Viena po kitos prabylančios prievartos aukos pasidalinti savo istorija paragino ir viešai pristatytą nenorėjusią būti merginą.
Atsiverti ji tikino nusprendusi, nes nori paaiškinti, kodėl nukentėjusios moterys nesikreipia į policiją ir neieško pagalbos.
„Aš suprantu, kaip tai atrodo iš šalies, tačiau iš vidaus mano veiksmai nebuvo paremti vien mano psichologija. Mano veiksmai buvo nulemti ir įstatymų, kurie mane atstūmė kaip auką. Tai, man asmeniškai, yra kaip du kertiniai istorijos akmenys“, – nurodė pašnekovė.
Savo ruožtu psichologės psichiatrės DELFI tikino, kodėl tokie atvejai – gana dažni ir neturėtų būti smerkiami.
Išprievartavo vos 18-os: tai buvo mano pirmas kartas
„Gruodis žymi 15 metų nuo tada, kai buvau išprievartauta. Man buvo 18 metų. Tai buvo mano pirmas kartas. Būčiau turbūt net nepagalvojusi apie šią seną istoriją, jeigu ne įvykiai pasaulyje ir Lietuvoje. Jeigu ne tas masinis sujudimas“, – pripažino skaitytoja.
Tą lemtingą dieną kartu su drauge ji buvo Kaune.
„Mama žinojo, kad grįžti turiu ankstyvą popietę. Stovėjome Kalniečiuose, laukėme autobuso namo. Kalniečiai tada (spėju, kaip ir dabar) buvo populiari „dušmanų“ vieta. Pakeleivingų automobilių vairuotojai veždavo žmones litu pigiau, nieko neįprasto ar įtartino“, – savo istoriją pradėjo pasakoti moteris.
Liepė rinktis tarp mirties ir gyvenimo
Prie judviejų tuomet sustojo automobilis, kuriame sėdėjo du vaikinai. Nors DELFI pašnekovei jie iš karto pasirodė nepatikimi, draugė nuskubėjo paklausti, kur jie važiuoja.
„Draugė pamojo ranka, kad ateičiau. Aš paklausiau dar, ar tikrai važiuoja į mūsų miestą. Ji patvirtino ir mostelėjo dar kartelį lyg sakydama, kad nebūčiau kvaila ar pasikėlusi. Nuėjau. Čia ir prasidėjo viskas, ko niekam nelinkėčiau“, – tikino pasakotoja.
Anot jos, paprastas ir draugiškas pokalbis nutrūko, kai vairuotojas pasuko iš pagrindinio kelio.
„Atsidūrėme prie kapinių, o vieno iš vaikinų klausimas buvo paprastas: „Tarsimės gražiuoju ar?“. Ranka jis mostelėjo į kapines. Patyriau šoką, kai turi greitai susigaudyti, kas vyksta. Gal tai juokai? Ar tai rimta? Niekada nebuvau panašioje situacijoje. Niekas nemokė, kaip reaguoti.
Draugė iškart pravirko, o kitas vaikinas sėdėjo nieko nesakydamas, tik šypsojosi. Mano pravirkusi draugė supykdė kalbėjusį vaikiną, jis kažką garsiu ir tvirtu balsu pasakė. Situacija, atrodė, krypsta į pavojingą pusę. Sunku nupasakoti jausmą, kai tau sakoma, kad gali rinktis tarp mirties ir gyvenimo“, – tikino pašnekovė.
Mintys ėmė padrikai suktis galvoje
Tuomet ji aiškino akimirksniu sau pasakiusi, kad turi reaguoti racionaliai ir ramiai, jei nori likti gyva.
„Tam buvo dvi priežastys – prieš mus buvo kapinės, o dingusios ar nužudytos merginos reguliariai pasirodydavo to meto kriminalų skilties naujienose. Pradėjau rimtai kalbėti. Sakiau, kad galime susitarti, nereikia jokių piktumų. Draugei pasakiau, kad viskas bus gerai. Melavau. Ne mano galioje buvo mūsų ateitis“, – pripažino moteris.
Automobilis tuomet pajudėjo nuo kapinių pagrindinio kelio link.
