Kaunas mini didžio Lietuvos šviesuolio Vydūno 150-ąsias gimimo metines. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje trečiadienį atidengtas Vydūno paminklinis biustas su užrašu „Tautos augimui reikia visa aukoti“. Po to kauniečiai pakviesti į konferenciją Kauno miesto savivaldybėje.
Vilhelmas Storosta-Vydūnas (1907 m. pasirinktas slapyvardis Vydūnas, iš žodžio „vydėti”, reiškiančio išvysti ir atskleisti žmonėms tai, ką esminio pats suvokė, regėjo) – garsus rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas, eruditas, budinęs tautą. Jo garbei Kaune dar yra pavadinta gatvė – Vydūno alėja, o 2018-ieji Seimo paskelbti Vydūno metais.
Rašytojo, humanisto, kultūros veikėjo Vydūno (1868-1953 m.) gimtadienis yra kovo 22 d., tačiau paminklas atidengtas išvakarėse.
Iš Vokietijos atvyko giminaitė
Tautos garbės alėjoje atidengto paminklo skulptorius – Stasys Žirgulis, architektas – Liucijus Dringelis.
Pasak S. Žirgulio, sukurti Vydūno skulptūrą nebuvo lengvas uždavinys. „Sukurti dvasingą, šiuolaikišką skulptūrą reikėjo laiko. Man buvo svarbu atkurti dvasingą Vydūno charakterį, pavaizduoti šią asmenybę kaip sielos asketą, dvasios titaną, žvelgiantį į mūsų perspektyvą. Atminkime, kad Vydūnas visad linkėjo: kaip bebūtų sunku, vis tiek reikia tikėti, kad šviesa apšvies mūsų kelią“, – sakė S. Žirgulis.
Iš Vokietijos (kur nuo 1944 m. evakuacijos iš Tilžės Vydūnas gyveno iki mirties) atvykusi Vydūno giminaitė Brita Storost dėkojo už jos giminaičiui parodytą pagarbą.
„Jaučiuosi labai pagerbta. Ne tik aš, bet ir visa mano šeima. Į Lietuvą žiūrime, kaip į mūsų antrą gimtinę. Beje, į Lietuvą reguliariai atvykstame nuo 1989-ųjų, Lietuva sparčiai keičiasi, džiugu. Vydūnas buvo įprastas šeimos narys, nei vienam mums nebuvo aišku, kad jis toks reikšmingas, juk jį planuota nominuoti Nobelio premijai, sunkiai įtikėtina! Beje, Vydūną neblogai žino Detmolde, kur jis gyveno. Kad Vydūnas ten išgarsėtų, labai pasistengė kunigas Miroslavas Danys”, – pasakojo vyriausio Vydūno brolio anūkė B. Storost, gyvenanti Berlyne ir pažinusi savo giminaitį iš pasakojimų. Ji mena, kad šeimoje išlikę 5 Vydūno rašyti laiškai (1944 m.) ir knyga apie Karma jogą, padovanota jos seneliui.
„Ar amžiaus išmintis, kurią skleidė Sokratas, Platonas – svarbi? Vydūnas studijavo ir Rytų filosofiją, Upanišadas, Vedas ir kt., amžių išmintį nešė į tautą. Pagrindinis jo gyvenimo principas: gyventi ne dėl savęs, o dėl tautiečių ir tautos. 1928 m. Kaune, Lietuvos universitete, jam suteiktas filosofijos Garbės daktaro laipsnis, beje, artimiausi jo bičiuliai Kaune buvo intelektualai Juozas Tumas-Vaižgantas ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Vydūnas – tautos švietėjas, jo išmintis amžina, iš likusių jo raštų galima išminties pasisemti ir dabartiniais laikais”, – sakė Vydūno draugijos vicepirmininkas Juozas Šidiškis.
Renginyje tai pat dalyvavo Vydūno draugijos, Lietuvos Sąjūdžio, Kauno tautinės kultūros centro, Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės nariai, Kauno miesto savivaldybės vadovai, Kultūros paveldo ir Kultūros skyrių atstovai, folkloro ansambliai „Linago“, „Ratilėlis“, sutartinių giedotojų grupė „Kadujo“.
