Portalas „Kas vyksta Kaune” tęsia kelionę po Kauno muziejus. Šįkart keliaujame į Tado Ivanausko zoologijos muziejų, įsikūrusį Laisvės al. 106.
Po muziejų mus vedžioja Ekskursinio skyriaus vedėja Audronė Kleišmantienė.
250 tūkst. eksponatų
Gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas 1919 m. liepos 15 d. Kaune įkūrė Gamtos tyrimo stotį, davusią pradžią muziejui. 2019 m. muziejus minės 100-mečio sukaktį.
Kilnotas iš vienos vietos į kitą, 1949 m. muziejus įsikūrė Laisvės al. 106. Nuo 1975 m. iki 1981 m. muziejus rekonstruotas, praplėstas.
Šiuo metu muziejus užima 6 tūkst. kv. m plotą, iš jų apie 2,5 tūkst. kv. m skirta ekspozicijoms. 2013 m. pristatytas priestatas saugykloms.
Iš viso muziejuje yra 5 gyvūnų sistematinės salės: bestuburių, vabzdžių, varliagyvių – roplių, paukščių ir žinduolių. Papildomose salėse – paleontologijos, medžioklės trofėjų ekspozicija.
Muziejaus mokslinis skyrius apima 3 dalis: ekspoziciją, mokslines laboratorijas ir Biologinių preparatų restauravimo bei Taksidermijos dirbtuves.
T. Ivanausko zoologijos muziejaus rinkiniuose sukaupta apie 250 tūkst. eksponatų, tačiau lankytojai mato tik mažąją dalį – apie 15 tūkst.
Muziejaus eksponatai išdėstyti sistematiniu principu (nuo primityviausių daugialąsčių organizmų iki sudėtingiausių): nuo pinčių iki žinduolių.
Pirmiausiai patenkame į Bestuburių salę.
Įkūrė muziejų, zoologijos sodą, ornitologinę stotį, Žuvinto rezervatą
Prof. Tadas Ivanauskas (1882-1970 m.) gimė Baltarusijoje, Lydos apskr., Lebiodkos dvare, etninėse Lietuvos žemėse.
Jo tėvas save laikė lietuvninku, šeima bendravo lenkų kalba. T. Ivanauskas baigė Peterburgo ir Sorbonos universitetus. Muziejininkė pasakojo, kad meilę gamtai Tadui įskiepijo jo tėvas Leonardas – medžiotojas, labai domėjęsis gamta, gebėdavęs identifikuoti gyvūnus, augalus, mokėjęs gaminti gyvūnų iškamšas.
Kas profesorių paskatino grįžti į Lietuvą? Meilė lietuvei žmonai Honoratai Paškauskaitei-Ivanauskienei bei noras padėti Lietuvos jaunimui siekti mokslo.
„Prof. T. Ivanauskas – unikalus žmogus: įkūrė zoologijos muziejų, zoologijos sodą Kaune, ornitologinę stotį Ventės rage, Žuvinto rezervatą ir buvo vienas iš 5 steigėjų, įkūrusių Lietuvos universitetą Kaune (1922 m.)”, – pasakojo Ekskursinio skyriaus vedėja Audronė Kleišmantienė.
Prof. T. Ivanauskas buvo aistringas keliautojas, suorganizavęs 14 ekspedicijų į įvairius pasaulio kraštus, 12-oje ekspedicijų dalyvavo pats. Parašė 37 knygas ir brošiūras, 2 vadovėlius, daugiau kaip 600 straipsnių apie gamtą to meto periodinėje spaudoje. Už tritomį „Lietuvos paukščiai” 1959 m. buvo apdovanotas valstybine premija. Prof. T. Ivanauskas tapo ir „Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos” kūrėju, „Medžiotojo” žurnalo redaktoriumi. Tai mokslininkas, profesorius, akademikas, dirbęs, praktiškai, visose to meto aukštosiose mokyklose, kur dėstyta biologija.
Seniausi eksponatai – iš XIX amžiaus
Bestuburių salėje išvysite pirmuosius muziejaus eksponatus, surinktus ir preparuotus prof. T. Ivanausko tėvo Leonardo. Štai seniausi muziejaus eksponatai: 1859 m. pagaminta stepinė vištelė (sadža) ir 1861 m. pagaminti rudakaklis naras, rudakaklis kragas, mažasis einis bei baltasis tetervinas, atkeliavę iš T. Ivanausko gimtojo Lebiodkos dvaro.
