus auklėjimo niuansas – vaikus į keliones visad ima kartu. „Tik vieną kartą dviem dienom su vyru buvome išvykę vienu du, buvo taip neramu, jau važiuojam atgal, o mėnulis toks didelis, toks ilgus… Nuo to karto visada atostogaujame ir keliaujame visi kartu. Vaikams tai svarbu“, – pabrėžia Rasa.
Dar viena pasiteisinusi auklėjimo taisyklė – vaikai patys pasiūlo, ką norės veikti savaitgalį, tarkim, penktadienį paskirtas filmų vakaras. Kitais kartais eina pramogauti į miestą: žaidžia boulingą, keliauja į kiną, ledo areną ir pan.
Šeštadienį ar sekmadienį vyksta šeimos susirinkimas, jo metu aptariami savaitės įvykiai: kas prasikalto, ką galima gerinti, balsuojama dėl pramogų. Auklėjimo klausimais pataria ir savitarpio pagalbos grupės „Pastogėje“.
Nekalbėjo, o po pusmečio pažėrė eilėraščius
Moteris džiaugiasi auklėjimo rezultatais, vienas globotinis į šeimą atėjo 3,5 m. ir visai nekalbėjo, bet po pusmečio, per šv. Kalėdas, jau drąsiai deklamavo eilėraščius darželyje. „Kasdien naujas žodis – įvykis, išmoko kojines apsimauti – stebuklas“, – kasdienos džiaugsmus vardino pašnekovė.
Vyresnėlis irgi nemokėjo eilėraščių, tylėjo kaip siena, tačiau lydint į darželį, Rasa jam vis deklamuodavo ketureilius. „Vieną dieną einam ir jis visus ketureilius išbėrė kaip žirnius. „Vat čia tai įvykis!“, – pagalvojome su vyru.
Kaip įsivaizduoja save senatvėje?
Pasiteiraujame, kokią didžiausią dovaną pašnekovė yra gavusi iš gyvenimo. „Aš manau, kad dar bus tų dovanų, taigi dar šitiek vaikų pasaulyje!“, – sako Rasa.
Įdomu, o kaip įsivaizduoja save po 20-30 m.? „Tykiai besisupančią ant krėslo. Bet vyras sako: „Palauk, palauk, užaugs vaikai, suveš mums savo anūkus, tas tavo krėslas su languotu pledu supsis, supsis, o tu tik lakstysi pirmyn atgal su žiurstu. Bet tame krėsle tai supsis anūkai!“ – Pamatysim, o dabar gyvename ir džiaugiamės. Iki senatvės dar kokie 20 metų – suspėsime užauginti ir dar kelis vaikus iki pilnametystės“, – planuoja globėja Rasa.
Svajoja su šeima nukeliauti į Gruziją
Galiausiai pasiteiraujame apie svajonių dieną ir moters akys suspindi. „Visi važiuotume į Gruziją. Kaip mes ten važiuotume! Kaip būtų vaikams ir mums su vyru gera… Labai įdomi Gruzijos kultūra, gruzinai labai myli vaikus (susigraudina, – aut. past.), jiems būtų neįtikėtina, kad tiek vaikų gali būti ne tik pas juos, bet ir kitur. Vaikams labai patiktų: vaikščiotume po vynuogynus ir kalnus, valgytume rytietiškus skanumynus…“, – svajingai kalbėjo Rasa.
„Linkiu, kad visi mano vaikai užaugtų laimingi, savimi pasitikintys, empatiški, stiprūs, tvirti. Dabar jie mato gražų šeimos modelį. Tikiu, kad užaugę jie bus labai geri tėvai ir savo vaikų tikrai nepaliks“, – pokalbį baigė keturių vaikų globėja Rasa.
