Unikali Lietuvoje istorija: per 6 metus susitelkę lietuviai suaukojo milijoną litų muziejaus Kaune statybai, o padrąsinti tą daryti ragino po Lietuvą keliavęs atgijęs Vytautas Didysis.
Portalas „Kas vyksta Kaune” kviečia susipažinti su šią istoriją pasakojančia nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje nesenai debiutavusia paroda-instaliacija „LABDARIAI.LT. Tarpukario dailės ir kultūros istorijos bei mecenatystės skerspjūviai“.
Kviečia pasitikrinti gerumo geną
Pirmoje erdvėje muziejaus direktoriaus pavaduotoja muziejininkystei ir administracijai Daina Kamarauskienė kviečia pasitikrinti gerumo geną: interaktyvios paieškos ekrane suvedus šeimos nario ar giminaičio pavardę galima sužinoti ar jie parėmė muziejaus statybas. Sąraše išsaugota 2 tūkst. 64 lietuvių, tarp jų ir Amerikos, pavardės.
„Čia visų jūsų muziejus! Juk aukojo visa Lietuva”, – šypsodamasi toliau eiti skatina D. Kamarauskienė.
Unikali akcija
Projektas „LABDARIAI.LT“ pasakoja apie 1930–1936 m. vykusią labdaros akciją, kurios tikslas – surinkti milijoną litų unikaliam Vytauto Didžiojo paminklui – nacionaliniam muziejui, priminsiančiam Lietuvos istoriją ir kultūrą. Akcentuotas ne pastatas, o siekis suvienyti tautą bei sukurti tos vienybės simbolį. 1930-aisiais akcija startavo neatsitiktinai, tuomet minėtos 500-osios Vytauto Didžiojo mirties metinės.
„Tai unikalus Lietuvos istorijoje atvejis, valstybės ir tautos vienybės pavyzdys. Nors Prisikėlimo bažnyčios statyboms irgi aukojo, tačiau ten žmonės turėdavo nusipirkti plytą ir gan greit surinko reikiamą sumą”, – palygino muziejininkė.
Vytautas Didysis apkeliavo Lietuvą
Nuo ko viskas prasidėjo? Pirmiausiai buvo sukurtas Vytauto Didžiojo komitetas su 17 sekcijų: teatro, ekskursijų organizavimo ir kt. Po ilgų diskusijų nutarta, kad Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines reikia deramai įamžinti ir tai turi būti praktiška bei išlikti ateinančioms kartoms. Nuspręsta: nedera leisti pinigų paminklams, fejerverkams, dideliems, brangiems renginiams – verčiau pastatyti muziejų.
D. Kamarauskienė pasakojo, kad idėja sumanyta 1928 m., praėjus tik dešimtmečiui po Lietuvos Nepriklausomybės Akto pasirašymo. „Netrukus kilo ekonominė krizė, šalyje buvo labai sunki padėtis ir nuspręsta, kad valstybė tokį pastatą viena pastatyti nesugebės, tuomet kilo idėja surinkti dalį pinigų iš tautos”, – pasakojo muziejininkė.
Sugalvota, kad prieš renkant labdarą, visuomenei reikia priminti apie Lietuvos didįjį kunigaikštį, tad nuspręsta rengti jo vardo 500-tų valandų kelionę po Lietuvą su Vytauto Didžiojo paveikslu.
Parengtas ir įstatymas, reglamentavęs kaip turi atrodyti iškilmės: paveikslas su P. Rimšos kurtu bronzos medaliu būtinai iškilmingai lydimas 2 ginkluotų ir 2 neginkluotų karių; kartu ėjo jaunimo organizacijos: skautai ar ateitininkai; visas miestelis tą dieną turėjo būti išpuoštas gėlių girliandomis, languose – Vytauto Didžiojo portretas, visi pasipuošę, kas neturėjo tautinių drabužių – užteko baltų skarelių ant galvos.
Po kraštą keliauta laivais (net pagrindiniu tarpukario Lietuvos kariniu laivu „Antanas Smetona”), lėktuvais, automobiliais, traukiniais, pėsčiomis per kaimus, pievas ir klonius.
Vytautas Didysis per Lietuvą keliaudavo kiaurą parą, sustodavo pernakvoti, naktį budėdavo garbės sargyba, šauliai, vieta būdavo apšviesta laužais ar lemputėmis. Žmonės ėjo su registracijos žurnalu, todėl žinoma į kokį kaimą, kada atvyko.
