Sovietmečiu Kaune buvo įrengta 214 slėptuvių, skirtų gyventojams slėptis nuo bombardavimų ar cheminių atakų. Slėptuvės buvo po daugiabučiais, gamyklomis, buitiniais pastatais. Viena jų atgavus Nepriklausomybę įgavo naują paskirtį ir tapo ekstremalių situacijų valdymo centro vadaviete. Tai 1973 m. Savanorių pr. nr. 225, po buvusiais buities namais „Juzė“, kurie šiuo metu renovuojami, įkurta slaptavietė.
Ši slėptuvė panaudos būdu kontroliuojama Kauno miesto savivaldybės.
Apie „Juzės“ slėptuvę portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakoja Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto civilinės saugos skyriaus vedėjas Gediminas Jankus ir Karo paveldo centro direktorius Vladimir Orlov.
Su visa reikiama įranga
Anot G. Jankaus, biocheminio pavojaus ar bombardavimo atveju, šioje slėptuvėje spec. tarnybų vadai, miesto vadovai būtų galėję gyventi kelias savaites, mat buvo reikalinga įranga: vandens rezervuarai, elektros energijos akumuliatoriai, pakraudavę vietinę energiją ir suteikdavę galimybę šviesai, taip pat miesto garsinių sirenų įranga, vėdinimo sistema ir kt. Buvo kabinetai merui, kitiems vadams. Jiems įrengtos ir spintelės su dujokaukėmis bei kitomis būtinomis priemonėms gynimuisi.
Anot Karo paveldo centro direktoriaus V. Orlov, tai buvo civilinės saugos slėptuvė, iš pradžių galėjusi talpinti iki 250 žmonių. „Iš principo tai standartinė, viena iš daugybės slėptuvių, tačiau šalia esantis telefoninis komutatorius leisdavo ją naudoti kaip slėptuvę vadovaujantiems asmenims, nors jos planinė struktūra neleidžia sakyti, kad jai buvo numatyta ypatinga funkcija.“
Nepriklausomybės metais šią slaptavietę pertvarkius į vadavietę – „atsarginę savivaldybę“, patalpa galėjo talpinti iki 50 žmonių.
Slėptuvė užima 690 kv. m yra 5 metrai po žeme, turi vieną pagrindinį ir vieną atsarginį išėjimus.
Kaip žinia, pirmiausiai buvo įrengta slėptuvė, o po to ant jos iškilo UAB Kauno buities namai „Juzė“.
Kaip viskas vyksta
Patalpa apsaugota nuo išorinių pavojų: potvynių, cheminio ginklo ir buvo skirta tik ekstremalių situacijų vadų posėdžiams. G. Jankus aiškino, kad ištikus grėsmei, į vadavietę būtų susirinkę Kauno m. Administracijos direktorius, visų spec. tarnybų atstovai (policijos, „Aro“, greitosios pagalbos, gaisrinės ir kt.). Pašnekovo teigimu, savivaldybėje šiuo metu ekstremalių situacijų operacijų centrą sudaro 36 žmonės, jie ir būtų rinkęsi į „Juzę“. Visi tartųsi kaip evakuoti gyventojus, kokie tolesni veiksmai.
„Bet jei Kauno sav. Administracijos direktorius mato, kad pakanka pačioje savivaldybėje patalpų, kurios apsaugotos nuo išorinio poveikio, tada kalbėti apie slėptuvę, tuo labiau po žeme – net neverta“, – teigė Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto civilinės saugos skyriaus vedėjas Gediminas Jankus.
Pasiteiraujame, kur dabar slėptųsi miesto vadovai? „Praktiškai, net nerekomenduojama jiems slėptis, o kodėl jie turi slėptis ir būti išskirtiniai asmenys? Jie bus tarp žmonių, organizuos gynybą. Juk, jei paslėps miesto vadovą, kas vadovaus miestui?“ – retoriškai klausė G. Jankus.
Pasak V. Orlov, visos minėtos slėptuvės – tai sovietinis reliktas. „Jos gali būti prasmingos tik specialios paskirties objektuose, o tarkim sprogus „Achemai“ – aš patarčiau bėgti nuo jos kuo toliau, o ne lįsti į slėptuvę. Sovietmečiu buvo kitokia mąstysena, pvz., Kauno HES griūtis buvo laikoma įmanoma, egzistavo scenarijus, kas, ką daro tokiu atveju. Iš savivaldybės pastato per maždaug 10 minučių reikėjo pasišalinti į aukštai esantį pastatą. „Juzė“ – arčiausiai“, – aiškino Karo paveldo centro direktorius Vladimir Orlov.
Pagal paskirtį nepanaudojo
Slėptuvė pagal paskirtį panaudota taip ir nebuvo, dabartiniais laikais ja kartais naudojasi kariškiai pratyboms. Anot G. Jankaus, bėgant metams slėptuvėje pakeista dalis baldų, įranga jau pasenusi, dalis nebenaudojama.
„Dabar požiūris pasikeitęs, Krašto apsaugos ministerijos, Mobilizacijos departamento, Pilietinio pasipriešinimo departamento direktyvos teigia, kad dabar tokių slėptuvių apskritai nėra. Puolimas gali būti ir iš oro, ir iš žemės, vienoje vietoje sukoncentruoti vadus būtų beprasmiška. Pavojai jau visai kiti, karo ir civilinės saugos specialistai aiškina, kad bet kokia vadavietė karo ar kito pavojaus atveju, cheminio užterštumo ir pan., turi būti mobili – ant ratų. Tai mobili judanti technika, šarvuotis ar specialiai ant ratų įrengta vadavietė su ryšių ir kitais įrengimais“, – sakė G. Jankus.