Pasak muziejininkės, iš Lebiodkos į Kauną jis šiuos eksponatus vežė labai sudėtingu būdu: „Tada Vilniaus kraštas buvo okupuotas lenkų, pravežti eksponatų į Lietuvą nebuvo galima, todėl eksponatai iš Baltarusijos per Latviją žiemą buvo gabenami arklių traukiamais vežimais. Dalis eksponatų neišliko, dalis išgrobstyta Antrojo pasaulinio karo metais”, – sakė A. Kleišmantienė.
Šalia, istorinėje muziejaus dalyje, eksponuojama viena seniausių ir to meto didžiausių (apie 2,8 tūkst. vnt.) Lietuvos drugių kolekcijų, entomologo Alfonso Palionio paruošta 1921-1930 m. Jis pirmasis Lietuvoje surinko tokią gausią šalies dieninių ir naktinių drugių kolekciją. Iš viso šioje ekspozicijoje regėsite 282 drugių rūšis.
Bestuburių salėje galima išvysti 2008 m. jūreivio Vykinto Matuzevičiaus surinktą ir muziejui padovanotą 10 tūkst. moliuskų kriauklių kolekciją. Žvejybiniais laivais plaukiodamas skirtingose pasaulio jūrose, jis net 40 metų rinko įvairius moliuskus: jūrinius, sausumos.
Beje, muziejuje išvysite ir didžiausią Lietuvoje rastą dvigeldį moliuską – bedantę (1999 m. rasta Marijampolėje).
„Besilankydama muziejuje, pasaulinio garso antropologė Birutė Marija Galdikas, Borneo saloje tyrinėjanti orangutanus, žvelgdamas į gigantišką amerikinį omarą nusistebėjo, jog tokio dydžio omaro jai neteko matyti nei viename muziejuje” – šypsodamasi prisiminė muziejininkė.
Vabzdžių salėje – patys spalvingiausi drugiai
Vabzdžių salėje ekskursinio skyriaus vedėja priminė, kad vabzdžių grupė didžiausia iš visų gyvūnų: vabzdžių skaičiuojama daugiau kaip 1 mln. rūšių (kai iš viso gyvūnų pasaulyje – apie 3 mln. rūšių). Šioje salėje daugiau, kaip 7 tūkst. eksponatų, tad laiko viską apžiūrėti gerokai prireiks.
Paprastąjį elniavabalį išvysime tik muziejuje, mat Lietuvoje jis labai retas. Įdomų pavadinimą gavo, nes patinai turi ragus, panašius į elnio.
Toliau žygiuojame prie P. Amerikos herkulesų – tai vieni didesnių vabalų pasaulyje. Didžiausio vabalo muziejuje nėra – tai P. Amerikos ūsuotis gigantiškasis titanas, esantis apie 17 cm. ilgio.
„Herkulesai įspūdingi, žmonės pasakoja, kad važiuojant automobiliu ir atsitrenkus šiems vabzdžiams, gali įskilti stiklas”, – pasakojo A. Kleišmantienė.
Toliau keliaujame prie drugių, akys raibsta nuo jų grožio. Drugiai išdėstyti atskiromis zoogeografinėmis sritimis: Australinė, Etiopinė, Indomalajinė, Holarktinė.
Ypatinga Australijos drugių kolekcija, 1954 m. atkeliavusi iš Kauno jėzuitų gimnazijos muziejaus. Šalia eksponuojami Australijos paukščiadrugiai – didžiausi pasaulio dieniniai drugiai. Na, o didžiausias pasaulio drugys – P. Amerikos naktinis drugys agripina, atstumas tarp jo sparnų galų siekia iki 30 cm.
Vieni spalvingiausių drugių – Madagaskaro salos uranijos. Juos mėgsta piešti muziejuje besilankantys dailininkai.
Įdomios žuvys
Žuvų ir roplių salėje akys užkliūna už didžiulės žuvies – latimerijos. Pasak šio skyriaus vedėjos Natalijos Avyžienės, tai – riešapelekės žuvys, iš kurių kildinami sausumos stuburiniai. Žemėje jos gyveno prieš 400 – 350 min. metų. Ilgai buvo manyta, kad latimerijos išmirė prieš 65 mln. metų.
