Portalas „Kas vyksta Kaune” pradeda ciklą apie skirtingų konfesijų maldos namus, esančius Kaune. Lankomės Kauno „Ohel Jaakov“ choralinėje sinagogoje, tokių šalyje išlikusios vos dvi (kita Vilniuje). Į sinagogą užeiti kviečia Kauno žydų religinės bendruomenės vadovas Mauša Bairakas.
Jis apgailestaudamas tarsteli, kad iki Antrojo pasaulinio karo Kaune gyveno apie 38 tūkst. žydų ir veikė daugiau kaip 30 sinagogų bei maldos namų, o dabar Kaune gyvena apie 160 žydų ir tebeveikia tik ši, E. Ožeškienės g. 13 stūksanti dangaus mėlio sinagoga.
Kitos buvo perstatytos į sandėlius, gyvenamuosius namus, cechus ar sunaikintos per Antrąjį pasaulinį karą bei pokariu.
XIX a. statinys
M. Bairakas nurodo, kad sinagoga statyta 1870 m., pašnekovas rodo seną lentą, tą įrodančią, nors kituose šaltiniuose galima rasti minimus kiek vėlesnius metus – 1872-uosius.
Leidimą statyti sinagogą gavo Kauno pirmosios gildijos pirklys Levin Boruch Minkovski, kaip architektas minimas Ustinas Golinevičius.
Pastatas yra istorizmo stiliaus. Sinagogos tūris stačiakampio plano, vidaus planas bekoridorinis, erdvė iš trijų pusių apsupta atvirų galerijų (moterų galerija) pagrindinė maldų salė – su apside, kurioje yra Aron Kodešas su Sandoros spinta, uždanga bei atitvara su pulpitu.
Virš Aron kodešo viršuje yra įrengta patalpa chorui. Dėl šios ypatybės sinagoga yra vadinama choraline sinagoga. Pagrindinės maldų salės centrinėje dalyje yra aštuonkampė 3 pakopų pakyla – bima (pakyla ant kurios skaitoma Tora). Pagalbinėse patalpose įrengta mažoji maldų salė, kitoje patalpoje, kurioje iki Antrojo pasaulinio karo veikė ritualinis baseinas Mikva – šiuo metu įrengtas tualetas.
Pagrindinis fasadas atsuktas į Rytus, Jeruzalės pusę, Vakarų pusėje yra 3 įėjimai. Sinagoga turi aukštus arkinius langus ir kupolą, kuris sugriuvo dar iki Antrojo pasaulinio karo ir atstatytas 2001 m.
2020-aisiais ši sinagoga minės 150 metų įkūrimo metines.
Pirmiausia pabučiuoja mezuzą
Nuo pagrindinės salės skiria prieangis, kur nusivalomos kojos, pakabinami paltai. Prieš įeinant ir išeinant pabučiuojama mezuza – sinagogos apsauga, kuri pritvirtinta prie sinagogos įėjimo durų staktos. Mezuza – tai ant itin plono odos pergamento užrašyta malda, sauganti sinagogos dvasinę erdvę. „Visuomet įžengęs į sinagogą pabučiuoju mezuzą”, – pademonstruoja M. Bairakas.
Maldininkai įžengia į salę, pirmiausia skuba prausti rankas, mat, kad prisiliestum prie maldaknygės, turi prisileisti ąsotį vandens ir po tris kartus kiekvieną ranką nusiplauti bei pasakyti palaiminimo maldą rankų apsiplovimui „Al Netilat Jadaim”. „Dabar tavo rankos švarios ir jau gali prisiliesti prie maldaknygės”, – sako pašnekovas.
Moterys pamaldų metu į pagrindinę maldų salę nepatenka, jos meldžiasi antrame aukšte į kurį ateina per atskirą įėjimą. Šis reikalavimas galioja tik pamaldų metu.
Moterims – atskiras įėjimas
Pastačius sinagogą buvo vienas bendras įėjimas, bet Tarpukariu paskelbus Nepriklausomybę, ši sinagoga tapo daugiau ortodoksiška, griežtesnė ir nuspręsta pastatyti priestatą, kad moterys iš Savanorių pr. pusės patektų atskiru įėjimu į moterų galeriją.
Pasmalsaujame, kodėl moterys atskirai nuo vyrų? „Nes moterys atleistos nuo Toros, todėl joms nebūtina dalyvauti kasdienėse pamaldose, kaip tai privalo daryti vyrai, moterys melstis gali ir namie. Supraskite teisingai, judaizme moteris kaip tik labiau gerbiama už vyrą, nes ji išleidžia naują gyvybę į pasaulį, moteris užaugina, moteris maitina, o vyras atsikelia, padėkoja Dievui, jog leido atsibusti, dėkoja už suteiktą galimybę vykdyti 613 micvų (kanonų). O ant moters pečių gula visas ūkis: vaikų auklėjimas, namų ruoša, ekonomika, o kartais ji priima ir galutinį sprendimą šeimoje”, – sakė M. Bairakas.
