Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia kelionę po Kauno maldos namus. Šįkart lankomės Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedroje, stūksančioje Ramybės parko pietinėje dalyje (Vytauto pr. 38). Joje nuo XX a. pr. saugoma ypatinga ikona, garsėjanti stebuklais, tačiau apie tai – kiek vėliau.
Visai prie pat Kauno autobusų stoties stūkso dveji ortodoksų maldos namai: minėta Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedra (pastatyta 1935 m.) ir Kauno Kristaus Prisikėlimo cerkvė (pastatyta 1862 m.). Cerkvėje dažniausiai vyksta šarvojimas ir klasikinės muzikos koncertai, o Katedroje – Šv. Mišios.
Šįkart svečiuojamės Katedroje, kuri saugo daugybę šventųjų paveikslų, vienas iš jų ypatingas – tai „Surdegio Dievo Motinos“ ikona, teigiama, kad jai meldžiantis, apdovanojama malonėmis, laiminama ir išgyjama nuo ligų.
Apie Katedrą ir šventuosius jos paveikslus portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakoja diakonas Konstantinas.
Puošni Katedra
Diakonas Konstantinas lankytojus pasitinka su plačia šypsena ir pradeda pasakoti Katedros istoriją. Šventovė pastatyta per trejus metus ir 1935 m. balandžio 22 d. pašventinta. „Daugelis klausia: kodėl dvi cerkvės šalia? Buvo laikas, kai ortodoksų bendruomenė sumažėjo ir negalėjo išlaikyti Soboro. Anksčiau, kaip žinia, Ramybės parkas buvo kapai, ten stovėjo Kristaus Prisikėlimo cerkvė – kapų koplyčia, galėjusi talpinti apie 200 maldininkų. Tuomet ortodoksų buvo apie 3 tūkst., tad mums ji buvo per maža, o Soboras per didelis, todėl pasiūlyta pasistatyti antrą. Lietuvos Vyriausybės ir aukotojų dėka atsirado ši katedra”, – pasakojo diakonas Konstantinas.
Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedros projektą rengė žinomas architektas – Edmundas Alfonsas Frykas. Planuota, kad joje turėtų tilpti 600 žmonių, tačiau prireikus galėtų tilpti ir daugiau maldininkų.
Teigiama, kad Katedros statyba atsiėjo 170 tūkst. litų (apie 50 tūkst. eurų).
Baltoje, bizantiško stiliaus katedroje dominuoja kupolinė kompozicija. Katedra turi penkis kupolus, puoštus paauksuotais kryžiais. Vakariniame fasade (į Vytauto pr.) įrengtos trejos įėjimo durys, prieangiai paremti įspūdingomis kolonomis.
Vidiniai šventovės skliautai paremti ant keturių kolonų.
Žvelgiame į ikonostasus – ikonų sienas, atskiriančias altorių nuo maldininkų. Žmonėms vartai į altorių atveriami tik per mišias, vigiliją. Pagal ortodoksų tradiciją, į altoriaus zoną gali įeiti tik vyrai, jiems priskirta laikyti mišias ir patarnauti.
Altoriaus erdvėje įrengtas centrinis Švč. Dievo Motinos altorius ir dešinysis – stačiatikių Vilniaus kankinių šventųjų Antano, Jono ir Eustachijaus garbei. Pastarasis altorius sudarytas iš ikonų, gautų iš buvusios Telšių Šv. Nikolajaus cerkvės. Kairėje pusėje esantis ikonostasas atgabentas iš Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios (Soboro). Beje, iš Soboro atkeliavo dauguma šventovės vidų puošiančių ikonų.
Stebuklinga ikona
Anot diakono, šventas paveikslas, prie kurio prisėdame, žinomas visame pasaulyje, o Kauno tikintieji šį paveikslą, esą, pažįsta senų seniausiai. Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedra saugo įspūdingą relikviją – iš Surdegio Šv. Dvasios vienuolyno (Panevėžio r.) atkeliavusią ikoną „Surdegio Dievo Motina”. Ikona vienuolyne saugota 1530-1915 m., Kaune ji yra nuo 1935 m., su pertrauka vėl nuo 1956 m. iki dabar (per karus evakuota į Rusiją). Tai vienas svarbiausių šventovės paveikslų.
