„Susisitinkam Laisvėj“ – frazė, su kuria išaugo bene keturios kauniečių kartos. Daugeliui ji tapusi tokia įprasta, jog simbolizmas, besislepiąs už pavadinimo, dažniausiai lieka pamirštas. Tai nėra vien tik alėjos vardas: laisvę, įvairias jos formas ir net šios praradimą gatvė patyrė ne vieną kartą. Laisvės iš kauniečio neatėmė net ir okupacijos metai – pasak juos menančių gyventojų, penkiolika metų kabėjusios „Stalino prospekto“ lentelės liko labiau kaip tikrinis daiktavardis, nuguldavęs biurokratiniuose dokumentuose, o ne pokytis kasdienėje miestiečių kalboje.
Sugrįžkime pusantro amžiaus atgal. Alėjos ištakos toli gražu nebuvo susijusios su laisve: ją pagimdė imperiniame XIX a. klestėjęs autoritarinis planavimas. Rusijos imperijos valdžios siekis urbanizuoti šalį nuvedė prie ne itin nusisekusio dviejų standartinių miesto planų tipų tiražavimo – vienas iš jų, stačiakampis, buvo nubraižytas ir ant Kauno žemėlapio. Šie planai miestų geografiniu atžvilgiu dažniausiai būdavo nepernelyg logiški ir mažai teadaptuojami, bet šiuo atveju mums kur kas svarbesnis kitas faktas – juose taip pat būdavo numatoma viena ar kelios pagrindinės bulvarinės gatvės. Kaune tokia gatvė gavo caro Nikolajaus vardą.
Neišbuvusi nė vienų metų istorinėje Lietuvos sostinėje, ankstyvą 1919 m. sausį pirmoji Lietuvos vyriausybė traukiniu skubiai evakavosi į Kauną. Tuomet jie nežinojo, kiek laiko Kaunui bus lemta būti laikinąja valdžios būstine, tačiau buvo aišku, kad, tebevykstant nepriklausomybės kovoms, šviežiam valstybingumui įtvirtinti žmonių sąmonėje buvo reikalingi ritualai ir simboliai.
Viena geriausių progų tam buvo sparčiai artėjusios pirmosios nepriklausomybės metinės. Vis dėlto lėšų simboliškai įtvirtinti naująją Respubliką platesnėje viešojoje erdvėje nelabai buvo. Vienu pagrindinių akcentų, nukreiptų į miestiečius, tapo iškilmingi gatvių pervadinimai, inicijuoti miesto tarybos. Caro Nikolajaus, o vėliau kaizerio Vilhelmo vardus išbandžiusi gatvė gavo Laisvės vardą, o buvusioji Ivano – Vasario 16-osios. Per dvidešimtį metų iš netvarkingos ir purvinos gatvės, kurioje kartais būdavo galima sutikti ir kanopinių, alėja tapo reprezentacine miesto ašimi jau nebe ant popieriaus. Tiesa, reprezentacinė zona mieste kiek išsiplėtė – dėl laisvų sklypų trūkumo daugelis valstybinių pastatų kūrėsi gretimoje Donelaičio gatvėje.
Sakoma, kad nereikia spręsti apie praeitį pagal dabarties standartus. Todėl nereikėtų stebėtis, kad trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje buvo diskutuojama apie Soboro rekonstrukciją ar net nugriovimą. Netolimoje to meto gyventojų atmintyje jis ne tik kirtosi su jų tautinės laisvės samprata, bet ir siejosi su buvusia imperine rusifikacijos politika – pagrindinėse didžiųjų miestų gatvėse ir jų ašyse dygusios ortodoksų bažnyčios nebuvo atsitiktinumas. Soboras tuomet buvo vos sulaukęs trisdešimtmečio, o kai kurių visuomenės narių priešiškus nusistatymus skatino ir tuomet egzistavusi konkurencija su Lenkija: pagrindinėje Varšuvos aikštėje stovėjusią Aleksandro Nevskio katedrą lenkai susprogdino dar 1926-aisiais.