„Įsukus į jį įgavau drąsos. Jau nebe kapinės, jau yra automobilių aplink. Pradėjo plūsti į galvą padrikos mintys – dabar yra vienintelis laikas, kai galima kažką daryti. Gal smaugti vairuotoją? Jie abu sėdi priekyje, jeigu pradėsiu smaugti, ar jo draugas suvaldys situaciją? Ar trenks man ir paims vairą iš pasimetusio draugo? Jie aukštesni ir stambesni už mus. Ar įmanoma, kad vienas iš jų, o gal abu turi ginklą? Reikėjo viską gerai apgalvoti. Laiko buvo mažai. Prieš akis vėl sušmėžavo kapinės – jei planas nepavyks, mus abi nužudys“, – kas tuomet sukosi galvoje, pasakojo pašnekovė.
Nuvežė į namelį miške
Tačiau jos planai sugriuvo vairuotojui pasukus miško link. Moteris pamena – buvo pasnigę, keliukas – vingiuotas, tad ji net ėmė melsi, kad automobilis atsitrenktų į medį.
„Negi Dievas neišgirs? Atsitrenkus į medį situacija bus mums naudinga. Į medį neatsitrenkėme. Privažiavome namą. Įėjusi į vidų pamačiau, kad prie durų stovi tuščia, sena komoda. Ten buvo juodai balta paso nuotrauka. Vyro nuotrauka. Tuomet pagalvojau, kad gal jis vieno iš šių vaikinų senelis? Tai jis užaugino tokį anūką? Mane suėmė kažkokia panieka tam vyrui nuotraukoje. Kažkoks pyktis.
Kambary įvyko trumpas pokalbis. Vaikinai pasakė, kad jie iš „slabotkės“, leisdami suprasti, kad turime elgtis taip, kaip jie sako, jeigu norime likti gyvos. Aš kažkuriuo metu suvokiau, kad tuoj vakarės, o mama laukia namie. Turėjau jai pranešti, kad vėluosiu. Telefoną turėjau, bet sąskaita buvo tuščia, paprašiau vieno iš vaikinų paskambinti mamai. Jis sutiko. Kalbėjau prie visų, kažką sumelavau, kad mama nesijaudintų. Neatsimenu pati net ką. Tas, kuris mus gąsdino, šypsojosi klausydamasis mano naivaus melo. Kas vyko toliau pasakoti nenoriu“, – skaudžiausias akimirkas pašnekovė nusprendė pasilikti sau.
Viduje jautėsi mirusi: krėtė šaltis, balsas drebėjo
Grįžusi namo tą dieną ji tikino svarsčiusi, ar yra laiminga, kad liko gyva, ar geriau buvo mirti.
„Viduje jaučiausi mirusi. Jaučiausi kažkokia sutepta. Sutepta ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Dušas to jausmo pašalinti nepadėjo, turbūt tai tebuvo kvaila mintis, kilusi iš kokio nors kvailo filmo. Tik grįžusi pradėjau suvokti, kas įvyko. Kūnas ir protas buvo ištikti šoko, krėtė šaltis, balsas drebėjo. Supratau, kad mama įtars, kad kažkas ne taip. Apsimečiau, kad peršalau ir skauda gerklę, kad nereikėtų kalbėti.
Mintyse sukosi žodis „slabotkė“, kapinių vaizdas ir faktas, kad prievartautojas turi mano mamos numerį rinktų numerių registre. Kodėl aš net nepagalvojau apie tai, kai jai skambinau? Kodėl? Kodėl tas jausmas, kad mama pyks, kad vėluoju, buvo stipresnis ir kėlė baimę tada, kai man tas turėjo mažiausiai rūpėti? Nežinau, šaukštai buvo po pietų“, – pripažino moteris.
Manė esanti pati kalta, galvoje sukosi mintys, ką pagalvos tėvai ir kiti giminaičiai
Svarstydama, kodėl tuomet nesikreipė į policiją, ji nurodė maniusi, kad įstatymai bus prieš ją.