Naujai apie jas sužinota 1938 metų gruodžio 22 dieną, kai prie Pietų Afrikos krantų buvo sugauta keista žuvis. Ji pavadinta M. Kortene Latimer – pirmosios zoologės, pamačiusios „gyvąją iškaseną“, garbei. Manoma, kad latimerijos gali išgyventi iki 80–100 metų. Jos sutinkamos 90–200 metrų gylyje. Šių žuvų akys turi šviesą atspindintį sluoksnį, kuris padeda matyti tamsoje. Latimerijos plėšrios, minta žuvimis, galvakojais moliuskais.
Tai gyvavedės, atveda 5–25 jauniklius. Žuvų dydis – 1,5 – 1,8 m ilgio, 65 – 98 kg masės.
Beveik 3 m ilgio eršketas
2011 metų rugsėjį Lietuvoje pradėti reintrodukuoti Baltijos aštriašnipiai eršketai. Išnykusi Baltijos aštriašnipių eršketų populiacija priklauso tam pačiam Baltijos arba Atlanto aštriašnipių eršketų porūšiui, kuris savaime gyvena prie Šiaurės Amerikos žemyno rytinių pakrančių. Anksčiau aštriašnipių eršketų buvo Nemune ir didžiuosiuose jo intakuose, taip pat Baltijos jūros priekrantės vandenyse. Aštriašnipis eršketas prieš 800 – 1200 metų išstūmė anksčiau čia karaliavusį atlantinį eršketą. XX a. viduryje šių žuvų išnykimą nulėmė didėjantis užterštumas, upių tvenkimas, intensyvi šių žuvų žvejyba.
Dar 1932 m. Baltijos jūroje prie Juodkrantės sugautas beveik 3 m ilgio ir 150 kg svorio eršketas. Jį sugavęs žmogus pririšo už uodegos ir visi, sumokėję 50 centų, galėjo nusifotografuoti ar pasižiūrėti. Po to žuvį išvežė į Klaipėdą ir žydų supirktuvei pardavė už 200 lt. Beje, pats brangiausias eršketas nupirktas Kaune: 1939 m. Nemune, ties Vilkija, už ištrauktą eršketo patelę gauta net 700 litų, mat ji buvo 2,5 metro ilgio ir svėrė 122 kg, iš jos buvo išimta daugiau kaip 10 kg juodųjų ikrų.
„Didžiulių mokslininkų ir visų Europos šalių pastangų dėka, neabejoju, kad eršketų populiaciją Lietuvos vandenyse pavyks atkurti”, – pasakojo N. Avyžienė.
Gyvatėje rado… riterio šarvus!
Toliau ekspozicijoje išvysite 1931 m. T. Ivanausko iš Brazilijos parvežtą 6 metrų 30 centimetrų ilgio, apie 80 kg svorio anakondą. Tai pati sunkiausia gyvatė pasaulyje, galinti sverti iki 250 kg. Ilgiu ji nusileidžia tik tinkliniam pitonui, kuris gali užaugti iki 10 metrų ilgio. Anakonda puikiai nardo, ilgai išbūna po vandeniu, maitinasi vandens paukščiais, kapibaromis, jaunais tapyrais, kaimanais, atėjusiais atsigerti naminiais gyvūnais.
„Literatūroje teko skaityti, kad vienoje anakondoje buvo rasti netgi riterio šarvai. Žinoma, tai gali būti išgalvota istorija”, – sakė Žuvų ir roplių skyriaus vedėja Natalija Avyžienė.
Dauguma muziejaus ekspozicijoje esančių roplių, taip pat ir įspūdingas tigrinis pitonas, atkeliavo iš Kauno zoologijos sodo.
Krokodilo ašaros netikros?
Keliaujame prie krokodilų stendo, pasak N. Avyžienės, skrandžio sulčių dėka, krokodilas suvirškina visa grobį – odą, nagus, ragus, kaulus. Suaugę krokodilai skrandyje visada turi apie 5 kg akmenų, tai sudaro apie 1 proc. jų kūno svorio.
Akmenų paskirtis: padeda sutrinti maistą, naudojami stabilumui palaikyti plaukimo metu ar gulint vandens telkinio dugne.