„Vytauto Didžiojo paveikslas iš Kauno pajudėjęs Lietuvą apkeliavo per 23 dienas. Užtruko 500 valandų, aplankė 166 vietoves. Kelionė tam, kad kiekvienam bažnytkaimy sužinotų, jog bus renkami pinigai muziejaus statybai ir perteikti idėją, jog Vytautas – visą Lietuvą vienijanti idėja. Tai labai geras rinkodaros ir reklamos komunikacijos planas”, – pastebėjo D. Kamarauskienė.
Beje, tuo metu Lietuvoje buvo padaryta vaikų apklausa, siekiant išsiaiškinti jų herojų: berniukai įvardino Vytautą Didįjį, o mergaitės Žaną d’Ark, antroje vietoje liko Vytauto motina Birutė. „Kiekvienas pyplys žinojo, kas yra Vytautas Didysis, o kaip dabar?”, – retoriškai klausė muziejininkė.
Instaliacijoje – 2 tūkst. pavardžių
Įžengiame į didžiąją parodos salę, joje išvystame Sauliaus Valio instaliaciją: daugiau kaip 2 tūkst. archyvinių kortelių, plazdančių ore. Tai muziejaus fonde išsaugotos tų aukotojų pavardės, kurie atėjo gyvai ar pervedė pinigus tiesiai į Vytauto Didžiojo komiteto sąskaitą. Tačiau tai ne visi aukotojai, patikslino muziejininkė, buvo šimtai tūkstančių žmonių, aukojusių įstaigoms, mokykloms, visų jų pavardžių tektų ieškoti Lietuvos archyve.
Pavardės į parodą pateko iš trijų knygų, pažymėtų paslaptingais įrašais „L“, „R“, „Š“, tai labdariai, rėmėjai ir šelpėjai. Jie į šias tris grupes suskirstyti pagal skirtą pinigų kiekį: labdariai aukojo nuo 500 lt. (tuo metu valdininko atlyginimas buvo apie 200 lt.); rėmėjai – nuo 100 lt.; šelpėjai – nuo 50 lt., šių buvo daugiausia.
Aukojo visi
Didžiausia suma, kurią asmuo suaukojo – Amerikos lietuvio Juozo Saunoro skirti 2 tūkst. 950 lt. (500 dolerių), iš lietuvių daugiausiai skyrė kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas – 1 tūkst. lt. Aukojo ir kiti žinomi asmenys: poetai Salomėja Nėris, Jurgis Baltrušaitis, rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, gamtininkas Tadas Ivanauskas, profesorius Vladas Lašas, Nepriklausomybės akto signataras istorikas Mykolas Biržiška.
Pavyzdį rodė ir garsios Kauno ponios: Sofija Smetonienė, Bronislava Grinienė, Ona Mašiotienė, kurios organizavo ne vieną balių-koncertą-loteriją. Štai restorane „Naujasis Versalis” S. Smetonienės rengtas vakarėlis truko nuo 22 val. iki 5 val. ryto. Beje, ji pati pramonininkų prašė gaminių loterijai, tarp jų buvo: „Florance” kosmetika, „Kodimos” šokoladai, aliuminio puodai iš Tilmanso fabriko, „Rūtos” saldainiai, „Volfas Engelman“ alus; muziejui aukojo ir įmonė „Ringuva”.
Prisidėjo įvairiausių profesijų žmonės: gydytojai, karininkai, pašto darbuotojai, mokytojai, gaisrininkai, paštininkai, kalėjimo prižiūrėtojai ir kt.
Muziejuje galima išgirsti pasakojimus apie aukotojus: teigiama, kad tuo metu tapo madinga aukoti muziejaus statybai, vietoj užuojautos dėl brangių žmonių mirties ar tiesiog vietoj vainikų prie mirusiojo kapo.
„Žemės tvarkymo departamento kultūrtechnikai vietoj užuojautos Antanui Pilkauskui dėl jo tėvelio mirties, paaukojo 78,70 lt. Miškų ūkio departamento valdininkai vietoje vainiko ant mirusio karo veterinarijos valdybos viršininko pulkininko Prano Kvedaro brolio kapo paskyrė 100 lt., Vytauto Didžiojo muziejui baigti statyti”, – rašoma „Lietuvos aide” 1935 m.