„Buvau įsitikinusi, kad kaltė – mūsų. Mes įsėdome į automobilį. Tai buvo to meto „nerašyta“ taisyklė. Visi taip kalbėdavo. Ar kapinės buvo pasiteisinimas? Irgi ne. Kas patikės, kad man buvo baisu dėl kapinių? Mūsų nesumušė, drabužiai nesuplėšyti… O ką reikės pasakyt tėvams? Ar mama rėks, kad taip neapgalvotai įsėdau į automobilį? Kaip paaiškint tėčiui, kas atsitiko jo vienturtei dukrai? Ar jie pyks ant manęs? Ar jie gailėsis manęs? Tėvų gailesčio nepakelčiau. Man taip buvo gaila savęs, kad mintis, kad dar kažkas manęs gaili, buvo nepakeliama. Mintys apie skausmą, kurį tokia naujiena sukeltų mano tėvams, irgi buvo nepakeliamos.
O ką pasakytų giminės? Aš buvau pavyzdinga mergaitė, geras vaikas, gera mokinė. Ar pasmerktų mane už tai, kad įsėdau į svetimą automobilį? O gal irgi gailėtų? Mūsų šeima buvo didelė, bendravome artimai. Visos metų šventės vyko kartu. Jeigu jie sužinos mano istoriją, tos šventės bus nepakeliamos man. Gal ir jiems? Aš pasakoju prabėgomis, bet realybėje – viskas kitaip. Tu matai prieš save kiekvieno žmogaus veidą ir, atsižvelgdamas į jo charakterį, spėji, ką jis pasakys, ko nesakys. Baisiausia buvo galvoti apie tai, ko nesakys, kas suksis jų galvose“, – kaip jaučiasi išprievartautos merginos, nurodė pašnekovė.
Negalėjo nei pakeisti mokyklos, nei persikelti gyventi kitur
Ji tikino supratusi, kad, jei kreipsis į policiją, apie jos patirtį sužinos visi, nes Lietuvoje gandai sklinda nepasakomai greitai.
„Visi sužinos, visi kalbės, visi smerks arba gailės – tokios mintys mane reguliariai lankė. Tuo metu pradėjau lankyti naują mokyklą. Tai buvo metas, kai „dešimtmetės“ mokyklos buvo keičiamos į „dvylikametes“. Naujoje mokykloje nepritapau. Senojoje buvau reguliarus pašaipų objektas, nes gerai mokiausi, buvau naivi. Todėl naujoje vengiau bendrauti su bendraklasiais. Jiems atrodė, kad esu pasipūtusi, niekas nežinojo kitokių galimų priežasčių. Jeigu kreipčiausi į policiją, turėčiau keisti mokyklą. Turėčiau keisti miestą. Mūsiškis buvo per mažas. Visi sužinotų, šaipytųsi. Tėvai mano buvo neturtingi, keisti mokyklos ar miesto mes negalėjome. Tuo labiau negalėjome keisti šalies, nors tai atrodė vienintelė saugi išeitis. Lietuva tuomet net nebuvo ES narė. Aš buvau uždaryta savo šalies, savo miesto sienose“, – įžvalgomis dalijosi moteris.
Anot jos, nėra lengva paaiškinti tą klausimų laviną, kuri tuomet ją užvertė.
Nusprendė niekam niekada neprasitarti apie tai, kas įvyko
„Visi – susiję su pasekmėmis, jeigu kreipčiausi į policiją. Ar mano šeima bus saugi? Ar aš būsiu saugi? Ar bus gėda keltis rytais ir eiti į pamokas? Kas manęs laukia mokykloje? Ar kaimynai, prasilenkdami laiptinėje, žiūrės į mane su gailesčiu, o gal su pašaipa? Ar sugebėsiu išlaikyti baigiamuosius egzaminus tokioje aplinkoje? Ar sugebėsiu kur nors įstoti? Ar turėsiu jėgų apskritai paduoti dokumentus stojimams į universitetą? Ar universitete grupiokai sužinotų, kas aš tokia, mano istoriją? Ar turėsiu slapstytis? Ar galėsiu drąsiai išeiti į gatvę? Ar yra galimybė, kad mane iš keršto įsitemps į pravažiuojančią mašiną ir nužudys? Ar gali taip atsitikti mano mamai?
Nežinau, kaip Jūs, bet aš buvau užauginta „ant“ gėdos: „ką dėdė/teta pasakys, ką kaimynai pagalvos“, „Ar tau – ne gėda?“. Man buvo labai gėda. Prie gėdos prisidėjo ir baimė. Jeigu prabilsiu, greičiausiai rizikuosiu savo šeimos narių gyvybe. Visi tuo metu žinojo, kas yra „slabotkė“. Visiems buvo aišku, kad policija nepadės. Akyse buvo kapinės ir pašaipos. Nusprendžiau, kad tylėsiu ir niekam niekada gyvenime neprasitarsiu apie tai, kas įvyko“, – lemiamą sprendimą priėmė moteris.
