Stūkso pačiame Senamiestyje, tačiau retas kuris čia buvo drąsiai įkišęs nosį ar įžengęs nevaržomai apžiūrėti senuosius Kauno seserų benediktinių vienuolyno ir šv. Mikalojaus bažnyčios mūrus. Portalas „Kas vyksta Kaune” suteikia išskirtinę galimybę virtualiai pakeliauti po XV amžiuje pastatytą šv. Mikalojaus bažnyčią ir XVII a. įkurtą vienuolyną, po jį vedžioja čia jau 15 metų gyvenanti sesuo dr. Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė.
Vienas seniausių mieste
Tai vienas seniausių vienuolyno ansamblių Kaune, esantis 27-ių vienuolių namais. 1624 m. jį fundavo vidutinis Kauno pavieto bajoras Andriejus Skorulskis, tad 2024-aisiais vienuolynas minės 400-ąsias fundacijos metines. Beje, jo dukra Ona (sesuo Eufemija) tapo pirma šio vienuolyno abate (viršininke). Duris atvėręs vienuolynas turėjo 3 varpus, pavadintus pagrindiniais benediktinių ordino šventųjų vardais: šv. Benediktino, šv. Mauro ir šv. Placido. Iki šių dienų neišlikę.
Ansamblį juosia poros šimtų metų, apie 351 metro mūrinė tvora, kuri šiuo metu tvarkoma. Planuojama, kad avarinė tvoros dalis bus sutvarkyta iki 2018 m. birželio, kai į šv. Mikalojaus bažnyčią atkeliaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio (1873-1962 m.) relikvijos iš Kaišiadorių katedros ir liks čia visam laikui.
Vienuolyno ansamblį sudaro: klebonija (daugiabutis), bažnyčia, vienuolynas, galerija, pagalbiniai pastatai (ledainė ir oficina). Ansamblis išsidėstęs Benediktinių, šv. Gertrūdos, P. Eimučio ir Šauklių gatvėse. Kompleksas yra kultūros paminklas ir valstybės saugomas objektas.
Išlikusi XV a. bažnyčia
Pirmiausiai užsukame į seniausią ansamblio vietą – Kauno miesto globėjo gotikinę šv. Mikalojaus bažnyčią, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtą 1493 m. Bene seniausi eksponatai joje – XVII a. Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės paveikslas, kitas išskirtinas eksponatas – ant XVII a. drobės nutapyta Jėzaus „Pieta”. Bažnyčią puošia Liudo Truikio, Vytauto Bičiūno vitražai. Presbiteriją gražina tinklinis, o zakristiją – krištolinis skliautai.
Bažnyčia, pristatytos galerijos pagalba, sujungta su vienuolynu, iš jo benediktinės tiesiai patenka į bažnyčią ar chorą.
Iš kitų gotikinių bažnyčių šalyje, ši išsiskiria trimis skirtingais skliautais, asimetrišku tūriu, aštuonkampiu XV a. bokštu. Beje, šv. Mikalojus laikomas Kalėdų Senelio prototipu.
Išėję į lauką matome originalius išlikusius bažnyčios šiaurinį ir rytinį fasadus su apside. Kiek tolėliau komplekse pastebime senus sandėliukus, vienuolė nustebina sakydama, kad kelių šimtų metų senumo sandėliukai vis dar aktyviai naudojami. Šalia bažnyčios yra vienuolynas, jame šiuo metu gyvena keliasdešimt vienuolių, jauniausiai 24 metai, o vyriausiai – 95-eri.
Šalia vėlyvojo baroko vartų stovi klebonija, kur 1936-1943 m. gyveno arkivyskupas, neseniai palaimintuoju paskelbtas Teofilis Matulionis, jis dirbo bažnyčios rektoriumi ir seselių kapelionu. Dabar čia tebegyvena dalis neišsikėlusių pasauliečių.
Tokių bokštų Europoje vos du
Užkopiame į aštuonkampį bažnyčios bokštą paskambinti varpu. Bokšto plokštuma daugiabriaunė, suskaidyta į 16 nedidelių arkinių angų; uždengtas varpo formos šalmu. Teigiama, kad tokių bokštų Europoje vos du. Beeinant matome išlikusius senuosius XV a. kontraforsus.