Tarpukario žiniasklaidoje randama įrašų, kad ypatingoji ikona keliavo per Lietuvą, kur ją pasitikdavo didžiausios procesijos.
Pasak diakono, 1530 m. Surdegyje, šalia vyrų ortodoksų vienuolyno, vienuoliui apsireiškė Dievo Motina, sakanti: „Ateik prie versmės šalia vienuolyno ir rasi mano, Marijos, paveikslą“. Vienuolis atkeliavo, rado ikoną, pakvietė brolius ir su giesmėmis nukėlė nuo ąžuolo šventą paveikslą, įnešė jį į vienuolyną.
„Ši ikona – šventas stebuklingas paveikslas, toks, kaip ir Aušros vartų, Kauno katedros ar Pažaislio vienuolyno. Žmonės ateina, meldžiasi, prašo ir išgyja. Štai viena parapijietė dėkodama šiam paveikslui išgijo nuo onkologinės ligos ir gyvena jau daugiau kaip 20 m. Aš šioje bažnyčioje dirbu jau 30 metų, žinau ir girdžiu, žmonės patys pasakoja. Stebuklų daug”, – teigė diakonas Konstantinas.
Tapytą paveikslo dalį puošia masyvūs aptaisai iš 84 prabos sidabro bei aukso su tokiu pačiu vainiku, puoštu emaliu ir akmenimis bei sveriančiu 9 svarus, nedengti tik Marijos ir Jėzaus veidai bei jų rankos. Ant ikonos – auksinis kryžius, seniau ant jos buvo kabinami votai, vaizdavę atskiras žmogaus kūno dalis: akis, kojas, rankas, širdį – taip rodyti įvairūs tikinčiųjų pagijimai ir stebuklinga atvaizdo galia.
„Kai kurie šventi paveikslai ypatingi, žmonės eina prie jų šimtus metų. Žmogus juk neis prie tuščio šulinio, jei daugiau kaip 2 tūkstančius metų kreipiasi į Kristų, reiškia tas šulinys – ne tuščias, žmonės eina ir gauna palaiminimus”, – įsitikinęs diakonas.
Jis pridūrė, kad prie paveikslo galima išvysti įvairių tikybų žmones: katalikus, ortodoksus, judėjus ir kt.
Didžiausias antplūdis būna rugpjūčio 28 d., kai ortodoksai mini Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę ir šio paveikslo dieną. Tuomet paveikslą su procesija neša aplink bažnyčią. Galiausiai šventą paveikslą laikantys keturi vyrai atsistoja prieš bažnyčios duris, tikintieji praeina po ikona ir gauna Marijos apsaugą, palaiminimą, globą.
Negavę malonių – ateidavo išlieti pyktį
„Dabar ikona yra labai gražiuose rėmuose, tačiau iš pradžių šių apkaustų nebuvo. Seniau prie ikonos žmonės kabindavo tiek daug votų, kad ilgainiui nebeliko, kur dėti. Jie buvo išlydyti ir taip atsirado apkaustai, kaip pagražinimas ir apsauga nuo šviesos, vėjo bei – žmonių. Būdavo, žmonės negaudavo kažkokios dovanos ar palaiminimo iš Marijos – tuomet bandydavo keršyti: su šakute įbesti ar spjauti ir pan., tad apkaustai ir stiklas dabar apsaugo ikoną”, – aiškino diakonas Konstantinas.
