25-erių vaikinas nenori, kad viešinamas būtų jo vardas ar pavardė, tačiau tikina nebegalintis kęsti patyčių iš emigrantų. Jis pasidalijo savo apsisprendimo išvykti istorija. Labiau vertinamas fizinis, o ne protinis darbas – būtent tokia tiesa Lietuvoje, o vėliau ir užsienyje, įsitikino mūsų šalies emigrantas.
Dirbdamas pagal specialybę gyveno nuo algos iki algos
„2015 m. baigiau viename universitete bakalauro studijas su pagyrimu. Po jų užpildžiau prašymą dėl stojimo į magistrantūrą. Studijuodamas mačiau begalę nekokybiškų vertinimų, nusirašinėjimų, įvairiausių sukčiavimų būdų – tai man buvo nepriimtina, tačiau ne apie tai noriu papasakoti.
Vasaros pradžioje šiaip ne taip po ilgų paieškų radau darbą pagal specialybę. Įsidarbinau. Alga buvo 450 eurų į rankas. Dirbau iki rugsėjo pradžios, kai prasidėjo studijos magistrantūroje. Na, už tokį atlyginimą Kaune vienam tikrai labai sunku būdavo gyventi, kai reikėdavo mokėti nuomą už butą, išlaikyti automobilį, skirti pinigų maistui. Gyvendavau nuo algos iki algos“, – pripažino vaikinas.
Tuomet jis nusprendė ieškoti kito darbo – tikėjosi didesnio atlyginimo, palankesnio darbo grafiko.
Įsidarbinęs gamyboje iš karto ėmė uždirbti daugiau
„Kadangi pagal specialybę nieko rasti geriau nepavyko, o fizinio darbo nebijojau, nusprendžiau ieškoti darbo gamyboje. Darbo ne pagal specialybę paieška buvo daug lengvesnė“, – tikino pašnekovas.
Netrukus jis sulaukė pasiūlymo dirbti dvi naktis ir dvi dienas, o po to turėti keturis laisvadienius. Iš pradžių jam buvo pasiūlyta 650 eurų alga, po bandomojo laikotarpio ji pakilo iki 750 eurų „į rankas“.
„Tai kur čia yra teisybė, kad nekvalifikuotas darbas gamyboje yra labiau apmokamas, negu darbas pagal specialybę?“, – klausė vaikinas.
Darbą užsienyje gavo tik nuslėpęs studijas
Likus vos pusmečiui iki magistrantūros studijų pabaigos jis ėmė svarstyti apie emigraciją.
„Susikūriau anglišką CV ir siunčiau į siūlomas pozicijas užsienyje. Mano CV buvo labai kruopščiai parašytas ir sutvarkytas. Jame buvo parašyta, kad baigiau universitetą, dabar esu įstojęs į magistrantūrą. Tačiau negavau jokio atsakymo iš darbdavių.
Tada nusprendžiau pamėginti susikurti paprastesnį CV. Tai yra – ištrinti studijų baigimo metus. Truputėlį padidinau ir turimą patirtį gamybinėse įmonėse, kas galbūt nebuvo labai gražu. Nutariau ištrinti ir studijų metus, nuslėpiau tai, kad studijuoju magistrantūroje ir esu akademinėse atostogose. Patikėkite, darbdavių reakcija buvo visai kitokia. Greitai sulaukiau pasiūlymų ir įsidarbinau ne pagal specialybę“, – tikino pašnekovas.
Emigravęs ėmė uždirbti 5-6 kartus daugiau
Pirmoji jo, jau emigranto, alga užsienyje buvo 5-6 kartus didesnė nei vaikinas uždirbdavo Lietuvoje, dirbdamas darbą, reikalaujantį universitetinio išsilavinimo.
„Kadangi neturiu artimųjų, kurie galėtų stipriai padėti, privalėjau užsidirbti. Tikslas buvo užsidirbti būstui Lietuvoje. Tačiau klausimas, ar dirbant Lietuvoje, baigus studijas, už tokį atlyginimą, įmanoma susitaupyti būstui? Vos pavyksta išgyventi nuo algos iki algos.
Dirbau už 2–2,5 tūkst. į rankas, kai darbdavys suteikdavo nemokamą gyvenamąjį plotą, pietus, kas du mėnesius išleisdavo atostogoms į Lietuvą, apmokėdamas kelionių bilietus.
Dirbau gerai, nelikau nepastebėtas, kaip Lietuvoje, ir sugebėjau įsidarbinti tiesiai į Norvegijos įmonę. Tai apie atlyginimų skirtumą net nekalbu“, – savo patirtimi dalijosi emigrantas.
Kilo daug klausimų
Dabar jis jau gali sau leisti taupyti būstui, tačiau dvejoja, ar grįžti į Lietuvą – verta. Tokias dvejones paskatino ir nekilnojamo turto kainų Lietuvos didmiesčiuose ir Ispanijos kurortuose palyginimas.