Nors mediniai laiptai seni, nelygūs, neapšviesti ir sunkoka išlaviruoti, vienuolės jais kasdien lipa skambinti varpais, pagrindinis skambinimas 12 val. dienos, kai prasideda Viešpaties angelo malda.
Vienuolė pasakoja, kad varpais kaimuose dar skambina ir kai kas nors svarbaus nutinka, tarkim miršta kunigas, miestuose ši mada apnykusi. Tačiau, kai 2005 m. mirė popiežius Jonas Paulius II, Kauno benediktinės, kartu su viso katalikiško pasaulio bažnyčiomis net 26 min. skambino varpais be sustojimo, nes būtent 26 m. Jonas Paulius II išbuvo popiežiumi. „Aidėjo visas Kaunas!”, – mena sesuo Gabrielė.
Atgailos diržus naudojo iki XX a.
Įžengiame į vienuolyną, labiausiai nuo prašalaičių akių saugomą teritorijos objektą, tai – privati 27 vienuolių erdvė (iš viso Lietuvoje gyvena apie 40 seserų benediktinių). Dabartinis vienuolyno pastatas pastatytas 1825 m., iki tol vienuolės gyveno nedideliame name prie bažnyčios. Keliaujame koridoriumi, kiekviena vienuolė turi savo celę, ant kiekvienų durų kabo po celės globėjo vardą, pagal tai spėji kokia sesuo ten įsikūrusi, pvz. šv. Antanas reiškia, kad ten gyvena sesuo Antonija, pašnekovės sesers Gabrielės celė – arkangelo Gabrieliaus globoje.
Praėję siaurą koridorių, ant kurio palangės sukrautos senos gėlės, prieiname klauzūrą, į kurią įžengti gali tik bendruomenės nariai, netoli gyvena vyresnės seserys, joms patogiau, nes yra praėjimas tiesiai į bažnyčią.
Toliau ateiname į šv. Mikalojaus bažnyčios kapitulą – nedidelį kambarėlį su langu į šv. Mikalojaus bažnyčios altorių, kapituloje įprastai meldžiasi tik vyresnės sesutės, kurioms sunku nueiti į bažnyčią. Seniau kapituloje buvo sprendžiami svarbiausi vienuolyno reikalai, kurie nepasakoti pasauliečiams, kad nebūtų menkinamas kongregacijos prestižas.
Kapitulą puošią Adomo Smetonos ir Broniaus Murino vitražas (XX a. 3 deš.).
Kapitulos kambarėlyje gali apsilankyti ir ekskursantai, čia eksponuojami reliktai, tarp jų ir atgailos diržai, seniau naudoti askezei. Vienuolės šiuos diržus dėdavo ant nuogo kūno. „Anksčiau buvo galvojama, kad kūnas – sielos kalėjimas ir jį reikia visaip kankinti, dėl to askezės diržus nešiodavo apsitramdyti. Bet dabar grįžtame į šv. Rašto mintį, kad kūnas – šventosios dvasios šventovė. Žmogus yra kūnas, dvasia ir siela – nedaloma vienovė. Jei kenčia kūnas – kenčia siela”, – aiškino sesuo Gabrielė.
Diržus dar XX a. pr., iki II Vatikano susirinkimo, naudodavo taip pat ir Kaune. Vyrai vienuoliai anuomet naudodavo brutalesnius dalykus, pvz., plakimąsi.
Kaip tampama vienuole
„Vienuole tapau iš pašaukimo. Atrodė, viską turiu, apie ką jaunas žmogus gali svajoti, bet trūksta laimės pilnatvės. To kažko. Pradėjau ieškoti. Tada Dievas mane atvedė į vienuolyną, čia išgyvenau laimės pilnatvę. Prieš ateidama turėjau nuostabią draugystės patirtį, bet tada esi tik vienam žmogui, o būdama vienuole – esi visiems žmogus. Vienuolystė – tapimas daugiau žmogumi”, – pasakojo 15 metų vienuoliaujanti sesuo Gabrielė.