Pašnekovas užsiminė, kad ortodoksinėse sinagogose moterų galerijos būdavo atskirtos pusmetrinėmis arkomis, tokios arkos dar išlikusios Kėdainiuose, kur vyrai pamaldų metu negali matyti moterų, o moterys – vyrų. Kauno sinagoga, anot pašnekovo, modernesnė, atviresnė, ši tradicija atkeliavo iš Berlyno.
Meldžiasi triskart per dieną, nuo 13 metų
Anot pašnekovo, Kaune žydų iš viso gyvena apie 160. Bendruomenėje maldai susirenka apie 10-15 maldininkų. Kauno choralinėje sinagogoje vėsoka, kadangi maldininkų nedaug, žiemą meldžiamasi krosnimi šildomoje patalpoje sinagogos mažojoje maldų salėje.
Per rytinę maldą užsidedamas talesas (žydų maldos drobulė), ant rankos apvyniojama tefilin ir maldininkas pasislepia nuo kitų žvilgsnių po palaimintu audeklu. Taip, esą, gaunamas tiesioginis kontaktas su Dievu, kosmosu, visata.
Religingi žydai visą parą dėvi kipą – mažą, apvalią kepurėlę, simbolizuojančią, kad esi žemiau Dievo bet, kad esi stebimas Jo.
Per dieną judėjai meldžiasi 3 kartus: rytinė malda, vadinama Šacharitu, ilgiausia; popietinė prasideda po 12 val. dienos – Mincha, vakarinė malda – Maariv.
Pagal judaizmo tradicijas, vaikai žydų šeimose skaityti yra mokomi nuo 3 metų. Berniukai nuo 13 metų po Bar Micvos ritualo tampa atsakingi prieš Dievą, bendruomenę, tampa pilnateisiais bendruomenės nariais kartu su vyresniaisiais, privalo skaityti Torą.
Rabinas bendruomenėje yra dvasinis lyderis, kuris prižiūri košrutą, šeimos švaros ritualą (mikva-ritualinis baseinas), religinių švenčių eigą, maldos atlikimo eigą, mokina Toros ir Talmudo, sprendžia šeimos problemas, atlieka santuokos, gimimo, mirimo apeigas. Per šabatą rabinas gali atlikti ir kantoriaus (giedotojo) pareigą, skaityti Torą, melstis.
Judėjai meldžiasi atsisukę į Jeruzalės pusę – Rytus.
Kai vyksta maldos sinagogoje, kitatikiai lankytis negali, o sutartu laiku aktyviai lankosi mokyklų, studentų ekskursijos, užsienio turistai.
Tora saugoma Sandoros spintoje
Perėję pagrindinę salę prieiname centrinę, nuo stoglangio apšviestą pakylą, vadinamą bima, ant kurios skaitoma Tora, šis judėjų religinis traktatas iš 54 skirsnių yra užrašytas ant pergamento iš ėriuko odos. Tora laikoma palaimintoje spintoje už užuolaidos, kitatikiams nerodoma. Prie pat sienos centre yra medinis, rankų darbo Aron kodešas su Sandoros spinta, joje saugoma Tora.
„Sandora su Dievu sudaroma tik vyriškos lyties kūdikiams, 8-tą dieną nuo jų gimimo atliekamas Brit Mila ritualas – apsipjaustymas, po ritualo Dievas kūdikį saugo kaip savo kūrinį. Tradicija reikalauja, kad privalai atiduoti Dievui savo kūno dalį“, – komentavo M. Bairakas.
Kodėl judėjų simbolis – šešiakampė žvaigždė? Anot M. Bairako, yra daug legendų, jam priimtiniausia, kad tai Dovydo skydas su 6 kampais, su tokiu skydu gali gintis, kariauti. Dovydo skydas kartu simbolizuoja ir taiką.
Per pamaldas Tora išnešama ant Bimos, išvyniojama ir skaitoma, po pamaldų vėl saugiai nunešama į Sandoros spintą. Maldos salėje yra didesni suolai ir maži vienviečiai staliukai – stenderiai, skirti melstis kohenams (šventikų palikuonims) ir levitams (sinagogos sargybiniams). Kiekvienas turi savo stenderį, kuriame laiko maldaknygę, talesą, tefilin.
Atminimo lentos holokausto aukoms – kariams savanoriams
1923 metais Kauno „Ohel Jaakov“ choralinėje sinagogoje buvo iškilmingai pagerbti žydų kariai savanoriai žuvę už Lietuvos Nepriklausomybę 1918 metais. Jų atminimui buvo pakabinta lenta. Ši lenta sovietmečiu buvo slepiama, dėl jos teksto turinio, atgal pakabinta atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.
Po Antrojo pasaulinio karo sinagogoje atsirado Holokausto aukų atminimui skirtos lentos. Atminimo lentose įrašyti Lietuvos miestų ir miestelių pavadinimai, kuriuose 1941-1944 m. buvo sunaikintos žydų bendruomenės. Atminimas kartu skirtas ir visoms holokausto aukoms.