Pašnekovas paminėjo, kad žmonės neretai daug prašo, o gavę – pamiršta ateiti ir padėkoti. „Yra tokia istorija: ant debesies sėdėjo du angelai – vienas pastoviai skraidė aukštyn – žemyn, o kitas daugiausiai sėdėdavo, tik retkarčiais nuskrisdavo. Pastarasis kartą paklausė nuolat skraidančiojo: „Ko tu ten duodiesi?”. Jam atsakė: „Nešioju prašymus pas Dievą. O kodėl tu taip retai skraidai?”. Jam tarė: „Aš dėkingumą nešioju”, – susimąstyti verčiančią istoriją perpasakojo diakonas.
Jis pridūrė, jog pirmiausiai dera prašyti dvasinių dalykų, o tik paskui sveikatos, susitaikymo su artimaisiais, laimės ar kt.
Ateinant prašyti, nebūtini ritualai (degti žvakę, žegnotis), jei žmogus nenori, gali paprasčiausiai ateiti, atsisėsti ir tyliai pabūti.
„Juk būna, ateina žmonės ir lenkia pirštus: man reikia to, to, to, o aš sakau: „Jūs tiesiog tyliai pasėdėkite, pabūkite ramybėje, pasimelskite už save, artimuosius, savo miestą, Lietuvą”, – kalbėjo diakonas Konstantinas.
Šv. Panteleimono ir Šv. Luko ikonos gelbsti sergančiuosius
Keliaujame prie kitų ikonų, pasak diakono, irgi garsėjančių malonėmis. Dešinėje katedros pusėje kabo kentėtojo ir maloningojo daktaro šv. Panteleimono ikona. Pasakojama, kad šį daktarą jauną nukankino, netrukus ant jo kapo užaugo medis, žmonės skindavo jo lapus, dėdavo prie žaizdų ir imdavo gyti. Teigiama, kad vieno regėjimo metu pasakyta, kad čia guli šventasis.
Tai ypatingas gydytojas, melstis prie šios ikonos rekomenduojama sergantiesiems.
Kairėje katedros pusėje pasitinka kitas gydytojas – šv. Lukas stebukladarys. „Jis ypatingai žino mūsų problemas, bėdas, kas slegia šiuolaikinį žmogų. Iš pradžių jis buvo daktaras, sukūrė šeimą, paskui tapo vyskupu. Kaune turime jo relikviją – dalelę kūno, kuri inkrustuota į paveikslą”, – pirštu į apačią ikonos parodė diakonas Konstantinas.
Teigiama, kad šiai ikonai besimeldžiantieji pagyja nuo sunkių ligų. „Galima ir netikėti, bet reikia bent pabandyti: ateiti ir paprašyti”, – teigė diakonas Konstantinas.
Vagys baimindavosi ikonų akių
Priėjus prie keturių šventų vyskupų ikonos, diakonas Konstantinas papasakojo nemalonias istorijas apie vagis.
„Sovietmečiu, kai bažnyčios buvo uždaromos, viskas imta niokoti, tačiau kažkodėl, kai ateidavo apvogti bažnyčios ar suniokoti – ikonoms iškabindavo akis. Norėjo ir šią vogti, tačiau negalėjo išnešti, tad iškabino akis. Kodėl? Todėl, kad žiūri, todėl, kad baisu”, – svarstė diakonas Konstantinas.
Pašnekovas teigė, kad reikia patiems analizuoti, iš kur nelaimės gyvenime atsiranda. „Dievulis visą laiką duoda tiesų kelią – karališką, bet žmonės vis žiūri į kairę, į dešinę, pirmyn, atgal, kam geriau sekasi. Gauni gėrį ar blogį – priimk tai. Žinau, sudėtinga, bet tai karališkas kelias, reikia eiti šiuo keliu”, – įsitikinęs diakonas.
Stalas – melstis už mirusiuosius
Galiausiai žvilgtelime į kairėje Katedros pusėje stovintį stalą – čia meldžiamasi už mirusiuosius, o visoje likusioje bažnyčioje – už gyvuosius. Matome ant stalo esančias žvakes, kiek atokiau stovi kitas stalas, ant jo padėtas tikinčiųjų atneštas maistas. Žmonės jį aukoja už mirusiuosius, atneša duonos, miltų, aliejaus, maistas vėliau išdalinamas vargšams.
