„Lietuvos šimtamečiai tokie pozityvūs ir taip išsiilgę bendravimo, kad pirmiausiai eidavo ne fotografuotis, o vesdavosi prie šakočiais, cepelinais bei šviežiu medumi nukloto vaišių stalo ir pasakodavo, pasakodavo!“, – sako fotomenininkė Monika Požerskytė. Ketvirtadienį, balandžio 5 d., Kauno fotografijos galerijoje ji atidarys parodą – „100 metų kartu“, į kurios pristatymą kviečiami visi kauniečiai ir miesto svečiai.
Išvakarėse portalui „Kas vyksta Kaune“ ji išklojo parodos atsiradimo istoriją.
Valstybės atkūrimo 100-mečiui pažymėti
Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą projektą fotografė sumąstė 2017-ųjų pavasarį. „Man kilo idėja fotografuoti šimtamečių portretus. Internete paskelbiau, kad ieškau 100-mečių, netrukus prie idėjos prisijungė labdaros ir paramos fondo įkūrėjas ir telefoninės pagalbos linijos senjorams „Sidabrinė linija“ įgyvendintojas M. Čiuželis bei filmų režisierė Edita Kabaraitė, taip atsirado projektas „100 metų kartu“. Bendromis jėgomis surinkome apie šimtą kontaktų, nors Lietuvoje gyvena daugiau kaip 400 šimtamečių“, – pasakojo M. Požerskytė. Projekto rezultatai: dokumentinis filmas, fotografijų paroda ir albumas, pavadinimu „100 metų kartu“.
Vyriausia herojė gimė 1908 metais
Visi 40 M. Požerskytės fotografijų parodos herojų yra gimę 1918 metais ir dar anksčiau. Vyriausiam vyrui – 107 m., tai kaunietis Vincas Šileika, o vyriausia filmo herojė moteris – 110 m. šiaulietė. Beje, Vincas gyvena vienas ir neliūdi. Nors turi vaikų, bet nenori, kad šokinėtų aplink jį. „Jie visi nori būti savarankiški“, – pažymėjo fotografė.
Kodėl visi portretai žydrame fone? „Nenorėjau rodyti herojų aplinkos, siekiau artimo plano, nes per 100 metų jie visko matė, ir paskutinė gyvenamoji vieta galbūt nėra ta, kurioje jie norėtų būti. Žydra spalva – nes norėjau šviesaus portreto, be šešėlio, kur dienos šviesoje iš nuotraukų žvelgtų skaidrios akys. Portretų žinutė: kad dažniau pažiūrėtume savo artimam žmogui į akis, jį išklausytume“, – aiškino fotografė.
Beje, parodoje bus tik portretai, prie jų neišvysite vardų, pavardžių ir istorijų, visa tai sugulė į knygą.
Pirmiausiai vaišindavo ir bendraudavo
Kaip vyko fotosesijos? Kadangi senoliai feisbuku nesinaudoja, pirmiausiai dėl informacijos perdavimo talkindavo jų giminaičiai. „Įdomu pastebėti amžiaus svorį: viena šimtametė sakė, kad kitą kartą telefono ragelį pakels jos dukrelė, o tai dukrelei – jau 80 metų, bet vis dar mažybine forma vadina”, – šypsodamasi atkreipė dėmesį M. Požerskytė.
Senoliai apie fotosesiją sužinodavo prieš dieną arba tos pačios dienos rytą, kad iš anksto nesijaudintų, nelauktų.
Su giminėmis būdavo apsitariama kaip herojams geriau pasipuošti ir kitos detalės, tačiau svarbiausia buvo ne tai: „Kai atvažiuodavom, niekas nenorėdavo fotografuotis, būdavo nukrauti stalai, vaišės ir – kalbų į valias! Jie norėjo bendrauti, pasakoti, o fotografavimasis jiems mažiausiai rūpėjo. Visi prisimindavo jaunystę, Lietuvos kelią. Taip ir užtrukdavau po 3-4 valandas. Žemaitijoje pasitiko beprotiškas vaišingumas: sūriai, duona, daržovės! Išvažiuodavau su pilnais krepšiais lauktuvių: viename sukrauti pomidorai, kitame – agurkai, dar kitur įdėti cepelinai, šakočiai, šviežias vasaros medus, kitos kaimo gėrybės”, – prisiminė dosniuosius šimtamečius M. Požerskytė.
Nuotraukose – visa Lietuva
M. Požerskytė fiksavo šimtamečius, gyvenančius skirtinguose Lietuvos regionuose, daugiausiai jų buvo Kaune. Gyvena jie įvairiai: vieni savarankiškai, kiti senelių namuose, kiti butuose pas vaikus, dar kiti kaime.
Į herojus fotografė žvelgė kaip į neatskiriamą Lietuvos visuomenės dalį, ir kartu – kaip į šiandien gyvenančius, jaučiančius ir dabarties akimirką pilnai patiriančius skirtingus, individualius žmones.