„Ar verta pirkti butą Lietuvoje, kai Ispanijos kurortiniuose miestuose butų kainos daug mažesnės? Ar verta grįžti į tėvynę, kai ji nieko negali tau suteikti?
Klausimas ir, ar verta grįžti, baigti studijas Lietuvoje, susimokėti už krepšelį nemažus pinigus (už 1,5 metų apie 5 tūkst.), nors neprarasčiau darbo užsienyje? Ar išvis verta mokytis Lietuvoje, kai baigus juos negali nieko sau leisti?
Ar tokią nuomonę apie Lietuvą turi būti susidarę baigę studijas studentai? Na, aš visiems, kurie mato šią problemą, rekomenduočiau emigruoti, ieškoti geresnio gyvenimo užsienyje, jei tik yra tokia galimybė. Kam gyventi šalyje, kuri verčia mus jaustis nelaimingais, nuolatos patirti stresą, nežinant, ar tau užteks pinigų iki kitos algos. Čia – tik mano minčių lietus, tačiau norėčiau, kad mūsų tautiečiai tai išgirstų, kad nesišaipytų iš emigrantų“, – nurodė vaikinas.
Kodėl darbą be pažinčių Vakaruose sunku rasti?
Banko „Luminor“ vyr. ekonomistas Žygimantas Mauricas, paprašytas pakomentuoti šio emigranto istoriją, DELFI sakė, kad atvejis – labai standartinis.
„Pradėkime nuo to, kad, lyginant su Vakarų Europa, darbo užmokesčio skirtumai Lietuvoje yra dideli. Realiai, skiriasi nuo 3 iki 5 kartų, Norvegijoje, Šveicarijoje – ir nuo 6, 7 kartų, priklauso nuo valiutos kurso. Taigi atlyginimai yra didesni ir nėra tokių didelių skirtumų tarp, tarkime, „baltųjų“ ir „mėlynųjų“ apykaklių darbuotojų. Gana daug užsidirbti galima, jei pakankamai, motyvuotai dirbi ir ten, kur nereikalaujama aukštojo mokslo, specialybė galbūt nėra prestižinė“, – dėstė ekonomistas.
Pasak Ž. Maurico, tiesa ir tai, kad Vakaruose vis dar sudėtinga rasti „baltosios apykaklės“ darbą savarankiškai.
„Turi būti kontaktai, rekomendacijos, dalinai – ir pažintys. Kai kuriose valstybėse tai net netraktuojama blogai. Pavyzdžiui, Šveicarijoje, grubiai tariant, tu darbo be pažinčių negausi, labai mažai galimybių. Tave turi kažkas rekomenduoti, idealiu atveju – vietinis žmogus. Panašiai yra ir Skandinavijoje. Ten daugiau stebimas emocinis intelektas, žmogus turi mokėti dirbti komandoje, prisidėti, nebūti destruktyvus, dirbti įmonės, o ne savo labui.
Kadangi asmuo atsiunčia tik CV, tu niekaip nepamatysi emocinio intelekto, o kviesti pokalbiui yra labai brangu ir pan., tai, aišku, dažniausiai prioritetas teikiamas vietiniam, kad ir brangiau atsieinančiam žmogui, nei kandidatui iš užsienio“, – kalbėjo pašnekovas.
Pasidalijo patarimu
Taigi, anot Ž. Maurico, taip ir nutinka, kad lietuvis svetur įsidarbina „mėlynos apykaklės“ darbe, dalinai ir ne pagal specialybę, kur dažnai nereikalaujama aukštojo mokslo, tačiau, kadangi atlyginimas už tai mokamas geras, ne daug mažesnis nei kvalifikuotame darbe, tokioje pozicijoje ir lieka.
„Žmonės gana gerai jaučiasi finansiškai svetur, ypač kalbant apie Norvegiją, tad jie dažnai ir užstringa ten. Patarimas – jei jau važiuoji į Vakarus, kontaktų reikėtų susirasti, parodyti save, arba baigti ten mokslus papildomai, tuomet tvirtintis, lipti karjeros laiptais ir dirbti tą darbą, kuriam turi pašaukimą“, – nurodė ekonomistas.
Tuo metu Lietuvoje, pripažino jis, skirtumai tarp skirtingų specialistų atlyginimų yra dideli.
„Darbo užmokesčio nelygybė Lietuvoje yra didžiausia Baltijos šalyse, tikėtina, kad net galbūt didžiausia ES. Tai reiškia, kad jei tu dirbi kažkokį kvalifikuotą darbą, tai didelė tikimybė, kad tu gausi užmokestį, artimą minimaliam atlyginimui, kaip ir aptariamu atveju“, – kalbėjo Ž. Mauricas.
Tiesa, jau pakilęs karjeros laiptais Lietuvoje esą gali uždirbti ir daugiau nei vidutinis atlyginimas, mokamas Norvegijoje.