Papildomą laisvės sluoksnį alėjai klojo čia vystęsis šalies bohemos gyvenimas – gatvėje telkėsi nemaža dalis šalies kultūrinio gyvenimo ir didžioji dalis miesto pramogų. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad čia taip pat tebėra pagrindiniai pastatai, glaudžiai susiję ir su laisvės praradimu: buvusiame viename svarbiausių valstybės kultūrinių židinių – Valstybės teatre buvo paskelbta sovietų valdžia, o alėjos pradžioje tebestovinčiame buvusiame SSRS konsulato pastatų komplekse ilgą laiką buvo aktyviai ruošiamasi šiam veiksmui, verbuojant morališkai paveikesnius šalies kultūrinio gyvenimo atstovus. Buvusiuose apskrities savivaldybės ir šalies saugumo rūmuose įsikūrę sovietiniai saugumiečiai lėmė liūdną vėlesnę šio pastato istoriją, mačiusią disidentų ir partizanų kankinimų. Simboliška, kad tais pačiais 1940-aisiais gatvė gavo Stalino vardą, tačiau netrukus jį prarado iki 1944 m.
Chruščiovmečio atšilimo metais sugrąžintas Laisvės vardas buvo dviprasmiškas: iš vienos pusės – gatvei atiduotas pavadinimas, kurį daugelis aktyviai tebevartojo, tačiau, pažvelgus giliau, tai buvo ir savotiška sovietų valdžios legitimacija, turėjusi miestiečiams sakyti: „Lietuvos SSR jūs taip pat esate laisvi.“ Ir vis dėlto toks vardas drauge atspindėjo ir Kaune išlikusį nepriklausomos Lietuvos žmogaus mentalitetą: simboliška, kad būtent Laisvės alėja tapo scena Romo Kalantos susideginimui ir jį sekusiems įvykiams. Už laisvę čia kovojo jau visiškai nauja karta, nemačiusi nepriklausomos Lietuvos, tačiau perėmusi jos atminties fragmentus iš savo tėvų ir papildžiusi ją Vakarų kultūros vėjais. Gatvė, vardu Laisvė, įgavo naują simbolinį sluoksnį – tai vėl nebebuvo tiesiog pavadinimas.
Nors sovietmečiu kai kurių Laisvės alėjos pastatų architektūrinė raiška nemažai nukentėjo, vieną iš šiandien nuo jos neatsiejamų gatvės sluoksnių jai suteikė būtent to meto architektai. Nuo vėlyvojo šeštojo dešimtmečio Europoje sparčiai plito pedestrianizacijos judėjimas, kuris, paraleliai plečiantis automobilių eismui, siekė pėstiesiems paskirti tam tikras specialias zonas, dažniausiai nusidriekdavusias pagrindinėmis gatvėmis. Laisvė nebuvo pirmoji tokio pėsčiųjų laisvumo teritorija Lietuvoje, tačiau naujasis jos vaidmuo ir išskirtinė, vientisa gatvės architektūrinė koncepcija pritapo itin greit, ir šiandien pėsčiųjų prioritetas priimamas kaip savotiška simbolikos dalis.
Kaip ir po 1918-ųjų, taip ir po nepriklausomybės atgavimo Laisvės alėjos reputacija kurį laiką buvo ne itin aukšta. Gatvės pastatų privatizavimą lydėjo skandalingos istorijos, o sprendžiant architektūrinius bei estetinius klausimus buvo dažnai vadovaujamasi atsainiu požiūriu. Ir nors dienomis gatvėje buvo pilna žmonių, vakarais alėja garsėjo savo aukštu nusikalstamumo lygiu ir staigiai ištuštėdavo. Laisvė įžengė į naują epochą, tačiau kai kuriais atžvilgiais dešimtmečiui ji virto anarchijos teritorija.
Ne kartą buvo inicijuojami renginiai atgaivinti naktiniam gyvenimui, o miesto architektai popieriuje braižė kartais pernelyg utopinius rekonstrukcijų projektus, tačiau gatvei dėl jos beveik išvien prekybinio pobūdžio prilipo „batų alėjos“ etiketė. Savotiška dešimtojo dešimtmečio iliustracija galima laikyti „Laisvės“ radijo istoriją: nevisiškai aiškiomis aplinkybėmis 1998 m. gruodį visoje alėjoje buvo įrengti garsiakalbiai, turėję transliuoti instrumentinę muziką, informaciją bei reklaminius pranešimus, susijusius su Laisvės alėja. Tačiau dažnai čia skambėdavo „Urmo“ bazės reklama, o per kelis mėnesius iniciatyva susilaukė kelių šimtų miestiečių skundų.
Šiandien vėl turime Laisvę be pseudoanarchistinių paskutinio XX amžiaus dešimtmečio ypatumų. Sveikindami Lietuvą su šimtmečiu, 2019 m. vasario 16-ają 100 žvakučių ant torto galėsime uždegti ir didžiausiam laisvės simboliui mieste.