Mamos gyvybė atrodė svarbesnė už visas potencialias ateities aukas
Ji tikino neatsimenanti, kiek laiko buvo ištikta šoko būsenos. Mano, gal savaitę. Tačiau dar ilgiau užtruko, kol galvoje nebesisuko mintys, kas būtų, jeigu.
„Daug variantų apsvarsčiau. Kas tokie tie prievartautojai, aš nežinojau. Tik automobilio numerį atsimenu iki šių dienų. Vis galvojau, jeigu pagal numerį surasčiau tą žmogų, ar galėčiau jį nužudyti? Ne. Niekas neužaugino manęs žudike, nesvarbu, kokios aplinkybės.
Iškilo dar vienas klausimas: „Kiek tokių panelių kaip mes? Kiek jų dar bus?“ Vis prisimindama tos dienos scenarijų aš supratau, kad jie taip elgėsi ne pirmą kartą. Greičiausiai, ir ne paskutinį. Kokia mano atsakomybė prieš tas visas, kurios savo noru įlips į tą automobilį? Ar pašaipų, pažeminimo baimė yra pakankama, kad nesikreipčiau į policiją, nujausdama, kad taip išgelbėsiu kitą merginą? Prieš akis vėl iškildavo kapinės ir faktas, kad mano mamos numeris yra pas prievartautoją.
Mamos gyvybė atrodė brangesnė už visas galimas ateities aukas, kurios pateks į tą mašiną“, – nurodė ji.
Susigyventi su mintimis buvo lengviau nei jomis dalintis
Moteris sudvejojo – gal kam, skaitant jos prisiminimus, atrodys juokinga to, kad tuomet ji bijojo.
„Gal atrodo kvaila ta baimė. Gal ir man ji dabar kvaila atrodo. Gal reikėjo bandyti smaugti tą vairuotoją ir viskas būtų baigęsi laimingai? Nesužinosiu aš, kas būtų buvę kitaip. Tuo metu aš buvau užspęsta į kampą, bejėgė, finansiškai priklausoma nuo tėvų, be galimybės pakeisti miestą, be galimybės tikėtis supratimo iš aplinkinių, be galimybės tikėtis normalaus gyvenimo ir ateities, jeigu prabilsiu.
Susigyventi su savo mintimis buvo lengviau negu jomis dalintis. Savęs gailėti buvo lengviau negu susitaikyti su visų kitų gailesčiu. Vieną kartą mokytoja, kalbėdama apie kitos panelės istoriją, pasakė, kad, jei išprievartauta mergina yra nekalta ir tai yra jos pirmas kartas, reiškia, jos visas gyvenimas sugriautas. Ta mintis mane labai slėgė. Nenorėjau aš, kad apie mane taip manytų. Nenorėjau, kad mano veiksmai jiems būtų suvokiami per mano išprievartavimo prizmę – ji elgiasi taip ir anaip greičiausiai todėl, kad buvo išprievartauta“, – dėstė moteris.
Po 15 metų suprato: aš buvau ideali auka
Ji sutiko – 15 metų yra labai daug, per juos pasikeitė daug dalykų, o kartu ir prisiminimų vertinimas.
„Aš pradėjau galvoti, kad buvau užauginta tokiai situacijai, buvau ideali auka. To meto kriminalų naujienos baugino ne vieną merginą. Panelės dingdavo, būdavo prievarta įsodinamos į automobilius, kaltų niekas nerasdavo. Tai buvo vienas išorinis faktorius, kuris apsprendė mano tos dienos elgesį – žinojimas, kad policija man nepadės, o tapti eiline skenduole Neryje yra realiau negu tikėtis, kad už pusvalandžio dar vis kvėpuosiu. Policija ir įstatymai buvo mano prievartautojo sėbrai. Jie įgalino ne mane, o jį. Jie tyliai stovėjo jam už nugaros, mane palikę stovėti vieną.
