Prieš kelerius metus atstačius ligos išmokų dydžius, gerokai padidėjo išlaidos sergantiems ir šeimos narius slaugantiems darbuotojams. Pasigirdo svarstymų, kad tvarką reikėtų keisti, nes dabar pinigai imami iš pensininkų.
Susirgus darbuotojui arba jo šeimos nariui, įstatymas garantuoja ligos išmoką, kuri turėtų kompensuoti dėl ligos ar slaugymo netektas darbines pajamas.
Dvi pirmas dienas ligos išmoką susirgusiam darbuotojui moka darbdavys, ji negali būti mažesnė negu 80 proc. ir didesnė negu 100 proc. darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Nuo trečios dienos „Sodra“ moka 80 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio išmoką.
Išmoka sergančiam šeimos nariui slaugyti arba vaikui prižiūrėti, taip pat mokama iš „Sodros“ lėšomis ir sudaro 85 proc. kompensuojamojo uždarbio dydžio.
Įstatyme neatsitiktinai vartojamos sąvokos „vidutinis“ ir „kompensuojamas“ užmokestis. Darbdavys išmoką skaičiuoja pagal faktinį darbuotojo atlyginimą. „Sodros“ išmokoms taikomos vadinamos „lubos“ ir „grindys“.
Net jei darbuotojas oficialiai uždirbo vos 1 Eur per mėnesį, nuo 3 ligos dienos jam bus mokama mažiausiai 15 proc. šalies VDU siekianti išmoka.
Kadangi kompensuojamas tik per darbo dienas ligonio negautas atlyginimas, minimali jo ligos išmoka būtų apie 5,9 Eur už vieną darbo dieną neatskaičius mokesčių (kai VDU 830 Eur x 15 proc.)/21 darbo dienos).
Kita vertus, jeigu jūsų atlyginimas viršija 2 šalies VDU, pvz., yra 2 tūkst. Eur ar daugiau, nuo trečios dienos ligos išmoka vis tiek bus skaičiuojama kaip 80 proc. nuo 2 VDU.
Beje, ligos draudimo įmokų tarifas yra 1,2 proc. Joms netaikomos nei „grindys“, nei lubos. Kitaip tariant, nėra jokios minimalios ar maksimalios sumos, nuo kurios skaičiuojamos šios rūšies įmokos.
Daugelį metų ligos draudimas yra nuostolinga – šios rūšies įmokų surenkama kur kas mažiau nei sumokama išmokų. Tai reiškia, kad jas reikia dengti iš kitų pajamų – pvz., pensijų draudimo.
Trūkumas – dešimtys milijonų
„Sodros“ vyriausioji patarėja Julita Varanauskienė priminė, kad dėl buvusios ekonomikos krizės ligos išmokos anksčiau buvo mažesnės ir nuo 3 iki 7 dienos siekė 40 proc. kompensuojamojo darbo užmokesčio. Tuo metu mažiau buvo ir nedarbingumo pažymėjimus turėjusiųjų asmenų.
„Sunku pasakyti, ar tai buvo dėl to, kad saugodami darbo vietą krizės aplinkoje, žmonės stengėsi nepraleisti darbo dienų, ar dėl to, kad 40 proc. pajamų – buvo kritiškai mažai. Ko gero, ir viena, ir kita.
Pastebėjome, kad pasikeitus kompensacijos dydžiui, susirgę žmonės dažniau gydosi tiek namie, tiek ir gydymo įstaigoje, nei sirgdami eina į darbą. Viena vertus, kompensuojama didesnė darbo pajamų dalis, ypač, kai ligos laikotarpis trumpas, kita vertus, žmonės mažiau baiminasi netekti darbo negu sunkmečiu“, – komentavo patarėja.
Jos teigimu, šias tendencijas patvirtina surinkti duomenys. Pirmus metus po išmokų padidinimo ligos atvejų skaičius išaugo 30 proc. (nuo 550 tūkst. iki 720 tūkst.), nors apdraustųjų skaičius padidėjo 1,3 proc.