Vienuolyno istorijoje rašoma, kad į vienuolės kandidatūrą priimama nuo 15 metų. Pirmiausia mergina būna kandidatė – postulantė, šis laikotarpis trunka 0,5-2 m.; tada dar 2 metus novicijatė, šiuo metu ji niekur nedirba, gyvena pačioje bendruomenėje, mąsto apie Dievą, atlieka meditacijas, mokosi giedoti, liturginių ceremonijų, atsisako savęs. Jai įteikiamas abitas, jei viskas gerai – galiausiai mergina duoda įžadus ir baltą abitą pakeičia į juodą. Pirmieji įžadai suteikiami po 3-9 m. nuo kandidatūros tapti vienuole pateikimo. Galiausiai per apeigas bažnyčioje duodami amžinieji įžadai, vienuolė tampa Kristaus Sužadėtine, jai duodamas auksinis žiedas, simbolizuojantis amžinybę, ir kukulas (platus liturginis drabužis), per iškilmingas progas vienuolės pasipuošia veliumais.
Paprašome sesers Gabrielės parodyti, kas išgraviruota ant jos žiedo: „Jėzus Kristus išganytojas”, šalia nupiešta širdis ir kryžius.
Gauna naują vardą
Visos vienuolės gauna kitus vardus. Kiekvienas vardas neša savy misiją, štai Gabrielės vardą sesuo pasirinko, nes jo vardadienis – rugsėjo 29 d. – Arkangelų dieną, ją yra gimusi pati pašnekovė. „Gabrielė – tai dievo jėga, stiprybė. Vardą duoda, nes pradedi naują gyvenimo puslapį, nesvarbu, kas buvo prieš tai – tu pradedi naują gyvenimą”, – aiškino vienuolė, paminėjusi, kad pase lieka senasis vardas ir pavardė.
Seserys lygiavertės, laipsnių nėra, nebent galima skirstyti pagal amžinųjų įžadų davimo laiką. Kiekviena vienuolyne turi pareigybę, visoms vadovauja abatė. Būten jos reikia prašyti leidimo, norint išeiti už vienuolyno ribų.
Įžadai visam gyvenimui
Įprasti visiems vienuoliams įžadai: klusnumas, neturtas ir skaistybė. Benediktinės turi 3 esminius įžadus: klusnumo, įpročių pakeitimo ir pastovumo. Vienuolė trumpai nupasakojo amžinųjų įžadų procedūrą: guliesi kryžiumi, padaromas kaip kapas, apibarstoma gėlėmis. „Tai reišia, kad miršti pasauliui. Tau sako: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusiųjų ir apšvies tave Kristus.” – Tu prisikeli naujam gyvenimui”, – aiškino sesuo Gabrielė.
Griežta dienotvarkė
Benediktinių visa dienotvarkė sukasi aplink liturgiją: kartu bendruomenė meldžiasi – per dieną bent 5 val., taip pat dar kelias valandas užima asmeninė malda, kartu valgo.
„Visas vienuolio gyvenimas, nesvarbu, ką bedarytų, yra malda. Kai vienas senolis pasakė: „Gera kalba – gera malda, bloga kalba – bloga malda”, – kalbėjo pašnekovė.
Raginantis keltis varpas nuskamba 6:20 val., 6:50 val. skamba varpas eiti į bažnyčią melstis. Ten visos susirenka. 7 val. užsidega „Marijos radijo” lemputė, transliuojanti visai Lietuvai. Vienuolės atsistoja ir pradeda rytmetinę liturginę valandą. Po to kartais būna repeticija 10-15 min. ir keliaujama pusryčiauti.
Paskui įvairiai: vienos išeina į darbus, ir tarkim turi adoraciją (ypatingas Dievo garbinimas) po pietų; kitos adoraciją turi iki pietų.
Sesuo Gabrielė 9-10 val. turi asmeninę maldą tyloje, adoruoja švnč. Sakramentą, po to išeina į darbą universitete. 12 val., kad ir kur bebūtų, benediktinės sukalba maldą „Viešpaties angelas”. 13 val. seka dieninė malda, po jos pietūs, tuomet darbas. Kasdien 13:30- 14:30. val. į vienuolyną sriubos valgyti ateina nepasiturintieji; taip pat kasdien sulaukiama pasauliečių, norinčių pasikalbėti apie dvasinius dalykus, bėdas.
17 val. prasideda vakarinė liturginė valanda, kalbamas rožinis, 18 val. šv. mišios, po jų vakarienė.