Kas užfiksuota? Įvairiausių profesijų žmonės (kunigai, kariai, mokytojai, kirpėjai ir pan.), matę pasaulinius karus, partizaninį karą, trėmimus, pasitikę Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.
„Viena kaunietė kirpėja mokėsi ir dirbo kirpykloje, kur dar prezidentas Antanas Smetona su Sofija Smetoniene kirpdavosi. Keli matė gyvą Hitlerį. Išties, jie regėjo daug. Jų jaunystė nebuvo lengva: trėmimai, karai, įsiminė jų pasakymai: „Tai, ką turim dabar – patys geriausi laikai, nuostabiausi Lietuvai. Visą laiką kovoję už Lietuvą, dabar turime laisvą tėvynę, tai ko dar skundžiatės?!”, – herojų šnekas perpasakojo M. Požerskytė.
Dar keli įsimintini herojai: Eleną Ūsienę (100 m., Šilutė) komanda praminė prancūze, mat ji labai elegantiška, rafinuotų manierų. „Tai ji valdė fotosesiją, ne aš. Laiminga, atsipalaidavusi, nesuvaldoma. Gyvenime irgi nenustygsta vietoje: aplanko visus miestelio renginius, lipa ant scenos, dalinasi išmintimi su jaunimu, kaip gyventi reikia, kokia ji laiminga, kaip jai viskas įdomu, beje, anksčiau ji dirbo mokytoja“, – mena fotografė.
Pas Juozą Navicką (Šiaulių rajonas) kabo visų Lietuvos prezidentų nuotraukos, taip pat nuolat kabo Lietuvos vytis ir trispalvė. „Absoliutus patriotas!“
„Šimtametė Ona Kinčienė (Vilnius) turi savo pirmą siuvimo mašiną, kurią gavo dar būdama paauglė, su ja sugebėjo į Sibirą tremiama pasiimti, iš Sibiro su ja grįžo ir iki šiol turi. Taip pat saugo tėvo smuiką, jis buvo parduotas Amerikos gyventojui, ir dukra specialiai skrido, kad pargabentų smuiką – šeimos relikviją. Beje, ji fotografavosi su savo pačios siūta gėlėta suknele, mat visą gyvenimą dirbo siuvėja. Ji viskuo džiaugiasi”, – pastebėjo M. Požerskytė.
Fotografė pastebėjo, kad iš 40 herojų – du gyvena su sutuoktiniais, abu sulaukė garbaus amžiaus.
„Palangiškiai Aleksandras ir Zuzana Stanceliai (vyrui 102 m., žmonai 96 ir jie kartu jau 70 metų) pas dukrą į Kauną važiuoja švęsti Kalėdų su autobusu. Jie sakė: „Nu bet kokie autobusai dabar patogūs, o anksčiau tai jodavome su arkliais!“ – Stebina jų jaunatviškumas ir džiaugimasis gyvenimu“, – atviravo M. Požerskytė.
Kokia ilgaamžiškumo paslaptis?
Šviesūs, pozityvūs, laimingi veidai, sulaukus 100 metų. Kokia paslaptis?
M. Požerskytei šis klausimas irgi nedavė ramybės, visi jai tikino netikėję, jog sulauks 100 metų. „Kas čia yra – tik apsisuki ir jau šimtas!”, – vienas senolis pajuokavo. Visgi, ne vienas jų pažymėjo, kad būtent darbas, aktyvi veikla padeda išlikti žvaliems. „Vienas liepė nusipirkti dalgį ir išmokti žolę pjauti, esą: dirbk ir gyvensi šimtą metų!“, – šypsodamasi prisiminė fotografė M. Požerskytė. Be to, nei iš vieno šimtamečio neišgirdo nei vieno blogo žodžio, paburbėjimo, atvirkščiai, jie ragino susitelkti į tai, kas džiugina ir dažniau šypsotis.
Ragina prisiminti savo giminės senolius
Fotografė M. Požerskytė paroda perteikia žinutę: „Visi turime garbaus amžiaus artimųjų, raginu eiti ir paklausyti savo 100- mečių gyvenimo istorijų. Be to, šie portretai simbolizuoja, kad visi būsime seni, tad raginama pamąstyti ir apie savo ateitį”, – kalbėjo fotografė.
Ketvirtadienį kviečia į parodą, po jos – filmas
M. Požerskytės parodos „100 metų kartu“ atidarymas vyks balandžio 5 d., 17:30 val., Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2). Po jos, 20 val., kauniečiai kviečiami į dokumentinį filmą „100 metų kartu”, kuris „Kino pavasaryje” įvertintas kaip žiūroviškiausias filmas. Jis bus rodomas laikinoje „Romuvos“ kino salėje (Kęstučio g. 62, seansas mokamas).
