Visuomenės abejingumas lemia, kad Lietuvoje kasmet dingsta tūkstančiai vaikų. Nors dauguma jų atsiranda ir pabėgę grįžta į namus, jie gali tapti prekybos žmonėmis aukomis ar būti seksualiai išnaudojami. Specialistai akcentuoja, kad nuo bėgimo iš namų nėra apsaugoti ir „gerose“ šeimose augantys vaikai.
„Lietuvoje dėmesio vaikams neskiriama tiek, kiek suaugusiems – dingo, pabėgo, grįžto, dar kartą pabėgo, grįžo, tada jis įrašomas į nevykėlių sąrašą, sako, kad nieko tokio – pabėgo, tai sugrįš“, – apgailestauja Lietuvos dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja.
Jos teigimu, vaikų dingimas – ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio problema. Tą turi spręsti ir tėvai, ir visuomenė, ir teisėsauga. Lietuvoje dingusių vaikų skaičiai linkę didėti. Štai 2013 m. per 40 proc. visų dingusiais laikomų ir ieškomų asmenų sudarė vaikai, 2014 m. tokių buvo jau per 60 proc., 2016 m. – 66 proc. 2017 metais iš viso jau registruota 1980 dingusių vaikų.
Šioje statistikoje dominuoja pabėgimai iš namų. Laimė, nemažai dingusių vaikų surandama. 2015 m. nepavyko rasti 15 vaikų, 2016 m. – 69, tačiau dalis jų galėjo atsirasti vėliau.
„Dėl savo amžiaus vaikas yra pažeidžiama grupė, jei jis nors vieną dieną, naktį negrįžo namo arba grįžo paryčiais, jis vis tiek dingęs be žinios. Mūsų nuomonė tokia. Dingusio vaiko apibrėžimo Lietuvoje kol kas nėra“, – teigė pašnekovė.
N. Kurčinskajai dėl tokios statistikos liūdna. Štai Vokietijoje gyvena apie 82 mln. žmonių, per metus sulaukiama 100 tūkst. pranešimų apie dingusius vaikus. Taigi statistiškai Lietuvoje situacija gerokai prastesnė.
„Vaikai bėga ne kažkur, o nuo kažko. Tai gali būti ir smurtas, ir nesupratimas, mūsų posovietinė sistema dar įsišaknijusi, pagal ją, vaikas yra daiktas ir turi daryti tai, ką jam pasakai. Visi pamirštame, kad vaikas yra mažas asmuo, mažas Lietuvos pilietis. Tai labai graudu, nes, pabėgus iš namų, tėvai vardija, kad vaikas „viską turėjo, nieko netrūko“. O jam trūko šilumos, šeimos meilės, supratimo, jei to vaikas negauna, ima ieškoti gatvėje“, – sakė pašnekovė.
Gatvėje slypi pavojai – ir prekeiviai žmonėmis, ir seksualiniai nusikaltimai. Gavę dėmesio, vaikai įtraukiami į nusikalstamą veiklą. Gatvėje užverbuoti vaikai gali būti panaudoti vagiliavimui iš parduotuvių, gryninant pinigus, prašant išmaldos. Grįžęs vaikas būna išgąsdintas, gali būti šantažuojamas.
Pašnekovė ragina užsiimti prevencija – nebūti abejingais, pastebėjus vienišą vaiką, pranešti policijai. Taip pat ji ragina policijai pranešti apie šeimose vykstančius negerumus.
Abejingumas virto tragedija
Daug problemų ir su globos namuose augančiais vaikais. N. Kurčinskajos pastebėjimu, globos namuose augantys vaikai tarsi užantspauduoti blogiu: bijo apie tai pasisakyti draugams, nes jų tėvai gali uždrausti bendrauti. Jos nuomone, globos namai yra pūlinys, vaikai juose neprižiūrimi – išeina, gali grįžti, gali negrįžti, nenorėdami pakenkti reputacijai, vaikų namai nelinkę apie tai pranešti.
N. Kurčinskaja primena, kas prieš keletą metų nutiko Vėliučionių socializacijos centre: vaikai pabėgo, socialiniai darbuotojai apie tai laiku policijai nepranešė. Vienas centre augusių vaikų buvo užmėtytas akmenimis ir gyvas užkastas karjere.
„Kur pabėgę vaikai būna? Jei jie grįžta su pinigais, brangiais daiktais, jau reikia galvoti, iš kur vaikas šį gėrį gavo. Prakalbinti vaiką labai sunku, vieną kartą jis gali negrįžti, gali bėgti iš vaikų namų, globos įstaigų 5-6 kartus, o 7 kartą negrįžti“, – sakė Lietuvos dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė.
Pavojus ir didelė emigracija, kada išvykę tėvai vaikus palieka giminėms ar kaimynams. „Dar gerai, jei vaikus palieka seneliams ar močiutėms, bet ir vienus palieka. Ir mes nežinome, ką vaikas gali daryti, kaip jį tai gali paveikti“, – kalbėjo N. Kurčinskaja.