Skirtingai žegnojasi, o meldžiasi stovėdami
Diakonas aiškino, kad ortodoksai maldos metu naudojamą žvakę supranta, kaip ne kraujo auką Dievui, dar aukoti galima maistą, gėlių. „Žvakė dar simbolizuoja, kad ortodoksai meldžiasi stovėdami, kaip matote, pas mus mažai suolų. O mišios pakankamai ilgos: liturgija – apie 2,5 val., vakarinės mišios – apie 3 val., beje, dažniausiai sėdi jaunimas, o vyresnieji stovi. Stovėjimas – auka Dievui, nors jam nereikia stovėjimo, jam reikia, kad mes mylėtume ir dėkotume už kiekvieną nugyventą dieną, už gautą dosnumą ir gerumą. Dievas supranta bet kokią maldą: meilės, prašymo. Prašyti – tai meilė”, – kalbėjo diakonas Konstantinas.
Katedros pašonėje prekiaujama ikonomis, žvakėmis, knygomis, kryželiais. Pasiteiraujame, kodėl ortodoksų kryžius turi papildomą lentelę ir pakrypimą. Diakonas Konstantinas aiškina, kad viršutinėje kryžiaus dalyje parašyta, kas nukryžiuotasis, antroji skersinė – Kristaus rankoms prikalti, o trečioji maža ir pasukta šonu – kaip laiptelis, skirta pastatyti Kristaus kojas ir prikalti.
Katalikai žegnojasi pilnu delnu, tai simbolizuoja penkias Kristaus žaizdas, ortodoksai žegnojasi kitaip: 3 pirštai suglausti stačiai (Šventoji Trejybė) ir 2 užlenkti (simbolizuoja, kad Dievas buvo ir žmogus ir Dievas). Ortodoksai žegnojasi iš dešinės į kairę – priešingai, nei katalikai.
Kuria šeimas
Kaune ortodoksų bendruomenė sudaro apie 200-250 žmonių. Ortodoksų tradicijoje kunigai gali turėti šeimą, tiesa, tuokiama tik vieną kartą. Pašnekovas pasakojo, kad Katedros klebonas tėvas Nikolajus turi šeimą, tėvas Igoris bei diakonas Konstantinas – irgi. „Jie turi vaikų, o mes su žmona VU filologijos profesore, auginame kates. Beje, žmona padėjo išversi maldas iš rusų kalbos į lietuvių, nes dalis dabartinių ortodoksų geriau supranta lietuviškai”, – sakė diakonas Konstantinas.
Ortodoksų bažnyčioje muzikos instrumentų nėra – giedama a capella stiliumi. Šiuo metu mišrų chorą sudaro apie 15-20 žmonių.
Kaune skirtingos konfesijos draugauja
Galiausiai pasiteiraujame, kaip ortodoksai sutaria su kitais maldos namais, diakonas Konstantinas šypsosi: „Pažvelkite į Ramybės parką: viename kampe stovi cerkvė, kitame – mečetė. Kaunas – nuostabus miestas, čia nuo senų senovės visos tikybos sutardavo. Draugaujame su Kauno kunigų seminarija, su seserimis benediktinėmis, seserimis kazimierietėmis”, – teigė pašnekovas ir pridūrė, kad nei vieni maldos namai nemoko nei pykčio, nei blogio – visos moko tik gėrio.
„Džiaugiuosi, kad esame prie autobusų stoties ir žmonės prieš kelionę gali ateiti pasimelsti, paprašyti, kad kelionėje sektųsi. Maldininkai atvyksta iš įvairių šalių: Vokietijos, Anglijos ir kt.”, – kalbėjo diakonas.
Skaitytojams jis palinkėjo: „Svarbiausi dalykai: nešti gėrį, ramybę ir meilę. Visai nesunku”, – nuoširdžiai šypsodamasis pokalbį baigė diakonas Konstantinas.
