Laisvės alėjoje bent kelis kartus per savaitę galima pamatyti morkiniais ar baltais drabužiais vilkinčius vyrus ir sariais pasipuošusias moteris – šypsodamiesi jie gieda „Harė Krišna“ mantrą ir grodami karatalais ar mridanga keliauja iki Kauno šv. arkangelo Mykolo bažnyčios (Soboro) bei atgal, galiausiai grįžta į šventyklą Savanorių prospekte. Tai krišnaitai, jie atlieka harinamą – viešą Dievo vardų šlovinimą.
Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia kelionę po skirtingų tikėjimų Kauno maldos namus ir šįkart lankosi Kauno Harė Krišna šventykloje. Apie šiuos maldos namus bei krišnaitų gyvenimo būdą pasakoja šventyklos vadovas Simas Grabauskas (Sankirtan Das).
Religinis judėjimas iš Rytų
Trumpai apie krišnaizmą. Tai religinis judėjimas iš Rytų, jis turi glaudžias sąsajas su induistine tradicija. Krišnos sąmonės judėjimo teologija kilo iš vaišnavų tradicijos induizme.
Krišnaizmo atnešėjas į Vakarus – Bhaktivedanta Svami Šrila Prabhupada (1896 -1977 m.) iš Indijos. Jis išvertė Vedų (induizmo šventraščių) dalis į anglų kalbą ir išvyko į JAV bei 1966 m. įkūrė tarptautinę Krišnos sąmonės bendriją (ISKCON).
Pagrindiniai krišnaitų šventraščiai – „Bhagavad-Gita. Kokia ji yra“ , „Šrimad-Bhagavatam“ ir „Šri-Išopanisad“. Juos parengė minėtas bendrijos įkūrėjas.
Šį judėjimą greit pamėgo hipiai, įsitraukė žinomi žmonės: „The Beatles“ narys Džordžas Harisonas, grupės „Grateful Dead“ muzikantai, poetas Alanas Ginsbergas ir kt., nuo to laiko krišnaizmas tapo plačiai žinomas.
Krišnaitai Dievą vadina skirtingais vardais: Krišna, Rama, Govinda, Balarama, Nitjananda, Gauranga ir kt.
Tikima, kad Dievas Krišna sukūrė pasaulį. Į gimimo-mirčių ratą žemėje žmogus iš dvasinio pasaulio patenka, kai užsinori būti savanaudis ir pasaulio centras. Žemėje susivokęs ir supratęs, kad gyvenimo prasmė yra rūpintis kitais, besąlygiška meilė kiekvienai gyvai būtybei, Dievui, harmoningi santykiai – jis vėl grįžta į dvasinį pasaulį. Pasak krišnaitų, susivokimas esant siela, o ne tik kūnu – gali ateiti ir po tūkstančių gyvenimų, sielai nuolat keičiant kūnus, kaip rūbus, tad labai svarbu susivokimo progos nepraleisti.
Krišnaitai tikėjimą sustiprinti vyksta į piligrimines keliones Indijoje.
Bhaktai kasdien sukalba bent 16 džapos ratų
Krišnaizmo išpažinėjai vadinami bhaktais, jie praktikuoja bhakti jogą (kalba mantras), kurios pagalba siekiama protu kontroliuoti jusles. Pagrindinė bhakti jogos mantra, kuri, beje, giedama ir gatvės eisenose, skamba taip: „Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna Harė Harė, Harė Rama Harė Rama, Rama Rama Harė Harė“ (esmė: o švenčiausiasis, o maloniausiasis, leisk tau tarnauti). Pasišventę bhaktai kasdien sukalba šią mantrą bent 16 džapa-malos (panašus į krikščionių rožančių) ratų. Vienas ratas – 108 kartai. Kalbant mantrą vyksta meditacija. „Tai būdas šnekėti su Dievu“, – paaiškino S. Grabauskas.
Bhaktai laikosi 4 taisyklių: jie laktovegetarai (nevalgo mėsos, žuvies, kiaušinių; taip pat svogūnų, česnakų, grybų); nevartoja intoksikantų (negeria alkoholio, nerūko, nenaudoja narkotikų, net kavos, juodos arbatos); neturi neleistinų lytinių santykių (leistini tik santuokoje ir tik vaikų pradėjimui); nežaidžia azartinių žaidimų. Svarbiausia – nepakenkti nei vienai gyvai būtybei, pirmiausiai turint omeny save.