Tų faktorių buvo ir daugiau. Mokykloje aš buvau vienas iš pašaipų objektų. Klasėje buvo du berniukai, kurie reguliariai mane ir kitas mergaites vadindavo necenzūriniais žodžiais. Kartais mušdavo, net mokytojoms matant. Atsimenu, viena mokytoja, pamačius tokį vaizdą, tik apsimetė, kad susikoncentravusi kažką skaito. Aš nebuvau iš tų mergaičių, kuri trenks atgal ar skųsis (tokių išvis nebuvo, bent jau pas mus), nes bijojau, kad viskas tik pablogės. Aš buvau ideali auka.
Nerašyta taisyklė, kad mergina – pati kalta, buvo kitas faktorius. Tai buvo visuotinė nuomonė, be išimčių. Ar bent jau taip man atrodė tuo metu. Tik dabar galime paskaityti komentarus po panašiais straipsniais ir pamatyti, kad ne visi kaltina auką. Tada internetas nebuvo lengvai prieinamas. Temos nebuvo viešai gvildenamos. Stereotipai ir neracionalios baimės dėl aplinkinių reakcijos buvo didesni už mane pačią. Aš žinojau, kad į mašiną įlipau pati, tai buvo mano pačios kaltė.
Visuomenė mane puikiai paruošė prisiimti atsakomybę“, – pasakojosi moteris.
Šiandien nebebijo nieko, tačiau nenori pakenkti šeimos gerovei
Anot pašnekovės, šioje situacijoje ji įžvelgia ir šeimos įtaką. Ji buvo auklėjama būti paklusnia, nesiginančia, jautria.
„Niekas manęs nemokė pastovėti už save, pakovoti už savo teises, nebijoti apsiginti. Buvau užguitas vaikas. Mama dažnai šaipėsi iš manęs, kai augau. Su ja niekada nebuvome artimos, niekada pas ją neidavau, kai man sunku, pasiguosti. Tėtis buvo geras, bet pas tėtį aš su šia istorija niekada neičiau“, – pripažino pašnekovė.
Pati perskaičiusi tai, ką parašė, ji pripažino, kad šiuo metu tai atrodo labai lėkšta, tačiau sunku esą kitaip paaiškinti tą jausmą, kai jautiesi sutepta.
„Kaip paaiškinti tą mirties baimę? Kaip papasakoti, kodėl visuomenė, aplinkiniai, policija atrodė kaip didžiausi priešai, pasiruošę sunaikinti mane ir mano ateitį? Kaip papasakoti tą bejėgiškumą, tą jausmą, kad tavo gyvenimas priklauso nuo tėvų pajamų, nuo bendraklasių nuomonės, nuo kažkokių nepažįstamų žmonių, bet ne nuo tavęs pačios? Gal ir nereikia aiškinti? Gal kiekvienas supras pagal save, taip, kaip buvo mokytas suprasti. Baisiausia, kad niekas nepasikeitė. Skaičiau visus šiomis dienomis pasipylusius straipsnius ir komentarus po jais. Aš, kita vertus, pasikeičiau. Aš jau nebebijau nė policijos neveiksnumo, nė visuomenės nuomonės, nė tų degradavusių prievartautojų. Vienintelė priežastis, kodėl šiandien rašau anonimiškai, yra mano šeimos gerovė“, – tikino moteris.
Panoro kreiptis viešai
Nors buvo kone dar vaikas, aiškina pašnekovė, prieš tuos 15 metų ji prisiėmė atsakomybę į savo rankas ir sutiko atsakyti už neapgalvotus veiksmus.
„Penkiolika metų tai buvo mano atsakomybė. Žinote, ką? Laikas ir Jums ją prisiimti. Skaitydama visų Jūsų komentarus po priekabiavimo ir prievartos aukų istorijomis, aš supratau, kad Jūs, aukų kaltintojai, turite didelę rolę šių istorijų kontekste. Jūs įgalinate mano prievartautoją, suteikiate jam pasitikėjimo, suteikiate jam teisumo ir saugumo jausmą. Jūs ateinate su savo „patarimais“ ir gyvenimo „patirtimi“ anonimiškai pamokyti visų istorijų aukas, patekusias į naujienų portalų puslapius.