Palyginti su 2015 m., pernai ligos atvejų skaičius išaugo dar 12 proc., nors apdraustųjų skaičius padidėjus 2,4 proc. Per dvejus metus gerokai padaugėjo ir apmokėtų dienų, bendra gyventojams išmokėtų kompensacijų suma išaugo nuo maždaug 140 mln. Eur iki 221 mln. Eur.
Nors ligos draudimo išlaidos didėjo, pastaruosius kelerius metus įmokų tarifas nesikeitė.
„Trumpai tariant, viena iš priežasčių, kad ligos kompensacijos tapo dosnesnės, tačiau jų įmokos nepadidėjo ir yra nesubalansuotos. Antra priežastis – piktnaudžiavimas.
Pavyzdžiui, pasitaiko atvejų, kai darbuotojai fiktyviai įdarbinami vos už 1 Eur atlyginimą vėliau eina sirgti ir per vieną ligos dieną gauna ne mažiau nei beveik 6 Eur. Pasitaiko atvejų, kai gyventojas gauna nedarbingumo pažymėjimą, nors iš tiesų yra sveikas ir pastebimas atostogaujantis ar neoficialiai dirbantis. Tačiau negalime pasakyti, ar piktnaudžiavimo atvejų daugėja, nes juos nustatyti itin sunku ir brangiai kainuoja“, – aiškino J. Varanauskienė.
Nemokėti už dvi pirmas ligos dienas?
Socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjas Romas Lazutka portalui tv3.lt, be kita ko, yra sakęs, kad sprendžiant ligos išmokų problemą galima svarstyti svetur taikomą praktiką, kai už pirmas ligos dienas nemoka nei valstybė, nei darbdavys.
Tokia tvarka esą pateisinama – tuomet žmogus labiau saugo sveikatą, o tik sunegalavęs, pirmosiomis dienomis dėl nedarbingumo pažymėjimo neprivalo skubėti pas medikus. Taip iš dalies sumažėtų ir eilės poliklinikose.
Vis dėlto DELFI apie šios draudimo rūšies nuostolingumą ir galimus sprendimus jis kalbėjo kiek atsargiau.
„Čia, sakyčiau, nėra tikslaus planavimo arba taikstomasi su tuo, kaip suplanuojama. Draudimo tarifai tvirtinami kiekvienais metais kartu su „Sodros“ biudžetu. Metai iš metų bendras įmokų tarifas yra tas pats.
Tai suprantama, nes jo didinti nėra kaip, o ir mažinti nėra galimybės, nes išmokos nedidelės. Bet techniškai būtų galima perskirstyti tarifą „viduje“. Galiausiai vis tiek ligos išmokoms pinigų skiriama tiek, kiek jų reikia. Mažiau – kitoms išmokoms, paprastai pensijoms“, – aiškino patarėjas.
Jo teigimu, natūralu, kad bendra įmokų ir išmokų suma didėja augant vidutiniam darbo užmokesčiui.
„Visai klausimas, kaip pasiekti, kad išlaidos būtų mažesnės. Matyt, yra du pagrindiniai keliai. Pirma, siekti, kad žmonės mažiau sirgtų – tai susiję su sveikatingumu ir gydymu, kad žmonės greičiau pasveiktų. Kitas dalykas – piktnaudžiavimai ir gydytojų kontrolė. „Sodra“ teisinasi, kad daro ką gali.
Taigi, tokios dvi kryptys. O kodėl tarifai neatitinka, neturiu atsakymo. Nežinau, kodėl baiminamasi juos pakoreguoti, nes realiai pinigus tenka išleisti, nes negali nemokėti“, – prisipažino R. Lazutka.
Jis svarstė, kad skirtingų rūšių draudimų lėšas būtų galima atskirti. Tačiau tada vienur būtų perteklius, kitur – trūkumas. Šiam padengti pinigus reikėtų skolintis ir mokėti palūkanas. Vargu ar už banke laikomą perteklių būtų tiek pat pajamų.