„Krokodilo ašaros? Tikrai ne iš sielvarto ar kito emocinio atsako rezultatas. Krokodilai ypač ašaroja rydami grobį, tokiu būdu jie tiesiog pašalina drėgmės perteklių, susidariusį dėl spaudimo į sinusus”, – aiškino N. Avyžienė.
Alkanas krokodilas yra pavojingas – geriau nesiartinti. Kaip gintis? Anot pašnekovių, greitai bėgti, mat krokodilas gali pasiekti net 12 km./val. greitį.
Krokodilai yra nykstantys gyvūnai, nykimo priežastys – nelegalus medžiojimas dėl odos ir tinkamų gyventi buveinių nykimas.
Pasak žuvų ir roplių skyriaus vedėjos, tai vieni ištvermingiausių gyvūnų, nepasikeitę nuo tada, kai išnyko jų giminaičiai – dinozaurai. Dėl ypatingos gomurio sandaros, krokodilai geba vienu metu ryti grobį ir kvėpuoti.
Krokodilai yra plėšrūs, gaudo žuvis ir įvairius smulkesnius žinduolius, paukščius, roplius, varliagyvius. Jaunesni krokodiliukai medžioja ir vabzdžius ar vėžiagyvius; krokodilai minta ir dvėsena. Kai kurios rūšys medžioja ir stambesnius žinduolius ar paukščius, gali užpulti ir žmogų. Maisto nekramto, tik praryja.
Duoklė nemėgstamiesiems kormoranams
Muziejaus paukščių ekspozicijoje – apie 1 tūkst. paukščių iškamšų.
Žvelgiame į didžiuosius kormoranus, žmonių ne itin mėgstamus paukščius. „Prieš 30 m. Lietuvoje šie paukščiai neperėjo, būdavo stebimi tik migracijų metu. Bet, veikiausiai, jiems tiko sąlygos, užteko maisto ir Lietuvoje jie pradėjo perėti. Žmonėms nepatinka nudžiūvę medžiai, nes kormoranų išmatose yra fosforo rūgšties, tačiau naikinti jų negalima”, – sakė A. Kleišmantienė.
Prieš daugiau, nei 30 m. Lietuvoje nebuvo randama ir jūrinio erelio lizdų, jie irgi buvo stebimi tik migracijų metu, o dabar ir peri. „Muziejaus ornitologai šiems pauščiams gamtoje iškelia dirbtinius lizdus, kuriuos jie noriai užima”, – pasakojo muziejininkė.
Ekspozicijoje išvysite retai sutinkamą juodąjį gandrą, mat jis yra miško gyventojas, peri šlapiuose, drėgnuose, užpelkėjančiuose miškuose. Pasak specialistės, jie visai nemėgsta žmogaus kaimynystės: jei žmonės lankosi perėjimo vietose, stebi lizdą – gali ir neišperėti jauniklių.
Šalia eksponuojamas didžiausias Lietuvos paukštis – gulbė nebylė, galinti sverti iki 12 kg. Lietuvoje dar gyvena mažoji gulbė ir gulbė giesmininkė.
Greičiausias pasaulio paukštis skrieja 300 km/val. greičiu
Strutis yra didžiausias šiuo metu gyvenantis pasaulio paukštis, jo ūgis viršija 2 metrus, o bėgti jie geba 60 km/val. greičiu. Kojos spyriu gali padaryti rimtus sužeidimus. Beje, oologinėje (kiaušinių) kolekcijoje eksponuojamas didžiausio šiuo metu gyvenančio pasaulio paukščio – Afrikinio stručio ir mažiausio – P. Amerikos kolibrio kiaušiniai. Jų svoriai skiriasi 5333 kartus.
O greičiausias pasaulio paukštis – sakalas keleivis. Begaudydamas grobį ore, jis gali pasiekti iki 300 km/val. greitį. Lietuvoje – retas. „Mūsų kunigaikščiai jų pagalba medžiodavo kitus gyvūnus. Didikų įkapėse randama žirgų ir sakalų keleivių, kaip gerbiamiausių gyvūnų”, – pažymėjo A. Kleišmantienė.
Kalbėti gali visos papūgos?