Po vakarienės – atsiskaityti už prasižengimus
Pasibaigus vakarienei, nuskamba kvietimas į prasižengimų kapitulą: seserys susirenka į šv. Juozapo koplyčią, sustoja „stacios” t.y. pasiruošimas keliauti procesija. Tada abatė pradeda prasižengimų kapitulą, kviesdama atsiprašyti kiekvienos sesers už tai, kuo prasižengė bendrai bendruomenės tvarkai. Išpažįstami prasižengimai prasiunčiant žvakę. Po to yra atgailos aktas, tuomet keliaujama procesija į bažnyčią, giedamas himnas, prasideda naktinė liturginė valanda, po jos vigilija – budėjimas su skaitiniais iš šv. Rašto ir patristinių tekstų.
Apie 22 val. vienuolės parkeliauja į savo celę ir ruošiasi miegui. Sekančią dieną vėl tas pats.
Savaitgalį poilsis toks – atsikeli kiek vėliau, tačiau dienos tvarka lieka kone ta pati. Šeštadienį psalmės prasideda 7:30 val., sekmadienį 8:30 val. Jei turi ligonių slaugą – reikia anksčiau keltis, kad pas jas nueitum, tad ilgiau pamiegoti savaitgalį netenka.
Dirba universitete, operacinėje
Vienuolės ne tik meldžiasi, tačiau ir kasdien keliauja į oficialius darbus mieste, pačios užsidirba gyvenimui: moka mokesčius, perka ir gaminasi valgyti, tarnų nėra. Taip pat turi pareigas vienuolyne: plauti grindis, tvarkytis, groti vargonais ir kt.
Ką vienuolės dirba? Dvi yra dėstytojos universitete; kitos – muzikos ir tikybos pedagogės mokyklose, viena sesuo dirba Kauno klinikose operacinėje anesteziologe; dar viena – laikinai vadovauja bažnytinio meno muziejui, o sesuo Gabrielė – VDU dėstytoja ir VšĮ „Domus Laudis” direktorė.
Į grožio salonus eiti nėra laiko
Smalsaujame, ar vienuolės laisvalaikiu keliauja į kiną, grožio saloną, koncertą? „Kai kviečia į spektaklį, renginį, atsiklausiam abatės, jei duoda leidimą – išeiname. Tai nėra draudžiama, bet mes tiesiog neturim laiko: jei sudedam maldos laiką, darbą, pareigas – tiesiog nelieka kada”, – atviravo vienuolė Gabrielė. Ji priminė, kad iš vienuolyno išeiti galima tik gavus abatės leidimą.
Gimtadieniui – silkių tortas
Pašnekovė atskleidė, kad vienuolės irgi švenčia! Be įprastų katalikiškų švenčių, dar mini vienuolinio vardo vardadienius, įžadų jubiliejų, jo metu švenčiama iškilmingiau – su mišiomis, būna tortas, kai kam ir silkių tortas.
„Didžiausia šventė – įžadų, ją minime šv. Benedikto dieną, būna su viskuo, kas priklauso šventimui, daug patiekalų. Pas mus šventimas – iškilmingos mišios, liturgija. Tuomet švenčia visas vienuolynas”, – pasakojo sesuo Gabrielė.
Kaip atskirti paprastą ir šventinę dieną: paprastą dieną visąlaik prie stalo skaitoma žinios, šv. Raštas per pietus ir vakarinę; jei šventinė diena – neskaitoma.
Apie vaiduoklius sklinda legendos
Portalas „Kas vyksta Kaune” pasiteirauja ar senajame vienuolyno ansamblyje nesivaidena? Kiek sutrikusi vienuolė pradeda pasakoti legendą, bylojančią, kad seserys benediktinės 1655 m. buvo išpjautos ant laiptų, švedų ir rusų karo metu, tais metais rusai okupavo Kauną, vienuolynas buvo nuniokotas, esą po to imta kalbėti, kad čia gali vaidentis. Be to, seniau benediktinės buvo laidojamos bažnyčios rūsiuose. „Istorinė tiesa – galėjo būti, kad kelios seserys minėto karo metu žuvo, bet ne tokiu mastu kaip buvo kalbama. Vaiduoklių čia dar neteko matyti”, – šypsodamasi pokalbį baigė sesuo Gabrielė.
Išlydėdama žurnalistus, ji palaimino, palinkėjo gero kelio ir atsisveikino: „Sudiev!”