Jūs esate įsitikinę, kad auka turėjo lygiai tokią pat gyvenimo patirtį kaip ir Jūsų. Jums tai parodo, kad auka – kvailesnė, nes nepasielgė taip protingai, kaip būtumėte Jūs pasielgę. Jūs nesuvokiate, kad pavojinga situacija neįteikiama į aukos rankas kaip scenarijus, kuriame reikia sukurti savo reakciją. Tokios situacijos atsiveria po sekundę ir kiekviena sekundė atrodo kaip klausimas tarp mirties ir gyvybės. Kiekvienas neapgalvotas žingsnis atrodo pražūtingas. Jūs esat naivūs, nes apie situaciją sprendžiate pagal savo šiandienos stovį. Ar prieš penkis, dešimt, penkiolika metų buvote tokie pat išmanūs ir įžvalgūs? Ar žinote, ką reiškia, kai jūsų kūnas yra kito žmogaus valioje? Kai ne Jums spręsti, ar rytoj ryte valgysite pusryčius, ar gulėsite po velėna?
Jūs, policijos pareigūnai, esate pirminis pagalbos taškas, į kurį daugelis mūsų pabijojo kreiptis, nes Jūs stovėjote prievartautojams už nugaros, nes jums juokingos prievartos aukos (ne visiems, norėčiau tikėti).
Jūs, įstatymų leidėjai, esate tiesiogiai atsakingi už tas visas, kurių kūnas joms nepriklausė, o priklausė tiems, kurie stipresni. Jūs įgalinote tokius, ne aš.
Visi tie, kurie siūlys man savo gailestį, taip pat esate nereikalingi. Aš pakankamai savęs gailėjau per tiek metų. Jūsų gailestis buvo viena iš priežasčių, kodėl aš tylėjau. Nereikia man gailesčio ir nereikėjo. Man ir kitoms reikia Jūsų paramos, palaikymo, supratimo. Mums reikia, kad patylėtumėte, jeigu neturite, ką sąmoningo pasakyti. Mums nereikia eilinės įžvalgos, nes mums daug jėgų kainavo apmąstyti savo veiksmus, suprasti savo jausmus. Nereikia mums papildomo darbo nešiotis jūsų „išmintį“, – kreipėsi viešai moteris.
Išgyvena labai dviprasmiškus jausmus
Psichologės psichoterapeutės Rūtos Bačiulytės teigimu, nereikėtų stebėtis, kad prievartą patyrusios moterys prabyla nuo įvykio praėjus ir keleriems metams.
„Moterys kartu patiria ir labai stiprų gėdos jausmą, susiduria ir su visuomenės opinija, kad ji taip pat kalta dėl to įvykio, atsakinga už jį. Atsakomybė primetama būtent aukai. Dėl to moterys dažnai ir vengia kažkur kreiptis – jos jaučia gėdą, kaltę, išgyvena tai pačios vienos. Tai – skausmingas, baisus patyrimas, sukeliantis labai dviprasmiškus jausmus. Kalbu ir apie pyktį, ir apie baimę, ir apie gėdą, kaltę. Jei aplinka nėra labai tolerantiška, galbūt tėvai ar artimieji pritaria nuomonei, kad moteris pati prisideda prie to, kad taip nutiko – gal pernelyg lengvabūdiškai elgiasi, mergina natūraliai užsiveria su savo skausmu“, – dėstė specialistė.
Anot jos, netiesa, kad prievartos aukomis tampa tik tam tikros moterys, todėl turėtume į panašias problemas žvelgti empatiškiau.
Pataria nelikti vienoms
„Kalbant apie vyrus, tie, kurie yra linkę į prievartą, išsiskiria tam tikromis savybėmis. Tarkime, neretai jie turi labai žemą savivertę. Pavyzdžiui, jie ir patys gali būti patyrę smurtą – seksualinį ar fizinį. Tas žmogus, kuris tikrai gerai jaučiasi, yra aukšto emocinio intelekto, geba užmegzti gerus ryšius, tikrai nebus linkęs prievartauti ar smurtauti. Tačiau, kalbant apie moteris, iš tiesų, bet kokia moteris gali tapti seksualinio smurto auka. Tai gali nutikti bet kam“, – sakė R. Bačiulytė.
Specialistės teigimu, auką prievartautojas neretai pasirenka atsižvelgdamas į tai, kad moteris atrodo išsiblaškiusi, sutrikusi, nes tada ji yra lengviau pažeidžiama.
