Kokias transporto priemones kauniečiai naudojo prieš 100 metų ir tarpukariu? Portalas „Kas vyksta Kaune“ kviečia sugrįžti šimtmečiu atgal.
Apie transporto istoriją pasakoja Kaune veikiančio Istorinės technikos muziejaus atstovai: asociacijos „Retromobile“ prezidentas Ramūnas Kardelis ir muziejaus darbuotojas Vytautas Prekevičius.
Pirmiausiai prisiminkime transporto istoriją.
Trumpa transporto Kaune istorija iki 1918 m.
Ilgus metus Kaune susisiekti buvo galima upėmis, o nuo XV a. pab. plėtojantis prekybai, imta dažniau keliauti sausuma. XIX a. pr. Kaune nutiestas Peterburgo-Varšuvos plentas. XIX a. pirmoje pusėje iš Kauno į Peterburgą gabendavo keturvietės karietos, brikai, dviviečiai kabrioletai.
1861 m. Lietuvoje buvo nutiestas geležinkelis, kelionė į Vilnių trukdavo 2,5 val. XIX a. antroje pusėje Kaune startavo diližanai (keturių arklių traukiami ilgi, aukšti vežimai, kur 6 vietos viduje ir 2 lauke). Diližanas gaberndavo į Varšuvą, Marijampolę. Kaune kursavo ir droškės – į puskarietę panašūs vežimai.
1892 m. gegužės 4 d. Kaune startavo arklinis tramvajus – konkė. Bėgiai šiam transportui nutiesti: dabartinėje Rotušės a., Vilniaus g., Laisvės al., Gedimino g., Griunvaldo g., Vytauto pr. iki geležinkelio stoties bei kitomis gatvėmis. Konke leista judėti ne greičiau, nei 13 km/val. Vykimas konke vieną stotelę, pirma klase (po dengtu stogu) kainavo 5 kapeikas; antra klase (nedengta) – 3 kapeikas, iki penkerių metų keleiviai vykdavo nemokamai.
Pirmas automobilis Lietuvoje užregistruotas 1896 m. – „Panhard et Levasseur 4CV“, šis prancūzų gamybos automobilis kainavo daugiau kaip 2,4 tūkst. rublių. 1913 m. Vilniuje buvo 16 asmeninių automobilių, o Kaune – vos keli.
Nuo 1909 m. Kaune kursavo du „Gaggenau“ gamyklos automobiliai: „Kaiserbrik“ (11 vietų, nuo Rotušės a. iki Soboro / Soboras-Geležinkelio stotis kainavo 8 kapeikas) ir „Nord-Deutschland“ (28 vietų: Savanorių pr.-geležinkelio stotis, kelionė iki Apygardos teismo kainavo 8 kapeikas; teismas – Soboras / Soboras-Stotis atsieidavo 7 kapeikas). Automobilių mieste daugėjo.
1910-1914 m. augo autobusų į kitus miestus iš Kauno plėtra: Birštoną, Prienus, Suvalkus per Marijampolę.
Nuo 1918-ųjų
1918 m. vasario 16 d. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, netrukus pokyčių sulaukė Kaunas. Tais pačiais metais įsteigta viena pirmųjų ministerijų – Susisiekimo. 1920 m. Kaunas tapo Laikinąja sostine ir išbuvo ja iki 1940 m., sovietų okupacijos. Tarpukariu klestėti pradėjo keleivių gabenimo bendrovės. 1919 m. rugpjūčio 1 d. pradėjo kursuoti siaurojo kelio traukinukai maršrutu: Aleksoto tiltas-Nemuno krantas- Karmelitų bažnyčia-Šančiai-Panemunė.
1920 m. suaktyvėjo Kauno tvarkyba, dar labiau plėtotas tarpmiestinis susisiekimas. Vasario 17 dieną Susisiekimo ministras patvirtino „Taisykles apie tvarką ir išlygas plentais ir Susisiekimo ministerijos vieškeliais mechanine jėga varomais vežimais žmonėms ir kroviniams vežti“, kur buvo 12 taisyklių. Beje, pirmos KET atsirado D. Britanijoje, 1886 m. prieš automobilį turėdavo eiti žmogus su raudona vėliavėle, ir atkreipti dėmesį. 1896 m., praėjus dešimtmečiui po pirmo automobilio sukūrimo, surengtos pirmos automobilių lenktynės, jos vyko Prancūzijoje.
Pirmas šviesoforas Kaune atsirado tarpukariu, prie gaisrinės, Karaliaus Mindaugo pr., mat eismas virdavo Senamiestyje.
1924 m. rugsėjo 5 d. Kauno mieste pradėjo kursuoti vietiniai autobusai, bendrovė „Auto“ keleivius ėmė vežti prancūziškais autobusais „Berliet“ (14 sėdimų ir 6 stovimos vietos), maršrutais: Geležinkelio stotis-Rotušės a. Sekančių metų sausį-vasarį vežioti ėmė šeši „Peugeot“ markės autobusai. Už važiavimą dvi stoteles „Auto“ firma imdavo 25 ct. mokestį.
