Kasmet, dar gerokai prieš advento pradžią, miestų ir miestelių gatvės, parduotuvių vitrinos ir gyventojų langai nušvinta Kalėdinėmis šviesomis. Jos skverbiasi ne tik į pilką, sniegu neužklotą grindinį, bet ir į žmonių mintis – užkrečia gyventojus prieškalėdine nuotaika.
Nors burbančių, ypač Lietuvoje, yra visada. Aš viena jų. Tad norėčiau paburbėti apie tai, kokias aš matau Kalėdas, kokias matė mano tėvai ir jų tėvai bei kokias jas norėčiau matyti aš pati.
Nupirkta meilės išraiška
Tapo įprasta, kad Kalėdinis adventas prisimenamas tik vaikiškame kalendoriuje su saldainiais, kurį privalu nupirkti savo atžaloms. Tačiau ar viską, kas tampa įprasta, derėtų nekvestionuojant įrėminti į „normos“ ribas ir nekelti klausimų – ar tai yra teisingas pasirinkimas ar tik aklos visuomenės bruožas? Kiekvienais metais, artėjant šventėms, su pirmomis kalėdinėmis dekoracijomis vitrinose galvą užspaudžia pats sudėtingiausias ir tapęs esminiu klausimas – ką padovanoti artimiesiems, draugams, kolegoms ir visiems, kuriems norisi, o kartais tiesiog reikia kažką padovanoti? Ir iš ko? Bet čia jau atskira ekonominė ir per daug plati tema,tad likime, kur esame – ties klausimu – „ką?“.
Visą gruodžio mėnesį žmonės suka galvas, ką nupirkti artimiesiems, laksto po parduotuves, skaičiuoja biudžetą ir dirba it įgudę buhalteriai-vestuvių planuotojai. Dovanos tampa pagrindine šventės ašimi. Net šeimos susitikimas ar kalėdinis vakaras su draugais neįsivaizduojamas be pagrindinio akcento – dovanos. Kuo originalesnės, kuo išradingesnės, trokštamos ir tokios „vau“, kad parodytų, kaip artimasis rūpi. Rūpestis rodomas dovanomis. Kiekviena advento akimirka skiriama lakstymui po parduotuves ir dovanų paieškai. Viskas sukasi apie dovanas. Apie dovanas. Apie dovanas. Dovanos. Dovanos. Pirkti dovanas. Ieškoti, ką padovanoti. Dovanoti. Dovanos. Dovanos.
Įgriso skaityti padriką ir monotonišką tekstą? Tokia rašymo maniera atrodo kvaila, neįtikinanti ir dirbtinė? Mielieji, tokios man kiekvienais metais rodosi mūsų visų Kalėdos. Be adventinio pasiruošimo joms, kalno gerų darbų, pagalbos vieni kitiems, skolų grąžinimo, susitaikymo ir kitų – išties tradicinių veiklų prieš šilčiausias (jeigu prisiminsime, kad per Velykas kartais sninga, o per Kalėdas dažniausiai ne) šventes metuose.
„Anais laikais buvo geriau“
Nenoriu pasakoti, kad „anais laikais“ šventės buvo tikros – visi laukdavo kūčių, joms ruošdavosi, advento metu vykdydavo susitaikymą su artimaisiais, o per tai ir su savimi, taip ruošdavo savo širdis Jėzaus Kristaus gimimui. Taip, taip buvo ir mums vertėtų to pasimokyti. Taip, dabar to nebėra (meluoju – žinoma, kad egzistuoja tradicijų puoselėtojų), bet tai nereiškia, kad viskas turi būti kaip anksčiau. Anaiptol.
Anksčiau žmonės buvo apriboti. Na pripažinkim – dėl to ir sukosi, kaip kas galėjo, ir dovanos buvo antraeilės svarbos, nes tiesiog nebuvo kaip jų gauti. „Tais laikais“ buvo kitokie laikai, kitokie žmonės ir mums nereikia gręžiotis atgal ir dūsauti. Nes dabar mes TURIME daugiau. Nes dabar mes GALIME daugiau. Galime daugiau DUOTI. Duoti daugiau SAVĘS. Kiekvienas.
Nuomonės „be moralo“ moralas
Kai jau tiek pridūsauta apie tai, kaip viskas yra ir kaip viskas buvo, užbaigti norėtųsi šviesiomis mintimis ir noru, lyg sudėtu į laišką Kalėdų seneliui – kokios Kalėdų mokytų žmones būti žmonėmis – tikrais, ne nupirktais. Taigi, tikros Kalėdos turėtų prasidėti ne parduotuvių vitrinose ir į jas įspeistose, visko norinčiose akyse. Tikros Kalėdos turėtų užgimti galvoje, kur būtų sudėliojami advento darbai – susitaikymo su pačiu savimi darbai.
Norėčiau, kad advento metu, gatvių elgetos gautų keleriopai daugiau išmaldos, kad gatvių šunys – keleriopai daugiau ėdesio, o stokojančios šeimos – pagalbos. Nes „šie laikai“ yra nebe „tie laikai“. Dabar mes galime daugiau, todėl tiesiog privalome daryti daugiau. Tad nepirkime Kalėdų, o jas dovanokime. Ne laukime, kol valgysime paskutinį šokolado gabalėlį, o džiaukimės, kad per dienos darbus ir geras emocijas duodant, mes užmirštame tą gabalėlį. Kalėdos yra tikros – tikri būkime ir mes.