Tačiau, sako ji, vaikai bėga ne tik globos namų ar socialinės rizikos šeimų – jie bėga iš gerų, padorių šeimų. N. Kurčinskajos aiškinimu, Lietuvoje su dingusiais, o vėliau į namus grįžusiais vaikais nedirbama.
„Pas mus iš karto pranešama vaiko teisėms, šios skiria gerovės komisiją, vaikas komisijoje skalpuojamas, jam paskiriamos griežtos priemonės ir tuo viskas baigiasi. Mums reikia keisti požiūrį“, – sakė ji.
Trūksta vaikų supratimo
Spalio pabaigoje pirmą kartą šalyje vykusiuose tarptautiniuose mokymuose kalbėta, kaip šioje srityje dirbama kitose šalyse. Į Lietuvą atvyko ekspertai iš JAV ir Jungtinės Karalystės.
„Žiūrint globaliai, nėra skirtumo tarp Lietuvos ir to, kas vyksta kitose šalyse. Kiekvienoje pasaulio šalyje yra dingusių vaikų, deja, visad yra vaikų, kuriems reikia apsaugos, kurie pažeidžiami. Kodėl mes esame čia, Lietuvoje – stengiamės sukurti sistemą, kuri padėtų apsaugoti vaikus nuo dingimo, taip pat jiems padėti įstatymiškai ir socialinėje sferoje, kad dingę, o vėliau atsiradę vaikai greitai atsigautų, kad jie nebepatektų į žalingas patirtis“, – DELFI sakė Lietuvoje viešėjusi Tarptautinio centro dingusiems ir išnaudojamiems vaikams (ICMEC) programos vadovė Caroline Humer.
Jos teigimu, šalims reikia bendradarbiauti ir europiniu, ir pasauliniu lygiu.
Pasak C. Humer, čia itin svarbus socialinių darbuotojų vaidmuo – jie yra tie, kurie dažnai geriausiai žino, kas vyksta su vaiku. Jie turi glaudžiai bendradarbiauti su policija, pareigūnais ir įsitikinti, kad vaikas apsaugotas.
„Žinutė, kurią bandome skelbti – reikia žiūrėti į elgesį, priežastis, kodėl vaikai dingsta, ir paprastai daugelyje šalių matome, kad trūksta gilesnio supratimo. Ir tas elgesys dažnai neatpažįstamas. (…) Priežasčių gali būti įvairių – vaikas gali būti išnaudojamas namie, neprižiūrimas, gal jis paimtas į globą, tačiau nesijaučia laimingas, gal jis įtrauktas į nusikalstamą veiklą – prekybą, išnaudojimą“, – kodėl vaikai bėga iš namų, aiškino Charlie Hedgesas, organizacijos „Amber Alert Europe“ (Europos dingusių vaikų paieškos tinklo) direktorius.
Jo aiškinimu, problemos egzistuoja visur ir ekspertai atvyko ne mokyti Lietuvos, o pasidalyti per metų metus vaikų dingimo srityje sukauptomis idėjomis bei patirtimi. Pasak C. Hedgeso, Europoje, kur nėra sienų ir galima laisvai keliauti, kritiškai svarbu bendradarbiauti su kitomis šalimis.
Tam pritaria ir C. Humer. „Pavažiuoji pusvalandį nuo Vilniaus, ir tu jau kitoje šalyje. Taigi vaikui patogu sėsti į autobusą Vilniuje ir nuvykti į kitą šalį, kurioje įstatymai skiriasi. Taigi turint kontaktus ir supratimą, kaip dirba kaimyninės šalys, žinant, kokios informacijos joms reikia siekiant padėti ir atrasti vaiką, lengviau padėti vaikams ir juos apsaugoti“, – kalbėjo ekspertė,
Jos aiškinimu, labai svarbu, kad pasienyje būtų įmanoma nustatyti, ar vaikas keliauja su tėvais, seneliais, ar tais, su kuo neturėtų keliauti. Taip galime užkirsti kelią vaiko tapimui auka. Tokie pat klausimai turi kilti, jei vaikas keliauja vienas.
Kai kuriose Europos šalyse veikia „Amber alert“ sistema, skirta skubiai pranešti kitoms šalims apie dingusius ir užsienio šalyje atsidurti galėjusius vaikus. Lietuva taip pat artimiausiu metu ketina prisijungti prie „Amber alert“ paieškos sistemos.
C. Hedgeso aiškinimu, Europoje įdiegta ir naudojama sistema turi daugybę pliusų: pasiekia visuomenę labai greitai, kitos šalies teisėsaugos operatyviai paprašoma surasti vaiką, kuriam kyla pavojus. C. Humer teigimu, reikia apie tai kalbėti ir nuspręsti, kokia sistema Lietuvai tinkamiausia ir veiktų efektyviausiai.
Vaiko dingimo atveju, galima skambinti nemokama, visą parą veikiančia pagalbos linija 116 000
Daugiau naujienų skaitykite čia.