Anot jo, mobili vadavietė būtų naudojama esant karinei invazijai ir taptų kariškių rūpesčiu, prisidedant ir savivaldybei.
Jis aiškino, kad požeminės slaptavietės nesaugios, nors joje su maisto atsargomis galima išgyventi iki savaitės, tačiau jei daugiaaukštį namą nušluotų, po griuvėsiais palaidojami visi pasislėpę gyventojai.
Nors 1991 m. sausį vyko sovietinė agresija, anot G. Jankaus, nei vienas tuometis Kauno miesto vadovas nepasinaudojo šia slėptuve-vadaviete. „Visi įsivaizdavo, kad reikia būti šalia žmonių, priešakinėse pozicijose“, – komentavo pašnekovas ir pridūrė, kad sovietmečio slėptuvės, atkūrus Nepriklausomybę, buvo privatizuotos: „Įrengti barai, sporto salės, prekyvietės, dėvėtų drabužių parduotuvės, privatūs sandėliukai“-, – vardino G. Jankus.
Dabar gelbėtųsi ant žemės, o ne po žeme
Kaip teigė V. Orlov, šiuolaikinė fortifikacija nenumato tikslo aprūpinti specialiomis slėptuvėmis civilius. „Tai tiesiog techniškai neįmanoma, tilps apie 2-3 procentai žmonių. Juolab, kad branduolinio karo grėsmė yra labiau teorinė, o biologinis bei cheminis ginklas liko istorijoje. Esant dideliam pavojui, civiliams mūsų laikais laikomasi civilių gyventojų evakuacijos praktikos“, – sakė pašnekovas.
Todėl dabar kalbama apie kolektyvinės apsaugos statinius – laikiną prieglobstį gyventojams. Ištikus chemijos pavojui, sprogus rezervuarams – pagal seniūnijas gyvenamieji rajonai suskirstyti į vietas, kur kam vykti. Sąraše – mokyklos, darželiai, maldos namai, fortai ir kt., kur žmonės galėtų pasidėti čiužinį ir su maisto atsargomis laukti iki tolesnės evakuacijos. Karo atveju vyktų visuotinė evakuacija.
G. Jankus pažymėjo, kad slėptuvių po žeme, veikiausiai, dar turi turi Š. Korėja, Japonija, o Europoje požeminių slaptaviečių esą, jau seniai atsisakyta.
Viduje kabinetai, valgymo, prausimosi patalpos
Portalas „Kas vyksta Kaune“ apsilanko legendinėje slėptuvėje. Prie įėjimo kabo sena iškaba, teigianti, kad čia yra LR Kauno miesto ekstremalių situacijų valdymo centro vadavietė.
Po sunkiai atveriamų, hermetiškų durų pirmiausiai patenkame į prieškambarį, čia sovietinių laikų stalas su laidiniu telefonu – buvęs budėtojo postas. Tada žengiame į dar vieną prieškambarį. Jį praėję patenkame į pagrindinį korpusą – jame keli koridoriai ir keliasdešimt kabinetų: atskirai merui, Valstybės saugumo departamento Kauno apygardos viršininkui, LR Krašto apsaugos ministerijos atstovui, Policijos atstovui, Priešgaisrinės apsaugos atstovui, Kauno apskr. operatyviniam budinčiajam ir kt., taip pat maitinimo kambarys, maisto sandėlis, vandens rezervuarų patalpa, akumuliatorinė, ventiliacijos kamera, dušas, tualetai, sandėliukai. Įeiname į Civilinės saugos tarnybų posėdžių salę, joje keliasdešimt stalų ir kėdžių – darbo vietos. Neseniai čia vyko kariškių pratybos. Kauno miesto mero kabinete randame darbo stalus, kėdes, fotelius, seifą ir lovą.
Elektros kabinete atkreipiame dėmesį į dielektrinius kaliošus ir gumines pirštines, skirtas darbui su elektra.
Ventiliacinė sistema slaptavietėje neveikia, mobilaus ryšio nėra.
Veikė pagrindinis Kauno sirenų paleidimo punktas
G. Jankus pasakojo, kad šioje slaptavietėje iki 2013 m. veikė Kauno miesto gyventojų perspėjimo sirenomis sistema. Dabar valdymas perkeltas į kitą vietą ir valdoma jau radijo bangomis.
Kauno m. savivaldybės atstovas aiškino, kad šiuo metu Kaune veikia daugiau kaip 80 sirenų, tarp jų ir net karo metais, 1942-aisiais, Vydūno al. gale pastatyta sirena. Tiesa, pastaraisiais metais jos keičiamos moderniomis, akustinėmis sistemomis, kurių Kaune yra 4, o 2018-aisiais Kaune planuojama įrengti dar keturias. „Pranešimas per naująsias sirenas gyventojams nuskambės aiškus ir konkretus, kas atsitiko: užsiliepsnojo naftos bazė, chemijos debesis, maras, „žalieji žmogeliukai“ ar kt. O dabar nuskamba sirena ir turi laukti informacijos, kas nutiko arba jungtis radiją“, – sakė G. Jankus.
Sirenos Kauno mieste išdėstytos kas keli kilometrai, jos apima 98 proc. girdimumo miesto gyventojams.
Ištikus pavojui, sirenos mieste kauktų žymiai ilgiau, nei 5 min., tuomet per visas televizijos ir radijo laidas nuskambėtų pranešimas, gyventojų perspėjimo sistemoje užsiregistravę žmonės į telefoną gautų specialią SMS. Gyventojai turėtų važiuoti į anksčiau minėtus kolektyvinės saugos punktus ir laukti tolesnių nurodymų.