Nuo 1892 m. veikusi konkė, 1929 m. buvo likviduota.
1928 m. Kauno Senamiestyje (D. Poškos g.) atidaryta Kauno autobusų stotis, tais metais iš Kauno į kitus miestus kursavo 70 privačių autobusų, o 1930-aisiais – jau šimtas autobusų, kurie pervežė 833 tūkst. keleivių. 1936 m. stotis perkelta į Vytauto pr. Tarpukariu Kaune judėjo „kukuška“ – siaurasis geležinkelis, kursavęs Panemunė-Aleksoto tiltas, kurio kursavimas 1935 m. buvo sustabdytas.
1931 m. ir 1935 m. pradėjo veikti funikulieriai, atitinkamai Žaliakalnio ir Aleksoto.
Kauno transportas tarpukariu vystėsi šuoliais
Tarpukariu Kaune susisiekimas buvo įvairus, keleivius gabeno: konkė, siaurukas traukinukas, autobusas, privatūs vežikai, automobiliai, funikulieriai.
Asociacijos „Retromobile“ prezidentas Ramūnas Kardelis akcentavo, kad 1918 m. paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, valstybė kūrėsi iš nieko. Anot pašnekovo, transportas daugiausiai buvo karinis: rekvizuotas, atimtas iš nepriklausomybės kovų dalyvių ar bermontininkų, lenkų, vokiečiai perleido kai kurią techniką. „Pirminis transportas Kaune – karinis: motociklai, sunkvežimiai, likę po Pirmojo pasaulinio karo. Kai kūrėsi valstybė, atsirado problema dėl žmonių pervežimo – konkės, arkliai ir kiti traukiami vežimai nebepatenkino poreikio. Privatūs automobiliai buvo terra incognita ir labai brangūs, Kaune vos kelios dešimtys. Lietuvoje 1940 m. buvo įregistruota tik 2 tūkst. lengvųjų automobilių (apie 200 kariuomenės), beje, tai 4 kartus mažiau, nei tuometinėje Estijoje, kuri mažesnė tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi“, – pasakojo R. Kardelis.
1920 m. Kaune įkurta Amerikos lietuvių bendrovė „Amlit“, tiekusi „Ford“ automobilius ir „Fordson“ traktorius. Nuo šios bendrovės įkūrimo skaičiuojama Lietuvos automobilizmo pramonės pradžia. Įmonė perdarinėjo automobilius į autobusus, skirtus maršrutais vežti žmones, populiariausias: Rotušė-Panemunė.
Nuo 1925-1926 m. valstybė pradėjo reguliuoti transporto srautus, mat seniau jie važiuodavo nereguliariai, populiariais ir pelningais maršrutais. „Apie 1926 m. Lietuvoje buvo maždaug 400 transporto priemonių. Tais pačiais metais įsikūrė automobilizmo klubas, kuris siekė sankryžas įrenginėti, kelių kokybę gerinti, kelių eismo taisykles priiminėti. Šis klubas pasiekė, kad per Lietuvą vyktų Monte Karlo lenktynių varžybos, trasa driekėsi ir per Kauną“, – pasakojo Ramūnas Kardelis.
1918-1940 Lietuvoje buvo paruošta tik 1,5 tūkst. profesionalių vairuotojų. Apie 90-95 proc. Lietuvos automobilių rinkos užėmė transportas iš Amerikos: „Ford“, „Buick“, „Chevrolet“, „Chrysler“, „Cadillac“ markių transportas.
1937 m. Lietuvoje benzino nebuvo, nes brangus, vietoj jo naudotas motorinas – speciali kuro rūšis.
Tarpukariu Kaune važinėjo apie 60-70 proc. visų šalies transporto priemonių, likusi dalis telkėsi Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje. Keliai buvo prasti: žvyrkeliai, vieškeliai, keliai grįsti tašytais akmenimis, Kaune ąžuolinės kaladėles mirkytos bitume ir dėtos ant kelio.
„Valstybė 10 mln. litų išleido pastatyti 600 km kelių, pagrindiniai maršrutai: iš Kauno į Marijampolę, Birštoną, Šiaulius, Ukmergę, Uteną“, – sakė R. Kardelis.
Lyginant su užsieniu, Lietuva priminė provinciją
Kauno istorinės technikos muziejaus atstovas asociacijos „Retromobile“ prezidentas Ramūnas Kardelis akcentavo, kad Lietuva ir tarpukariu buvo agrarinė šalis, atsiliko nuo kaimynų lenkų, latvių, taip pat estų.