„Iki šiol išlikęs ir mąstymas, kad moteris privalo tarnauti vyrui, o vyras yra situacijos Dievas. Kita vertus, gal ir pačios moterys kartais nedrįsta patikėti turinčios tokias pat sąlygas ir teises kaip vyrai. Mūsų visuomenė, be abejonės, yra sužalota, tačiau sunku pasakyti, kodėl nesame empatiški prievartos problemai“, – nurodė psichologė psichiatrė.
Prievartą patyrusioms, tačiau šiuo metu galbūt dar svarstančioms, ar apie tai prabilti, merginoms ji pataria savo išgyvenimų neslėpti.
„Jei mergina lieka su tuo patyrimu viena, o tai labai skausmingas, emociškai stiprus patyrimas, ji su ta žaizda lieka visą gyvenimą. Tai atsiliepia ir jos santykiams, ir sėkmei, ir savivertei, ir apskritai gyvenimo kokybei. Kalbėti apie tai būtina, kaip ir atrasti palaikančią aplinką. Tarkime, ir kitų su panašia patirtimi susidūrusių moterų bendriją. Iš esmės, tai yra trauminė patirtis, kuriai kartais reikia ir medikamentinio palaikymo“, – sakė R. Bačiulytė.
Kodėl moterys nekalba?
Su tuo sutiko ir psichiatrė psichoterapeutė Genovaitė Petronienė. Anot jos, kokios aplinkybės bebūtų, dažnai moterys, patyrusios prievartą, jaučia kaltę ir gėdą, kad tai įvyko.
„Visi skuba apkaltinti auką. Tačiau ar sprendimas sėsti į nepažįstamo asmens automobilį yra toks pat blogas dalykas kaip išprievartavimas? Absurdas. Gal ji nepagalvojo, gal ji sėdo ne į vieną panašų automobilį, bet viskas gerai baigdavosi…
Tačiau liaudyje galioja tokia pozicija: „Ai, pačios išprovokavo, pačioms naudinga“. Kaip pasakytų koks žmogelis, iš pradžių miega, kad rolę gautų, o paskui jau režisierius kaltas, išprievartavo. Tokios nuomonės merginos ir saugosi. Be to, net jei tave išprievartavo kažkoks maniakas, tai yra labai gėdingas dalykas, kuris neva numuša moters vertę. Tu tarsi jau esi suteršta, ir kiti vyrai į tave žiūrės kaip ne į visai patrauklų objektą. Aišku, viskas labai iškreipta, bet būtent dėl to dažna moteris ir nekalba“, – nurodė ji.
Kodėl skubame kritikuoti?
Paklausta, kodėl mūsų visuomenė tokia neempatiška panašioms problemoms, G. Petronienė nurodė, kad Lietuvoje iki šiol vyrauja gana patriarchalinis požiūris.
„Vyrai greičiausiai patys bijo būti apšaukti kažką išprievartavę, nes būna ir neaiškių atvejų. Tarkime, sėdi draugai, vartoja alkoholį, kažkoks vyrukas moterį prispaudžia gerai prie sienos, ji lyg nori, bet tarsi pasiduoda, o paskui paskelbia, kad ją išprievartavo – yra ir tokių atvejų, kai nesuprasi, ar pasigalynėjimas buvo flirto dalis, ar smurtas.
Savo ruožtu moteriškoji dalis nėra solidari galbūt dėl konservatyvumo, pozicijos, kad kažkas yra geresnis už kitą, tai galbūt ir savo vertės kėlimas. Tikrai taip niekada nežiūri tos moterys, kurios pačios buvo išprievartautos arba atsidūrė arti to, tačiau tos, kurios niekada į panašią situaciją nebuvo patekusios, demonstruoja tam tikrą nejautrumą. Pavyzdžiui, kaip ir žmonės, kurie niekada nesirgo depresija, sako, kad tai nesąmonė, kurių senais laikais nebuvo. Žmonės yra pritvinkę neigiamų emocijų ir jiems patinka jas išreikšti bet kuriuo klausimu, jiems patinka kažką kritikuoti, nes jaučiasi teisuoliais, kurie užsideda karūną ant galvos: „Žiūrėkite, o manęs tai niekas neišprievartavo, nes aš labai šauni ir protinga“, – nurodė ji.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