Ant sienos kabo ir Kauno Gaono rabino Icchako Elchanono Spektoriaus fotografija. Minint šios iškilios asmenybės 200-ąsias gimimo metines, šiemet buvo išleista paauksuota be nominalo moneta. Šalia kabo Nepriklausomos Lietuvos vyriausiojo rabinato rabino Dov Ber Kohane Šapiro nuotrauka.
Rytinę sinagogos sieną puošia vitražai, po jais kabo du mėlyni paveikslai: viename išrašyti 10 Dievo įsakymų, o kitame Izraelio herbas – Menora.
Antrame aukšte – Kauno žydų muziejus
Keliaujame į antrą aukštą. „Moterys melstis į sinagogą ateina labai retai, todėl išnaudojome erdvę muziejui įrengti, o kai moterys ateina melstis, ar atvažiuoja maldininkai su žmonomis, moterų galerijoje yra palikti maldų suolai”, – sako M. Bairakas.
Muziejuje kabo daugiau kaip 100 Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo dirbusių ir gyvenusių įvairių Lietuvos miestų ir miestelių rabinų portretų kolekcija. Muziejaus ekspozicijoje galima rasti grafikos darbą su originaliu Kauno Gaono rabino I. E. Spektoriaus parašu.
Išskirtiniai muziejaus eksponatai – Esther Lurie piešinių originalų kolekcija. Darbai buvo piešti Kauno gete. Niurnbergo procese šie darbai tapo „gyvaisiais liudytojais“.
Tarp eksponatų ir sidabrinė taurė, vienintelė likusi po Antrojo pasaulinio karo. „Kai išlikę gyvi žydai sugrįžo į sinagogą, jie spintose rado apie 300 talmudų, 2 toras ir sidabrinę taurę – kidušui, naudojamą per šventes”, – sakė M. Bairakas.
Muziejuje galima apžiūrėti ant odinio pergamento rašytas knygas, senesnes kaip 100 metų; mažą kelioninę Torą, taip pat talmudus, šimtametes sinagogos spynas, macų valcavimo aparatą ir kt.
Muziejuje eksponuojamos ir paskutinio pasaulyje žinomo lietuvių kantoriaus Mišos Aleksandravičiaus nuotraukos, paveikslas bei kiti dokumentai. Šioje choralinėje sinagogoje jis giedojo iki Antrojo pasaulinio karo. Šis kantorius ne tik atlikdavo religines giesmes, bet ir vykdė aktyvią kultūrinę veiklą. Šioje sinagogoje iki Antrojo pasaulinio karo vykdavo pasaulietiški renginiai, kurių metu kantorius M. Aleksandrovičius kartu su valstybinio muzikinio teatro artistais atlikdavo įvairius klasikinius ir lietuvių kompozitorių kūrinius. Jų pasiklausyti susirinkdavo minia žmonių, tarp jų ir Kauno elitas.
Kauno žydų muziejus šįmet minės 15 metų jubiliejų. Muziejuje jau surinkta ir sukaupta apie 1 tūkst. eksponatų, nuolat eksponuojamos 5 ekspozicijos: „Litvakų rabinų portretai“, „Išlikusio žydų paveldo pėdsakais Kaune“, Ester Lurje „Gyvoji liudytoja“, „Kauno žydų saviveikla”, „Kantorius M. Aleksandrovičius” bei kiti ritualinių apeigų eksponatai, knygos ir kt.
Pašnekovas pasakojo, kad prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dėl istorinių aplinkybių nuo 1941 m. sinagogoje nebeliko choro, kantoriaus, maldininkų. Po karo grįžę išlikę gyvi sudėtingomis sąlygomis 1944 metais atkūrė bendruomenės veiklą, tačiau sovietų valdžia daug ką draudė, ribojo, kontroliavo. Sinagoga 1946 m. buvo nacionalizuota, tačiau Kauno žydų tikybinei bendruomenei leista vykdyti religinę veiklą.
Pagrindiniai judėjų principai
M. Bairakas aiškino svarbiausius žydų ritualus: itin svarbu 3 kartus per dieną melstis. Rytinės pamaldos vasarą prasideda, kai pasirodo pirmieji saulės spinduliai – 4-4:30 val. Taip pat labai svarbu šabatas, pagrindinės šventės, svarbu ir pirmos/antros šventyklų sugriovimo paminėjimai, mikva-ritualinis baseinas, košrutas.
Pagrindinė šventė – šabatas (poilsio diena), ji būna kiekvieną savaitę. Prasideda penktadienį vakare, kai temsta, baigiasi šeštadienį vakare, kai pateka pirmosios trys žvaigždės.
Pagrindiniai šabato reikalavimai: negali dirbti nuo penktadienio pietų, turi iki tada būti paruošęs maistą, per šabatą negali nieko gaminti, šildyti, užsiimti kitais ruošos darbais. „Šabo dieną ilsiesi, būni geros nuotaikos, džiaugiesi gyvenimu, sočiai ir skaniai pavalgai”, – pasakojo M. Bairakas.