„Lyginant su Europa, tai buvo absoliutus kaimas: aplink vežimai, arkliai, su kuriais į artimiausią bažnytkaimį ar turgų galima nuvykti, o ir patogu: arkliui benzino nereikia, tik pašeri ir keliauji. Tarpukariu arklys buvo labai populiari transporto priemonė. Geležinkelis buvo likęs nuo carinės Rusijos. Palyginus su Paryžiumi, Berlynu – Kaunas priminė provinciją, nes mašinų labai mažai, gatvės pustuštės, valstybinės institucijos daugiau turėjo automobilių, privačių nedaug. Už kelias parduotas karves buvo galima nusipirkti motociklą, už 2 karves – dviratį, automobilis kainavo nuo 5 tūkst. Lt, o darbo užmokestis – 100-120 Lt/mėn., kainavo nepigiai“, – pasakojo R. Kardelis.
Automobilis buvo prabangos prekė
„Naujas automobilis kainuodavo apie 200 dolerių, o aukštesnės klasės darbininkas uždirbdavo 1 tūkst., 1200 dolerių per metus, galėjo sau tai leisti. Iš pradžių važiuodavo ponas ir ponia, vairuotojas ir mechanikas, vėliau mechanikas tapo vairuotoju, o dar po kiek laiko ir pats ponas persėdo prie vairo“, – pasakojo R. Kardelis.
„Turbūt dabar skraidančią lėkštę pamatę taip nenustebtume, kaip 1900 m. žmogus pamatęs transporto priemonę, kuri dūmina, rėkia ir juda niekieno netraukiama ir nestumiama. Automobilis tarpukariu buvo prestižas“, – akcentavo muziejaus darbuotojas Vytautas Prekevičius.
Prezidentų transportas
Lietuvos Prezidentai tarpukariu turėjo 3 firmų automobilius: „Delaunay-Belleville 12CV“, „Mercedes – Benz“, „Fiat 519“. Beje, prancūzų gaminti „Delaunay-Belleville“ markės automobiliai XX a. pr. buvo vieni prestižiškiausių ir itin mėgiami pasiturinčių asmenų, tokių kaip Graikijos karalius Jurgis I, Ispanijos karalius Alfonsas XIII, Rusijos caras Nikolajus II.
Apie 1936 m. Lietuvos prezidentai persėdo į „Lincoln Series K“, uždaro tipo. Visi prezidentiniai automobiliai žymėti prezidentiniu valstybiniu numeriu „K 1“ (raidė „K“ reiškė miestą – Kaunas). Prezidentinius automobilius prižiūrėjo vairuotojai, Prezidentas su ponia sėdėdavo gale.
R. Kardelis pažymėjo, kad Lietuvoje prezidentai keliaudavo su automobiliais, o į kitas šalis skraidydavo lėktuvu iš S. Dariaus ir S. Girėno aerouosto.
Muziejus saugo vieną pirmųjų tarpukario automobilių – „Dodge“
Trumpai apsižvalgykime Kauno istorinės technikos muziejuje. Prie įėjimo pasitinka tolimųjų susisiekimų pašto karieta iš XIX a.pr., manoma, kad ja naudotasi iki Nepriklausomybės paskelbimo. Pasak V. Prekevičiaus, ši karieta 3-4 k./sav. vykdavo nuo Varšuvos iki Sankt Peterburgo, pakeliui pakeisdavo pavargusius arklius. „Paštas buvo vienintelė susisiekimo priemonė, nebuvo interneto, televizijos, radijo, feisbuko. Paštas – greičiausias, patikimiausias būdas susisiekti. Manoma, kad ši karieta sulaukė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo“, – komentavo muziejaus darbuotojas Vytautas Prekevičius.
Priešais stovi 1938 metų „Mercedes Benz 230 Pulmann“ ir „Opel Super“ automobiliai, vadinamieji, trofėjiniai.
Bene geriausiai tarpukarį atspindi 1922 m. „Dodge Brothers 30“, išspausdavęs 60-70 km/val. greitį. Pasak muziejaus atstovų, jis tuomet atsieidavo tiek, kiek šiais laikais kainuotų naujas mersedesas. Tai vienas pirmųjų šio modelio automobilių, įregistruotų Vidaus reikalų ministerijoje, transporto eisme. Šis automobilis laikomas šiuolaikinio automobilio proseneliu, nes būtent jis viską „sustatė į vietas“ – vairas kairėje, užvedimas iš vairuotojo darbo vietos, trys paminos (akseleratorius, sankaba, stabdys), variklis priekyje 4 cilindrų, kuro bakas toliau nuo variklio. Šiuolaikiniai automobiliai tik prosenelio „Dodge Brothers 30“ tobulinimo pasekmės rezultatas.
Muziejuje eksponuojami ir kitų markių tarpukario automobiliai, važinėję to meto Kauno gatvėmis: „Oakland“, „Buick Super8“, „Ford A“, „NASH“, „Opel“, „ZIS“ ir kt.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