Svarbus tampa ne tik atlyginimas
„Jei tu dirbti ne pagal savo tiesioginę specialybę užsienyje, Lietuva nėra išimtis, kažkiek ir rekomendacijų, patirties reikia, tikėtis, kad grįžęs su ta patirtimi čia gausi 3 – 4 kartus didesnį atlyginimą, naivu. Tai – iššūkis ir Lietuvai, kaip prisivilioti specialistus, nes jiems vis tiek bent jau iš pradžių niekas nenori mokėti didelių algų. Taigi emigrantams susidaro įspūdis, kad visur Lietuvoje mokami maži atlyginimai, tad jie dažniausiai negrįžta“, – sakė Ž. Mauricas.
Jis sutiko, kad 4–5 metai yra ta riba, kai emigrantai svetur jau spėja užmegzti ir socialinius ryšius, tad svarbus tampa ne tik atlyginimo klausimas.
„Aš siūlau Vyriausybei nesnausti, daryti radikalius pokyčius tiek su mokestine sistema, ypač „Sodros“ įmokas mažinant, susitarimą trišalį pasiekiant – darbo užmokestį tikrai reikia kelti. Supanašėjus ir kainoms, gyventojams mažėja paskatų Lietuvoje gyventi dėl ekonominių priežasčių, o dėl socialinių – irgi“, – aiškino pašnekovas.
Lengviau būtų važiuoti į Airiją nei į Šiaulius
Ž. Mauricas sakė savo pavyzdžiu įsitikinęs, kad Londone lietuviškas socialinis gyvenimas tikrai yra ne mažiau kokybiškas nei Kaune ar Klaipėdoje, nekalbant jau apie mažesnius miestus.
„Gausu lietuvių. Ir jie yra gana pasiturintys, turintys idėjų, su aukštaisiais išsilavinimais – tai nėra kažkokie juodadarbiai. Jei ir buvo, tai dabar įkūrė jau ir savo įmones, sukaupė pinigų, vaikai mokosi, yra bendrų temų. Susidarė bendruomenės“, – pastabomis dalijosi ekonomistas.
Airija jis juokaudamas vadino net Lietuvos regionu.
„Pavyzdžiui, man kultūrinis šokas būtų didesnis važiuoti į kokius Šiaulius, su visa pagarba Šiauliams, nei į Airiją. Nes Airijoje aš surasčiau daugiau bendraminčių, net jei nemokėčiau anglų kalbos“, – pripažino Ž. Mauricas.
Siekiamybė – vos pusė darbo užmokesčio
Ekonomisto teigimu, jei aptariamas emigrantas bus ryžtingas, motyvuotas, jam nusišypsos sėkmė, Lietuvoje jis galbūt gali uždirbti pusę dabartinės algos.
„Bet tai jau turbūt maksimalu, kiek gali pasiekti“, – įvertino Ž. Mauricas.
Jis sutiko, kad, vertinant tik finansiškai, šiam emigrantui tikrai neapsimoka grįžti į Lietuvą.
„Natūralu, nes tos šalys turi daug aukštesnį pragyvenimo lygį. Jei Lietuvoje turėtume viziją, kad, tarkim, po 10-20 metų pasivejame bent jau Vakarų Europą, tas žmogus bus daug labiau linkęs sugrįžti. Aišku, tuomet gali veikti ir kiti dalykai, bet jų mes irgi ne daug turim, nes mūsų visuomenė yra ganėtinai susvetimėjusi, išplitusi pašalpų kultūra, tolerancijos“, – tikino ekonomistas.
Pasirinkome prastą strategiją
Anot jo, baltarusiais ir ukrainiečiais mes neužkišime visų turimų spragų, jie turi kitokį mentalitetą, tad, teoriškai, įmanomas toks scenarijus, kad nuo Vakarų net nutolsime.
„Lietuvoje susiformavusi nuomonė, kad lietuviai neturi teisės suklysti – smerkianti kultūra dar vis vyrauja. Amerikoje, žinote, bankrotas, viskas gerai, antrą, trečią kartą kuri, o čia kažkas tokio yra. Tad gyventojams tai daro įtaką, jie grįžta ir svarsto, ką daryti, jei nepavyks. Jei nepavyksta Anglijoje: „Ai, kitą kartą pavyks“, o Lietuvoje tai yra. Ir visuomenė turi būti atviresnė, tolerantiškesnė, ir ekonominių pokyčių turime imtis – būtinai turi būti didinamas darbo užmokestis“, – nurodė Ž. Mauricas.
Pasak jo, dabartinis jaunimas – pragmatiškesnis. Jie esą nesupranta, kodėl turėtų likti gimtinėje ir dirbti už 800 eurų, kai svetur gali uždirbti kur kas daugiau.
„Plaukti pasroviui – nelabai gera mūsų strategija“, – pabrėžė jis.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