Eruditas, mokytojas, rašytojas
Vydūnas baigė Ragainės mokytojų seminariją, studijavo Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose daugybę disciplinų: filosofiją, religiją, kultūrą, meną, literatūros istoriją, sociologiją, gamtos mokslus; taip pat anglų, prancūzų, sanskrito kalbas. Mokytojavo Kintų pradžios mokykloje, dėstė Tilžės gimnazijoje, taip pat Rytų seminare prie Berlyno universiteto.
1891 m. Vydūnas vedė Kintų pradžios mokyklos vedėjo giminaitę Klarą Fülhaz. Dirbdamas Kintuose parašė bene svarbiausius filosofinius darbus, kur svarstė gyvenimo prasmės klausimus: „Visatos Sąranga“, „Mirtis ir kas toliau“, „Mūsų uždavinys“ ir parengė vieną svarbiausių savo filosofinių traktatų – „Sąmonė“ (1936 m.).
1895 m. įkūrė Tilžės giedotojų draugiją, kuriai vadovavo 40 metų. Vydūnas rengė lietuvių dainų šventes, skleidė lietuvių liaudies dainas. Leido žurnalus „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“. 1925 m. Pasaulinė rašytojų sąjunga (PEN Club) išrinko jį garbės nariu. 1928 m. Vydūnas tapo Lietuvos universiteto filosofijos garbės daktaru.
1938 m. jis persekiotas nacistinės Vokietijos valdžios ir už tautines idėjas bei veiklą pasodintas į Tilžės kalėjimą. Tokio elgesio neapsikentę pasaulio rašytojai bei jo šeima sukilo ir Vydūnas buvo paleistas į laisvę. Vydūną 1940 m. net svarstyta pristatyti Nobelio premijai, bet dėl tarptautinės situacijos, idėja nerealizuota.
1944 m. Vydūnas kartu su Tilžės gyventojais buvo evakuotas į Vokietiją, nuo 1946 m. gyveno Detmulde, ten įsisuko į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių ir Lietuvos pabėgėlių veiklą.
Vydūnas parašė 12 filosofinių veikalų, apie 40 dramų, populiariausios: „Probočių šešėliai”, „Amžina ugnis”, „Pasaulio gaisras”, „Mūsų laimėjimas”, „Vergai ir dykiai”.
Domėjosi Vedomis, Europos tautų unikalumu, ragino gilintis į savo šaknis
Jau 20-metis jis sirgo plaučių džiova, kuri tuomet buvo nepagydoma. Gavęs patarimą iš seno Tilžės mokytojo jis pradėjo daryti kvėpavimo pratimus, kvėpuoti pušynų oru, užsiimti joga, tapo vegetaru ir po kurio laiko – pasveiko.
Nuo pat jaunumės domėjosi Europos tautomis, jų autentiškumu; dalyvavo teosofijos, antroposofijos veikloje. Pritarė religijos, mokslo ir filosofijos dermei. Domėjosi senaisiais indų šventraščiais – Vedomis, išleido senovės indų poemos „Bhagadgita” vertimą iš sanskrito kalbos (1947 m.). Domėjimasis senosiomis kultūromis persismelkė jo kūryboje, tad XIX-XX a. dalis mokslininkų Vydūną prilygino didiems mąstytojams: R. Tagorei, M. Gandžiui.
Vydūnas ugdė lietuvių tautos moralę, tvirtumą, teigė, kad žmogus pirmiausiai privalo suvokti save, tuomet išmanyti savo tautos kalbą, tautiškumą, tradicijas, papročius, istoriją. „Reikia išmokti nuolat gyventi dvasios, o ne materijos šalyje”, – rašė Vydūnas.
1991 m. spalio 17 d. Vydūno palaikai iš Detmoldo (Vokietija) pargabenti į Lietuvą ir po dviejų dienų perlaidoti senosiose lietuvininkų kapinėse Bitėnuose (Pagėgiai).