Lietuvoje krišnaizmas išpažįstamas nuo 1979 m., čia gyvena keli tūkstančiai krišnaitų, Kaune – apie 300.
Išskirtinė išvaizda turi gilią prasmę
Krišnaitai gatvėje iškart atpažįstami: vyrai vienuoliai vilki morkinės spalvos drabužius, pasauliečiai mokiniai – baltus; moterys – sarius, kurie laikomi švariausiais drabužiais. Vyrai turi šukuoseną – nuskuta galvą ir viršugalvyje palieka sruogą, juokaujama, esą, kad Krišna už jos ištrauktų. Ant kaktos, vadinamosios trečiosios akies zonoje, yra balta žymė, tai apsaugos ženklas. 17 metų krišnaizmą išpažįstantis šventyklos vadovas S. Grabauskas – Sankirtan Das (pasakojantis apie Dievą) demonstruoja ant kaklo nešiojamus karolius, apsuktus trimis eilėmis. Tokius krišnaitai gauna po tam tikrų atsisakymų: vieną ar du – norint eiti šiuo keliu; tris – po švento vardo suteikimo.
Dvasiniai mokytojai papuošiami gėlių karoliais – tai pagarbos ženklas, vėliau karoliai atiduodami mokiniams, kaip sėkmės simbolis.
Visgi, S. Grabauskas ragina nesusikoncentruoti vien į išvaizdą. „Lietuvoje ši religija egzotiška, tačiau tik išorine forma, o kai eini į gylį – visos autentiškos religijos vienodai egzotiškos. Tą palyginti galima su kompiuterio darbalaukio fonu: vienas vieną nuotrauką užsideda, kitas kitą – bet kompiuterio paskirtis lieka ta pati“, – aiškino šventyklos vadovas S. Grabauskas.
Ritualai šventykloje
Portalas „Kas vyksta Kaune“ įžengia į Kauno Harė Krišna šventyklą, esančią niekuo neišsiskiriančiame privačiame name (Savanorių pr. 37). Šventykla čia gyvuoja nuo 1988-ųjų, prieš tai krišnaitai rinkdavosi Šančiuose.
Pirmiausiai nusiauname batus, mat svarbi taisyklė čia besilankantiesiems: būti blaiviems bei neavėti batų. Vos įžengę pamatome nedidelį varpą, jis praneša apie pamaldų laiką. Pirmajame aukšte yra trys virtuvės ir altorinė.
Keliaujame link pagrindinio šventovės kambario – altorinės, kuriame vyksta pamaldos, paskaitos, bendruomenės šventės. Prie altorinės durų, dešinėje, kabo geležiniai drambliukai, pagal tradiciją, jais reikia paskambinti. „Ateini pas Dievą ir paskambini: dzin, dzin. Dabar Jis tave girdi“, – šypsodamasis pakomentuoja S. Grabauskas.
Už užuolaidų – dievybės
Įėjus į altorinę būtina nusilenkti, tiesa, ši taisyklė galioja tik krišnaitams. Kambaryje matome dvejas užuolaidas, už kurių yra religiniai simboliai. Mums atėjus, jos trumpam atitraukiamos. Pagrindiniame altoriuje regime dievybių Gauranga ir Nitjananda statulėles, kurios dukart per dieną perrengiamos: ryte ir vakare. Tam turima apie šimtą aprangos komplektų. „Dievybės – kaip Dievo pašto dėžutė, per jas gali perduoti Dievui žinutę, jis asmeniškai priima“, – aiškino šventyklos vadovas.
Altoriuje dar matyti praeities mokytojų nuotraukos, tulasi – šventas medelis, dramblių ir karvių dekoracijos, smilkalai, gausu gėlių.
Kitoje pusėje už užuolaidų pamatome realaus dydžio krišnaizmo įkūrėjo Šrilos Prabhupados statulą, tai pagarbos ženklas krišnaizmo į Vakarus atnešėjui. Jo statula taip pat kasdien perrengiama, rūbai vienodi, morkinės spalvos, nes jis buvo vienuolis.
Kambario šone – vesa asana (sakykla), tai paskaitų skaitytojo vieta. Jos besiklausantieji sėdi ant specialių kilimėlių, ant žemės. Beje, vyrai ir moterys sėdi atskirai. Netoliese sukrauti muzikos instrumentai, naudojami religiniams ritualams: mridanga, karatalai, harmonija.