„Sužinojęs trūkstant lėšų Vytauto Didžiojo muziejų baigti statyti, Vytauto Didžiojo Šaukėnų valsčiaus komitetas padarė miestelyje ir apylinkėse rinkliavą. Aukų lapais buvo renkami pinigai ir įvairūs daiktai. Dosnūs šaukėniškiai suaukojo 150 lt. pinigų ir 430 vnt. daiktų: 30 cm storumo pušį, keletą veršių, paršų, ančių, vištų, kiškių ir įvairių daiktų. Komitetas suruošė vakarą ir suaukotų fantų loteriją. Iš loterijos pelnyta 687 lt. ir 5 ct., iš vakaro – 22 lt. 90 ct. Šaukėnuose tiek surinkti – didelis laimėjimas”, – rašo „Šiaurės Lietuva” 1932 m.
„Vienas prancūzų žurnalistas atsiuntė V. D. komitetui 42 frankus, kaip duoklę tam asmeniui, apie kurį (Vytautą Didįjį) jis užtiko įdomios medžiagos senuose raštuose. Prancūzų žurnalistas rašo, kad jeigu Vytautas Didysis nebūtų nugalėjęs kryžiuočių ties Žalgiriu, šiandien Europą valdytų barbarai”, – rašo „Lietuvos aidas” 1933 m.
Lietuvos centriniame archyve išlikusi medžiaga, kad vienas pilietis atsiuntė 15 lt. su rašteliu, jog pinigus siunčia vietoj vakarienės, skirtos generolo Bulotos 80 m. sukakčiai.
Pinigus rinko ir Lietuvos žydai, rengdami spektaklius, koncertus. Muziejininkė akcentavo, kad žydai labai gerbė Vytautą, mat jis pirmasis Europoje suteikė žydams dideles privilegijas, tik po 200 m. kitose šalyse jos buvo suteiktos, tai privilegijos prekiauti, saugoti nuo paskalų ir kt.
Galiausiai 1,1 mln. lt. suaukojo žmonės, dar 1 milijoną skyrė valstybė ir 1936 m. vasario 16 d. dviejų muziejų (Karo ir Kultūros) kompleksas buvo atvertas visuomenei.
Viską vadino jo garbei
Tuo metu Vytauto Didžiojo kultas buvo toks stiprus, jog viską norėta vadinti jo vardu: atsirado 15 ir 20 lt. banknotai su jo atvaizdu, jo garbei norėta vadinti dešras, papirosus, mokyklas, tiltus, upes, suoliukus, gatves, leistos knygos, plakatai, atvirutės, pašto ženklai, servizai; vyko loterijos, dainų šventės, statyti spektakliai, populiariausias – „Vytautas pančiuose”; Dramos teatre (tuometis Valstybės) pastatyta „Pikų dama”, ten dainavo žinomiausias to meto tenoras Kipras Petrauskas, bilietų kainos didelės, tačiau žiūrovų – minios. Statyta ir daug paminklų.
„Vytauto Didžiojo komitetas kontroliavo, kad ne bet koks dešrigalis vadintųsi jo vardu, laikė aukštą kartelę”, – atkreipė dėmesį D. Kamarauskienė.
Amerikos lietuviai laivu plaukė į Klaipėdą
Iš Amerikos populiarėjo ekskursijos į Lietuvą: laivu Niujorkas-Klaipėda ponios birželio mėnesį atvykdavo su kailiniais. Reklamuota pamatyti Palangą, Klaipėdą, Birštoną, Vilnių bei aukoti muziejų statybai.
Muziejininkė pastebėjo, kad Vytauto Didžiojo 500-osios mirties metinės Niujorke minėtos ypatingai: Amerikos lietuvių pirmoji dainų šventė vyko pagrindinėje Niujorko koncertų salėje – „Carnegie Hall”, šventėje dainavo 500 dainininkų.
Ieško artimųjų
Muziejus ragina parodos paieškoje ieškoti savo šeimos, giminės pavardės ir radus pasidalinti aukotojo istorija, nuotrauka. Parodoje ir internete vėliau bus galima rasti išsamesnius aukotojų aprašus, tam kuriamas portalas labdariai.lt. Kiekviena „atgaivinta“ aukotojo istorija papildys esamą parodą, o istorija pasidalinusieji taps muziejaus bičiuliais ir kitais metais galės nemokamai lankytis visuose muziejaus padaliniuose.
Anuomet aukojusieji muziejui gaudavo pažymėjimus: šelpėjo, rėmėjo ir labdario. Visi su muziejumi pasidalinusieji giminaičio istorija – galės užsisakyti pažymėjimo kopiją giminės istorijai atminti.
Paroda Čiurlionio muziejuje veiks iki 2018 m. birželio vidurio.
Per metus Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų aplanko daugiau kaip 100 tūkst. žmonių.