Paklaustas, ar būtų teisinga nustatyti, kad pirmas ligos dienas išmokos nemokėtų nei darbdavys, nei Sodra“, patarėjas kalbėjo:
„Teisinga kieno atžvilgiu? Seniai žinau iš užsienio šalių patirties, yra ir tam tikras teorinis pagrindimas: jeigu ilgesnį laiką išmoką mokėtų darbdavys, tai būtų neteisinga atžvilgiu tų, kurie įdarbinę dažniau sergančius arba vyresnius gyventojus. Tie, kurie samdo darbui biuruose ir jaunimą, išloštų labiau. Jei taip būtų daroma, tada reikėtų mažinti tarifus. „Sodra“ išleistų mažiau, darbdaviai – daugiau, reikėtų mažinti „Sodros“ tarifus.“
Vis dėlto, kaip teigė R. Lazutka, ekonomikos krizė parodė, kad tai būtų nelabai gerai. Esą jos metu, kai „Sodra“ kompensuodavo 40 proc. užmokesčio, dalis darbuotojų į darbą eidavo sirgdami. Nors draudimo išlaidos buvo sumažėjusios, tačiau besikreipiančių į gydytojus – ne.
Perklaustas, ar nereikėtų nustatyti, kad už dvi pirmas ligos dienas nemokėtų nei darbdavys, nei „Sodra“ patarėjas, anksčiau žiniasklaidai teigęs, kad tai svarstytina idėja, dabar ėmė abejoti, ar darbuotojai vėl nebijos susirgti.
„Mano nuomonė šiek tiek kinta. Matyti, kad didelės dalies gyventojų gyvenimo lygis, algos yra mažos. Nors šiaip teoriškai, ką rodo ir kitų šalių praktika, tai būtų racionalu, nes vien gydytojai kiek užkraunami.
Žmogus susloguoja, jam tereikėtų pagerti arbatą dvi tris dienas. Idant tą darytų pranešęs darbdaviui, kad neateisiu, nemokam už tas dienas, iš savo santaupų pagyventų, mes taip apkrauname sveikatos apsaugos sistemą. Tačiau grįžtu prie to, kad kai gyventojų pajamos tokios, elgesys toks, sunku tai siūlyti“, – kalbėjo R. Lazutka ir pridūrė, kad dabar dalis darbuotojų serga palyginti dažnai ir ilgai, o kita dalis – labai retai.
Kaip kontroliuojami „ligoniai“
Be kita ko, J. Varanauskienė pasakojo, kad „Sodros“ galimybės kontroliuoti, ar visada nedarbingumo pažymėjimai išduodami teisėtai, yra gana ribotos.
„Vis dėlto per praėjusius metus pagal rizikos požymius atrinkta ir patikrinta apie 12 tūkst. nedarbingumo pažymėjimą turinčių gyventojų medicininiai dokumentai.
Kilus įtarimui sergantysis kviečiamas į Gydytojų konsultacinės komisijos (GKK) posėdį, kur medikai nustato, ar žmogus vis dar serga ir laikosi nustatyto režimo. 5 iš 6 sergančiųjų – tai sudaro apie 3 tūkst. atvejų – nedarbingumo laikotarpis užbaigiamas dar iki GKK posėdžio ir ligos išmokos mokėjimas – nutraukiamas“, – nurodė „Sodros“ patarėja.
Jos teigimu, daugiausia nedarbingumo pažymėjimų išduoda didžiųjų gydymo įstaigų medikai (absoliutus lyderis – Vilniaus Centro poliklinika). Tačiau tai esą nestebina, nes ir pacientų ten daugiausia.
„Daugiausia vienam gydytojui tenkančių išduodamų nedarbingumo pažymėjimų – vietovių, kurioms būdingas mažesnis gyventojų skaičius, gydymo įstaigose – mažesnių rajonų centrų sveikatos priežiūros centruose – visgi ir čia aukštus rodiklius gali nulemti vietovės ir gydymo įstaigos specifika: mažiau gydytojų, daugiau vyresnio darbingo amžiaus pacientų ir panašiai.
Vidutiniškai ilgiausios trukmės nedarbingumo pažymėjimus suteikia slaugos, ilgalaikio ar palaikomojo gydymo ligoninės – tai irgi normalu. Vis dėlto šiuos rodiklius stebime ir, esant reikalui, kartu su konkrečia gydymo įstaiga galime vertinti ir nagrinėti nerimą keliančias tendencijas“, – apibendrino J. Varanauskienė.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