Praeiname pro papūgų stendą ir pasiteiraujame muziejininkės: ar turi kalbančių? „Daugumą papūgų galima apmokyti kalbėti. Geriausiai apmokoma pilkoji papūga – žako. Nors tai nėra aukščiausio intelekto paukščiai, tačiau įsimena frazes, gali jas atkartoti”, – tikino pašnekovė.
Netoliese eksponuojami mažiausi pasaulio paukščiai kolibriai, juos į muziejų atvežė prof. T. Ivanauskas, iš 1931 m. ekspedicijos po Braziliją. Beje, mažiausia kolibrių rūšis – kamaniniai kolibriai. Jie yra kamanės dydžio, tesveria porą gramų, minta vabzdžiais ir nektaru.
Garsusis lokys Kasparas, žirafa Žaibas
Žinduolių salėje pasitinka gyvūnai rekordininkai: aukščiausias pasaulio žinduolis – žirafa, greičiausias – gepardas (120 km/val.), mažiausias – kirstukas nykštukas (gyvena ir Lietuvoje, tesveria 3 g), stambiausias sausumos plėšrūnas – baltasis lokys.
Muziejuje eksponuojama pirmoji T. Ivanausko zoologijos sode gyvenusi žirafa Žaibas. Žirafų patinai siekia net iki 6 m aukščio.
Kasparas – paskutinis Kauno zoologijos sodo baltasis lokys, kuris dėl ligos buvo užmigdytas ir 2013 m. atkeliavo į muziejų. Apie 800 kg sveria patinai, kūno ilgis iki 3 m, pagrindinis jų maistas – ruoniai.
Toliau matome rudąjį lokį, galintį sverti iki 600 kg. Anot muziejininkės, smulkesni rudieji lokiai gyveno ir mūsų miškuose. Paskutinis 1883 m. buvo sumedžiotas Gudų girioje. „Dabar šalyje jų nebėra, gali pas mus užklysti tik svečio teisėmis iš Baltarusijos ar pro Latviją iš Estijos”, – teigė A. Kleišmantienė.
Ji vardino stambiausius sausumos žinduolius: afrikinis dramblys (6 t), plačialūpis raganosis (viršija 3 t), arfikinis hipopotamas (iki 3 t.).
Paskutinis žinduolių ekspozicijos stendas – primatų būrio atstovai. Primatams priklauso lemūrai, beždžionės ir žmogbeždžionės (tarp jų ir žmogus). „Tiek kūno sandara, tiek genetiškai mes esame artimiausi žmogbeždžionėms. Skiriamės tik aukštesniu smegenų išsivystymo lygiu, sudėtingesniu socialiniu gyvenimu. Artimiausia žmogui anatominiu požiūriu ir psichikos išsivystymu žmogbeždžionė – šimpanzė”, – pasakojo A. Kleišmantienė.
Prieš nykstančių rūšių kontrabandą
Prie muziejaus įėjimo kabo stendas, skirtas CITES (Nykstančių laukinės floros ir faunos rūšių tarptautinė prekybos konvencija) pristatymui. „Įvežti, išvežti iš mūsų šalies retus laukinius gyvūnus, augalus, jų dalis ir gaminius iš jų – be specialaus leidimo draudžiama. Gresia konfiskacija, didelės baudos. Leidimus įvežant ar išvežant CITES prieduose išvardintiems gyvūnams, išduoda Valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija prie LR Aplinkos ministerijos”, – įspėjo A. Kleišmantienė.
Į CITES konvencijos sąrašą įtraukta daugiau kaip 35 tūkst. gyvūnų ir augalų rūšių.
Muziejaus ekspozicijoje – konfiskatai, atkeliavę iš Lietuvos muitinės, išimti iš prekybos ar nelegaliai demonstruoti, gyvūnų ar gaminių iš jų pavyzdžiai: paveikslai su retais drugiais; gyvačių, pitonų, krokodilų odos gaminiai; užpiltinės su gyvūnais: skorpionais, kobromis; medžioklės trofėjai.
T. Ivanausko zoologijos muziejų per metus aplanko apie 38 tūkst. lankytojų (kartu su padaliniu Ventės rage – 93 tūkst.).
Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejus – vienas seniausių muziejų šalyje ir vienintelis zoologijos muziejus Pabaltijyje bei vienas iš nedaugelio tokio pobūdžio muziejų Europoje.