Prieš išeidami iš altorinės, ant durų pamatome sukabintus medžiaginius krepšelius – tai maldos karoliams skirti krepšiai.
Viena didžiausių krišnaitų švenčių matoma visiems kauniečiams: tai Ratha-Yatra (visatos valdovo) vežimų šventė, jos metu vežimas tempiamas Laisvės alėja.
Keliasi 4 val. ryto, meldžiasi iki 9 val.
Altorinėje 4:30-9 val. vyksta pamaldos: susirinkę daug žmonių 1 valandą klausosi šventraščių skaitymo, po to 2 valandas trunka mantros meditacija, vėliau 1,5 val. visi kartu gieda giesmes, šoka religinius šokius. 9 val. patiekiami pusryčiai. „Tai – darbas su savo vidumi. Kaip langus nuvalai, taip ir čia – savo vidų kasryt susitvarkai, nes smagiau gyventi tvarkingai“, – aiškino S. Grabauskas.
Jis akcentavo, kad šventraščiuose rašoma: jei vėlai kelsiesi, tarkim 9 val., mažės entuziazmas, sveikata prastės, didės depresija. Šventraščiai rekomenduoja keltis bent iki 6 val. ryto.
„Depresija žmogų apninka, nes jis nenaikina jos priežasties. Jis bėga nuo savo vidaus, jei ilgai bėga – gamta užsklendžia jį nuo išorės ir priverčia atsisukti į save bei spręsti savo gilumines problemas. Depresija – tai ženklas, kad tau reikia atsisukti į savo vidų“, – remdamasis šventraščiais aiškino S. Grabauskas.
Laisvės alėjoje valo erdvę
Kaip jau minėta, keliskart per savaitę krišnaitai rengia specialias eisenas centre: Laisvės alėjoje ir Senamiestyje, tai – harinama. Pasiteiraujame, kokia jų reikšmė. „Tyrimais įrodyta, kad meditacija apvalo miestą, mažėja nusikalstamumas, kiti negatyvūs reiškiniai. Vykdant meditaciją, energetiškai valome miestą, šloviname Dievą, skleidžiame meilę, dainuojame, grojame. Ši meditacija siekia kelis tūkstančius metų. Visa erdvė apsivalo“, – aiškino šventyklos vadovas S. Grabauskas.
Eisenos dalyviai dalina praeiviams sausainius, siūlo įsigyti Krišnos sąmonės judėjimo knygų. Gautus pinigus taupo piligriminei kelionei į Indiją. „Knygos – žinojimas, didžiausias ginklas. Jei žmogus žino, jis gali daug pakeisti. Dalinamės tūkstantmečių išmintimi”, – pridūrė pašnekovas.
Laimina maistą
Visą maistą, kurį gamina savo trijose virtuvėse, šventykloje laimina: neša padėti ant užuolaidomis užtraukto altoriaus, tikima, kad palaimintas maistas apvalo žmogų. „Minėjau, kad altorius – kaip pašto dėžutė, tad siunčiame Dievui paragauti maistą. Dievas paragauja ir visas maistas tampa šventas kaip komunija. Po to maistą išdaliname susirinkusiesiems. Kadangi maistas tampa šventas, jo likučių neišmetame – atiduodame ežiukams, kurių ant žalio kalno apstu“, – šypsodamasis sakė S. Grabauskas.
Jis aiškino, kad maistas daro didelę įtaką žmogaus sąmonei, emocijoms, nuotaikai, tad svarbu žiūrėti, ką valgai. „Pastebėkite, kaip jaučiatės užvalgę pusfabrikačių ir kaip – mamos gaminto maisto. Skirtumas akivaizdus. Maistą pas mus gamina tik pozityvios nuotaikos žmogus, tik pameditavęs, vilkintis švarius rūbus, maistas prieš tiekiant pašventinamas“, – pažymėjo S. Grabauskas.
Rožinė šviesa – augalui iš Rytų
Šventyklos vadovas pakviečia į antrąjį aukštą, čia – vienuolių vyrų gyvenamieji kambariai, koridoriaus gale – specialus kambarys, apšviestas rožine šviesa, čia auginami sakraliniai tulasi medeliai. „Šios rožinės lempos skirtos specialiai augalų auginimui, kadangi Lietuvoje iš Rytų atvežtam medeliui tulasi reikia daug šviesos, tai ir lempos specialios pasirinktos. Beje, medelių auginimas – kaip meditacija, jie apvalo“, – aiškino S. Grabauskas.
Nuskinti tulasi lapeliai turi sakralinę prasmę: nešami ant altoriaus; kaip sėkmės ženklas duodami šventyklos lankytojams su pašventintu maistu.
Šventykloje gyvena keliolika krišnaizmo studentų
Šventykloje ne tik vyksta religinės apeigos, bet ir gyvena šio religinio tikėjimo studentai, nes Kauno Harė Krišna šventykla – oficialus Majapuro aukštojo mokslo instituto padalinys. Apie penkiolika studentų šiuo metu studijuoja Dievo ir gamtos dėsnius. Vyrai gyvena pagrindinėje šventykloje, moterys – šalia statomoje naujoje šventykloje.
Pakalbiname kelis krišnaitų bendruomenės narius.
Ilgiau, nei pusmetį šventykloje gyvenanti socialinė darbuotoja Aurelija pasakojo krišnaizmu besidominti jau seniai. „Nuo paauglystės buvau ieškojime, man buvo artimas vegetarizmas, labai domėjausi psichologija. Prieš tai ėjau į krikščionių, protestantų bažnyčias, tačiau jos neužpildė mano širdies, neradau, ko ieškojau. Po truputį pradėjau lankytis krišnaitų šventykloje, paskaitose, gilintis į jų gyvenimo filosofiją, santykius su Viešpačiu. Siekiau iš arti pamatyti realų jų gyvenimą. Man patiko krišnaitų išpažįstamos vertybės: meilė, pagarba, tolerancija, pakantumas bei, kad jie skatina dirbti su savo ydomis, nelaimių priežasčių ieškoti savyje“, – kalbėjo Aurelija.
Studentė Kamilė šiandien atliko dievybių rengimo ceremoniją, ji vadina tai vienu iš Dievo garbinimo veiksmų, savotiška meditacija. Mergina turi dvasinį vardą Kunda Lata. „Jį suteikia dvasinis mokytojas. Mano vardas reiškia Vandens gėlė – tai gopės (Krišnos palydovės) vardas“, – aiškino pašnekovė. Kad gautų dvasinį vardą, krišnaitas pirmiausiai turi vadovautis keturiais principais: nevalgyti mėsos, nevartoti intoksikacinių medžiagų, neturėti neleistinų lytinių santykių, 16 ratų per dieną kartoti džapą. Jei pastoviai laikosi šių reikalavimų, jis gali susirasti dvasinį mokytoją ir siekti gauti iniciaciją.
Marketingo specialistė Dovilė skaičiuoja krišnaizmu besidominti jau 4,5 metų, dienos režimas tapo įprastas. „Kai pripranti, ir sirgdamas 4 val. ryto atsikeli, nėra sunku. Be to, lietuviai labai dvasingi. Užtenka ir šešių valandų miegui, nes daug energijos iš mantros kartojimo gauname“, – sakė Dovilė.
Visuomeninė veikla
Krišnaitai užsiima ir visuomenine veikla: Lietuvoje veikia fondas „Harė Krišna: maistas kūnui ir sielai“, labdaringai maitinantis socialiai remtinus žmones. Vilijampolėje veikia Vedų kultūros centras, ten vyksta viešos paskaitos, pietūs už auką (nenustatytas mokestis). Kauno Harė Krišna šventykloje taip pat vyksta vieši pietūs, jie prasideda 12 val. (čia rekomenduojama auka: studentui 1,5 eur., kitiems – 3 eur.).
Vykdoma reabilitacinė veikla – krišnaitai padeda sugrįžti į normalų gyvenimo ritmą nelaimėliams, nustoti vartoti narkotikus, rasti darbą.
Linkėjimas skaitytojams
Pabaigoje paprašome tarti žodį portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojams. „Dievas yra visą laiką kartu, tik dažniausiai jo negirdime. Su Dievu galima bendrauti per savo darbą, veiklą, rūpinimąsi šeima, buvimą profesionalu pasirinktoje srityje ir pan. Palinkėsiu nieko aklai nepriimti ir nieko aklai neatmesti“, – pokalbį baigė Kauno Harė Krišna šventyklos vadovas Simas Grabauskas (Sankirtan Das).
Šventykloje kiekvieną sekmadienį nuo 12 val. vyksta atvirų durų dienos, kurių metu pristatomas šis tikėjimas, pademonstruojama kaip giedamos meditacinės mantros ir vaišinama pašventintomis vegetarinėmis vaišėmis.
